Šiais metais pasirodė naujas Dainiaus Dirgėlos – poeto, fotografo, reklamų kūrėjo, dramaturgo – poezijos rinkinys „Vaidmenų knyga“. Kalbėjomės apie tarpusavyje derančius ir nederančius vaidmenis, vidines moteris, vyrus ir vaikus, stereotipus, „#metoo“ bei leidybos peripetijas.

 

Naujausias tavo eilėraščių rinkinys itin vientisas, konceptualus – tarpusavyje puikiai dera vizualika (knyga iliustruota Vido Poškaus piešiniais), vaid(menų) atlikėjai, net eilėraščių pavadinimai. Kaip tą pasiekei?

Sukūręs pirmuosius knygos tekstus supratau, kad rašau itin nuosekliai. Tebuvo klausimas – kada sustoti. Turbūt niekad gyvenime nebuvau sąmoningai ar nesąmoningai rašęs taip intensyviai. Pirmas eilėraštis (tai miniu ir anotacijoje) atrakino visą knygą. Su juo atsirado ir mano vidinė moteris, ir vidinis vyras, ir aš, ir ji – galima sakyti, keturiese mes ir išgyvenome šią knygą nuo pradžios iki pabaigos. O su V. Poškumi nutiko labai smagus dalykas: nepažinojau jo asmeniškai, bet kai knyga pateko į „Tyto albos“ dailininkės rankas, ji parodė man V. Poškaus iliustracijas, kurias pamatęs supratau, kad šiame kosmose esu ne vienas, kad kosmose yra gyvybės – pajutau kažką bendra tarp to, ką jis piešia, ir to, ką rašau knygoje. Iliustracijos tarsi prilipo prie tekstų ir taip gimė knyga.

Ar rašydamas galvojai, kad „Vaidmenų knygoje“ apskritai bus kokių nors piešinių?

Iš pradžių apie knygą, kaip apie baigtinį daiktą, negalvojau. Šio eilėraščių rinkinio istorija kūrybinėje biografijoje apskritai paradoksali. 2016 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido mano dvipusę, dvinarę knygą „Re:plikos / Stebėto jo užrašai“ (ją sudarė nauji tekstai ir jau el. leidykloje „Naujas vardas“ 2013 m. išleisti „Stebėto jo užrašų“ tekstai), o „Vaid­menų knyga“ buvo parašyta ir išleista per pusantrų metų. Tokia trumpa laiko atkarpa man nebūdinga. Gal kokie marčėnai, bleizgiai ir kiti, kasmet sugebantys parašyti ir išleisti po knygą, rašo tik tokiu tempu, bet mano situacija kitokia. Nuo pirmosios knygos „Pavojingi žaidimai“, kurioje buvau pats sau, be „Svetimų“, iki elektroninės knygos „Stebėto jo užrašai“ praėjo 18 metų – savotiška makropauzė. O dabar yra mikropauzė. Tikrai nemaniau, kad ši knyga bus išleista. Bet štai turim ir džiugu.

Kodėl nemanei, kad knyga bus išleista?

Parašius ir sudėliojus, reikia pradėti vaikščioti po leidyklas. O mano leidybinė patirtis rodo, jog leidybiniai ir kūrybiniai greičiai absoliučiai nesutampa. Kiti rašytojai, tarkim, Kęstutis Navakas ar Rimvydas Stankevičius galbūt pasiekė tam tikrą leidybinį lygį, kartelę: arba tiesiog yra rašytojai iš pašaukimo ir tuo gyvena, arba jiems sekasi, nežinau, bet tai, ką jie parašo, gana greitai išleidžiama. Manau, man tas negrėsė ir negresia.

O kiek truko pats rašymo procesas?

Rinkinį parašiau greitai, maždaug per metus – nuo gegužės iki gegužės. Paskui jis truputį susigulėjo ir prasidėjo susirašinėjimas su leidykla. Ši knyga kitoniška kūrybinėje biografijoje dar ir tuo, kad turi redaktorių – ankstesnės neturėjo. Ir pats maniau, ir kiti patarė, kad redaktorius yra gerai, nes objektyviau žiūri, pamato, ko pats nematai. Todėl pagalvojau – kodėl gi ne Donaldas Kajokas? Jis sutiko. Knygų mugėje kalbinamas Mindaugo Nastaravičiaus sakiau, kad Donaldas yra aukščiausio lygio poezijos samurajus, kurio įžvalgos, kirčiai tikslūs, taiklūs, preciziški. Tais keliais samurajiškais kirčiais ir pasinaudojau. Neatskleisiu jo patarimų, pasiliksiu sau. Labai dėkoju Donaldui. Jei bus kita knyga, pasikviesiu kokį kitą poezijos samurajų, vieną jau esu nusižiūrėjęs – žinoma, jei sutiks.

