Tokia tema ketvirtadienį Rašytojų sąjungoje vyko tradicinė Poezijos pavasario konferencija. Malonu stebėti, kaip 49-asis festivalis išaugo (šiemet numatoma daugiau nei 120 renginių), išsiplėtė erdvėje ir laike, peržengė Lietuvos sienas, tapo gyvybinga kūrybinės ir kultūrinės industrijos šaka.
Žodis „industrija" mums siejasi su kokio nors pajamomis pamatuojamo produkto gamyba, tad kelia nepasitikėjimą. Nes tokios paklausos didžioji nekomercinio meno produktų dalis neturi, bent jau vertinant pajamų ir išlaidų balansą. Poezija (mano tarmė) nė padoraus balanso neturi, nes visos jos pajamos –­ rėmėjų lėšos. Tačiau, pagal daugelio šalių paskaičiavimus, kūrybinės ir kultūrinės industrijos sukuria iki 5 % bendrojo vidaus produkto, o kartais ir daugiau. Vadinasi, galime kalbėti ne apie paramą, o apie investicijas – lėšas, kurios sugrįžta. Žinoma, tokiu pačiu pavidalu jos nesugrįš kultūrą parėmusiam verslui, tačiau neabejotinai pagerins to verslo aplinką ir gal net pasiūlys originalių sprendimų. Tačiau greta industrijų yra dar sąvokos „kultūra" ir „kūryba". Kokiais kapiliarais susisiekia poezija (mano tarmė), t. y. humanitarinė literatūra, muzika, teatras, kinas, dailė, fotografija, dizainas, architektūra, kaip jie vienas kitą maitina, kaip visi drauge ugdo kūrybingą visuomenę, turbūt produkto kategorijomis apskaičiuoti neįmanoma. Belieka kliautis makroekonomika.
Manau, niekas nesiginčytų, kad bet koks verslas – taip pat kūryba. Kūrybos koeficientas jame, žinoma, būna skirtingas – nuo dienos pajamas skaičiuojančio smulkaus prekiautojo iki žaidėjų, kuriems uždirbti pinigai reiškia maždaug tiek pat, kiek laimėti kompiuterinio žaidimo taškai. Kūrybingiausiam verslui pinigai – tai labiau veiklos efektyvumo matavimo priemonė negu tikslas. Kūrybingumą kurioje nors vienoje srityje pasiekti ir išlaikyti neįmanoma. Priimta manyti, kad ekonomikai svarbesnis moks­linis ir techninis kūrybingumas, tačiau taip nėra. Nepaisant mūsų norų, ne tiek jau daug įmonių dirba aukštųjų technologijų srityje. Todėl kultūrinis-meninis kūrybingumas ne mažiau svarbus, jau nė nekalbant apie tokius tiesiogiai su indust­rija susijusius menus kaip architektūra ar dizainas. Kokiais kapiliarais susisiekia menai, humanitariniai ir tikslieji moks­lai, taip pat pamatuoti sunku.
Tiesa, menininkai kuria savo tarmėmis ir neretai pasigenda visuomenės dėmesio ar adekvataus savo kūrybos suvokimo. Tuomet sakoma, jog menui trūksta vadybininkų, kad nepakankamai efektyviai ugdomas visuomenės kultūros ir meno poreikis. Kultūros vadybininkų Lietuvoje rengiama pakankamai. Kiek iš jų imasi tokios nepelningos, dažnai nuolatinio atlyginimo negarantuojančios veiklos – kitas klausimas. Be entuziazmo čia neišsiversi. Štai išaugusį Poezijos pavasarį rengia tas pats Rašytojų klubas ir patys rašytojai. Naujų vadybininkų nepasitelkiama, darbo vietų nesukuriama. Nes nėra iš ko jiems mokėti atlyginimų. Tačiau visi renginiai įvyks.
Dabar daug diskutuojama apie didesnę ES struktūrinių fondų paramą kultūrai 2014–2020 metų programavimo laikotarpiu. Praeitą savaitę susitikimai šiuo klausimu vyko Lietuvos pramonininkų konfederacijoje ir Kultūros ministerijoje. Tiesa, pagal esamą tvarką ES lėšomis tiesiogiai remti kultūros negalima, todėl nutarta ją finansuoti iš švietimo, socialinėms, ekonominėms reikmėms skirtų asignavimų. Kultūros organizacijos planuodamos savo veiklas nurodo sieksiančios švietimo, verslo plėtros ir panašių tikslų. Savomis tarmėmis kalbantiems menininkams, be abejo, nelengva prabilti svetimomis, nors šiuo Sekminių laikotarpiu turbūt įmanoma, o ką išmokai, ant kupros nenešiosi. Būgštaujame dėl šių pagrindinių dalykų: ar norės paramos administratoriai dalytis ja su horizontaliai (atsiprašau už ne savo tarmybes) paguldyta kultūra (t. y. kaip šioje stadijoje bus priiminėjami sprendimai?); ar bus finansavimo tvarka, tarmiškai kalbant, priemonės, pritaikytos kultūros organizacijoms, ir pagaliau – kaip parama bus skirstoma tokioms skirtingoms kultūrinės veiklos sritims?
Ne paslaptis, kad kultūros organizacijos, ypač nevyriausybinės, gyvena vos sudurdamos galą su galu, jų administraciniai pajėgumai kuklūs. Kai kurios jų turi nuosavybės, bet pajamų iš jos vos pakanka išlaikyti patalpas. Kad ir menkas kokių 5 % reikalaujamas indėlis į investicinį ar veiklos projektą priverstų atsisakyti paramos, nes to indėlio dauguma organizacijų sukrapštyti nepajėgtų. Atsakymai į šiuos klausimus kol kas neaiškūs, tačiau kultūros ministro Šarūno Biručio deklaruojamas ryžtas šį kartą kultūros nepalikti nuošalėje teikia vilčių.
Tarmės, ta prasme, kuria šį žodį pavartojo Poezijos pavasario organizatoriai, kinta. Kinta ir poezija. Įsivaizduokite panašų tekstą mūsų savaitraštyje Sąjūdžio, kurio 25-metį dabar minime, laikais. Net jeigu, tarkime, realijos būtų visiems suprantamos. Tokia tarmė netiktų nei Sąjūdžiui, nei jo oponentams, nei tuometiniam man pačiam. Mūsų valstybę atkūrusio Sąjūdžio tarmė (kas nori, gali sakyti „retorika") pamažu traukėsi iš viešosios erdvės. Ją neretai stūmė mūsų lūkesčių ir tikrovės neatitikimai, į kuriuos nepraleisdavo progos paslaugiai atkreipti dėmesį Sąjūdžio oponentai. Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad ją pakeitė dabartinis mūsų valdžios įstaigų žargonas, kuriam didelę įtaką turbūt daro ES norminiai dokumentai. Tačiau tarmė – tik tarimas, na, dar vienas kitas žodis ir šiek tiek – sintaksė. Idealai lieka tie patys. Nors juos nelengva išreikšti pakitusia tarme, o dar sunkiau įgyvendinti.