Noriu užduoti kiek provokacinį klausimą, ypač turint omeny šiandienos aktualijas: man susidarė įspūdis, kad knygoje trini ribas tarp hegemoninio vyriškumo ir moteriškumo – eilėraščiuose kvestionuojama kultūros dogma „vyrai neverkia“, vidinis vyras dėl vidinės moters atlieka persirengėlio vaidmenis. Tačiau viename interviu minėjai, jog „vyriška išmintis nuo moteriškos labai skiriasi“. Taigi tarsi ir naikini, ir patvirtini skirtį, stereotipą... Kaip yra iš tiesų?

Minėtame interviu minties apie vyrišką ir moterišką išmintį neišplėtojau, bet jei ją plėtočiau toliau, pradėtume kalbėti banalybes ar bent jau klasikinius dalykus. Moteriška išmintis yra emocinė išmintis, o vyriška – loginė, struktūrinė. Ne aš sugalvojau vidines moteris, vidinius vyrus – tai C. G. Jungas, S. Freudas. Aš tik „pagavau kabliuką“, kaip galima ir pašmaikštauti, ir nepašmaikštauti šia tema. O koks klausimo kampelis?

Klausiau apie įtampą tarp stereotipų teigimo ir neigimo, asmens polifonijos ir monadiškumo.

Yra įvairių teorijų visose srityse. Aš dirbu reklamos srityje, dažnai kalbame apie potencialaus pirkėjo sociotipą. Bėda ar laimė ta, kad bet koks mokslas bando mus sukišti į lentynėles, įdėti į vienokį ar kitokį rėmelį, bet esame daugiau nei, tarkim, tik „griežtas vyras“ ar „silpna moteris“. Svarbus kontekstas, kuriame gyvename: naujausias – „#metoo“, anksčiau buvo feminizmas, seksizmas ir panašūs dalykai... Nors pripažįstu, jog patriarchato galia tvyro ir kultūroje, ir politikoje, ir gyvenime, vis dėlto norėčiau, kad žvelgtume plačiau, giliau ar su šypsena, nes kol esame vyrai ir moterys – ne socialinės lyties prasme, – negalime pamiršti prigimtinių dalykų. Ką daryti su in ir jang, jei mąstome tik apie socialinę lytį? Tegu žmogus apsisprendžia, kuo jis nori būti socialinės lyties prasme, bet kai kovoji su gamta ar prigimtimi, prasideda labai keistos grimasos, aštrūs nesutarimai. Knygoje nekovojau nei su tais, nei su anais, bet norėjau į vyro ir moters santykius pažvelgti su humoru, kitaip. Mielos kovotojos už moterų teises, galim užrakinti, drenuoti jūsų moteriškąją arba mūsų vyriškąją prigimtį, bet ji vis tiek yra. Žinoma, kriminaliniai dalykai yra vienareikšmis blogis, nemėgstu alfa patinų arba mačo. Tokie vyrų tipai turi teisę egzistuoti, veikti, bet man tai ne prie širdies. Tačiau mano knyga tikrai gimė ne kaip atsakas į „#metoo“ judėjimą ar diskusijas apie feminizmą. Man visada buvo įdomūs santykiai tarp jo ir jos. Taigi tai buvo bandymas persikūnyti, išryškinti moteryje vyrą, o vyre – moterį. Tai diskusija tarp jų abiejų savo paties viduje.

Kaip apibūdintum susitikimo su savo vidine moterimi patirtį?

Tai šmaikšti patirtis. Rašydamas neišvengiu ironijos – ji tarsi būdas apsisaugoti nuo visko, kas vyksta viduje arba išorėje. Kai kurie knygos faktai apie mažą berniuką su suknele yra iš asmeninės patirties, tik „pergroti“ po daugybės metų. Kokia tai patirtis? Visi mes žmonės, bet požiūriai skiriasi – „klasikinis vyriškas“ ir „klasikinis moteriškas“ žvilgsnis tuos pačius reiškinius regi kitaip. Nežinau, kaip man pavyko tai atskleisti. „Vaidmenų knyga“ – tai bandymas persikūnyti, o vaid­menų mes atliekam labai daug. Kiekvienas.

Pats tikrai atlieki nemažai viešų vaidmenų, nekalbant apie privačius. Esi reklamos žmogus, fotografas, haiku kūrėjas, poetas, dramaturgas... Kaip sekasi laviruoti?

Visų mūsų, gyvenančių sparčiu XXI a. tempu, bėda – multitaskinimas. Esame susiskaidę, vaidmenys grūdasi, į paviršių kyla vienu metu, juos sunku suvaldyti. Labai norėtųsi būti kokiu budistu – atlikti vieną vaidmenį, pasiekti to dalyko šerdį. Bet iš tiesų mano veikla – gana prastas įvairaus multitaskinimo pavyzdys. Nesinorėtų, kad taip nutiktų ir kuriant, tačiau kai išsyk užmeti daug meškerių, tenka jas traukti taip, kaip išgali. Vaidmenų daug ir nematau tam pabaigos, bent jau artimiausiu metu. Bėda, kai kiekybė nevirsta kokybe. Norėtųsi viską atlikti tobuliau. Todėl mąstau, kad didelės apimties romanas man kol kas neįkandamas, nes reikėtų atsidėti vienam vaidmeniui.

Taigi lieki ištikimas daugialypiam homo ludens vaidmeniui?

Taip, ši formuluotė, atsiradusi kartu su pirmąja knyga, man vis dar galioja. Yra vidinė moteris, vidinis vyras ir vidinis vaikas. Šis vidinis vaikas labai nori žaisti, ir tai pats mėgstamiausias mano vaidmuo. Vaiku negaliu būti viešojoje erdvėje, bet kai juo būti galiu – visada būnu.

Gal vidinis vaikas kartais skaito ir vaikų literatūrą?

Ne, neskaitau. Vaikams esu parašęs tik vieną eilėraštį apie katiną Patiną. Manau, jis turi istorijos potencia­lo, tik nėra impulso jam plėtoti. Fantazuoju, jog atgaivinus šį impulsą, pavyktų parašyti eilėraščių knygą vaikams.

Žaidi ir su ironija?

Taip, ironija dengiuosi kaip figos lapu. Įdomus paradoksas: sielos nuogumą žmonės priima visai kitaip nei kūno nuogumą. Nuogo kūno tabu egzistuoja ne tik krikščioniškoje kultūroje, o į sielos nuogumą reaguojama visai kitaip arba iš viso nereaguojama. Naujojoje knygoje nemažai dvasinio apsinuoginimo, o ironija – figos lapas – yra tai, kuo gali prisidengti, kad žmonės per daug nepriartėtų. Kai reikia gintis, pasitelkiu sarkazmą, bet tik gyvenime.

Tavo kūryboje greta eina buitis ir kultūriniai įvaizdžiai. Randi jungčių?

Giedra Radvilavičiūtė, Knygų mugėj kalbinta Gyčio Norvilo, sakė, kad vieni autoriai yra nuo Dievo, o kiti – „iš išsilavinimo“. Ne man spręsti, koks esu, bet kultūrinis sluoksnis, tai, kiek į mus prikrenta per gyvenimą, man svarbus. Buitis taip pat svarbi – viskas kažin kaip susisieja. Ir fotografuodamas noriu žvelgti giliau, buityje regėti būtį. Trieiliai, kuriuos rašau, – taip pat užfiksuoti buities momentai. O kai buities momentai susipina su intertekstais, kultūriniais įvaizdžiais... Žinoma, tokių įvaizdžių mano kūryboje ne tiek, kiek Tomo Venclovos, kuris paskui komentaruose paaiškina visą eilėraštį... Aš kol kas to nenoriu.

Kam dabar jautiesi savas, o kam – svetimas? O gal nebepatiri įtampos tarp savumo ir svetimumo?

Būsiu banalus ir arogantiškas, bet klausimas, kam mes svetimi, o kam savi, vis dar išlieka. Kažkada manęs to paklausė Aidas Marčėnas: atsakiau, kad jaučiuosi svetimas blogiui, blogiems tekstams, blogiems darbams. O kas yra blogis, kiekvienas sprendžia pagal savo vidinį imperatyvą. Vis dar esu prieš blogą poeziją. Negaliu už visus šnekėti, bet literatūriniame gyvenime visi daugiau ar mažiau jaučiamės savi. Nei savo tekstais, nei darbais tikrai nebesame opozicija, kokia 1991–1994 m. buvome. Nors šiaip viskas reliatyvu: sunku būti absoliučiai savam, bet sunku būti ir absoliučiai svetimam. Tačiau palyginus su tuo, kaip buvo prieš 20 metų, svetimumo ir savumo retorika tikrai pasikeitė.

Knygą dedikuoji ir Vyriausiajam režisieriui. Kokie tavo santykiai su juo?

Mano santykiai su Vyriausiuoju režisieriumi visada diskusiniai. Vyriausiasis režisierius gali būti ir bet kurio teatro režisierius, ir Aukščiausiasis režisierius. Priklauso nuo to, kokią tikėjimo kryptį išpažįsti. Taigi santykis yra klausiamasis, o ar Režisierius atsako, ar neatsako – jau kitas klausimas. Todėl jis ir yra Vyriausiasis, nes turi teisę neatsakyti. Bet klausimų vis tiek kyla, o aklai tikėti nesinori. Taip mes su juo ir diskutuojame.