Malonu susitikti su kitu žmogumi: jo mintim, mąstymu, suvokimu. Dažnai kitą apibūdinti nėra sunku ir aprašyti jį galiu nelyg fotografiją. O save apibrėžti sunkiau, todėl fotografuoju. Dažniausiai fotografuoju iš pažiūros nereikšmingus, bet man labai gražius dalykus, kurie nejuda arba ilgai stovi vietoje, rečiau –­ žmones. Vadinasi – esu fotografė?

Vienos indėnų genties kalboje yra žodis „pučia", bet nėra žodžio „vėjas", yra žodis „dega", bet nėra žodžio „ugnis", yra „tikėti", bet nėra „tikėjimo" ir taip toliau. Toje kalboje tiesiog nėra daiktavardžių ir kelti klausimo „kas?" negaliu. Galiu tik klausti „ką veikia?". Tad jeigu kalbėčiau senąja indėnų kalba, galėčiau sakyti, kad fotografuoju, na, dar kuriu knygas, mokau vaikus piešti, rašau tekstus... Tuomet išvengčiau uždarų, sustabarėjusių formuluočių, o klausimas „kas aš esu?" virstų klausimu „ką aš veikiu?", „ką moku daryti?", „kuo man patinka užsiimti?". Taip gaučiau galimybę neužsisandarinti savo gebėjimuose ir patirtyse, galėčiau tekėti kaip upė ir nesitapatindama tarpti. O tarpdama – tapti. Tiesa, šiokia tokia apibrėžtis vis tiek liktų. Ji skambėtų taip: aš esu Malvina.

Kartą skutau bulves, viriau sriubą, labai skubėjau, turėjau daug darbų, buvo žiema... Nieko nemačiau ir negirdėjau aplinkui, apie nieką negalvojau. Sriuba tą minutę man buvo svarbiausia, bet staiga, sukdamasi nuo vieno darbelio prie kito, pastebėjau aprasojusį virtuvės langą ir tą vakarėjančios saulės šviesą už jo. Aiškiai supratau, kad dabar turiu liautis virus sriubą. Nuskridau fotoaparato. Ir fotografavau, fotografavau, kol nieko nebesimatė tiesiogine ir perkeltine prasme. Dar atėjo Lėja, šešiametė mano duktė, ir ėmė rašyti ant to lango visokias raides ir skaičius. Tada atsivėrė antrasis kvėpavimas. Fotografavau dar.

Arba – šią vasarą kaime pas vyro tetą Ziną... Buvo rytas, aš dar miegojau. Prabudau tarsi mane kas žadintų. Apsidairiau aplink: rytinė saulės šviesa skaisčiai švietė pro raudonas Zinos užuolaidas, kambarys buvo raudonas, raudonas. „Nufotografuok", – girdžiu balsą iš vidaus ar iš viršaus. Fotoaparatas kažkodėl visai čia pat – ir aš fotografuoju. Nors rytas labai ankstus ir aš dar pusiau miegu, viską fotografuoju stropiai vis pasitikrindama: ar jau gana, ar jau nufotografavau? Gerai, nufotografuosiu dar, dėl viso pikto. Ir kai pati nusprendžiu, kad man „pavestą užduotį" atlikau kaip mokėjau geriausiai – vėl užmiegu.

Kai ištinka toks op arba stop, atidedu visą buitį ar net atostogas į šalį, imu fotoaparatą ir fotografuoju. Siužetų niekada neieškau. Tiesiog dalyvauju kasdieniuose savo ir kitų pasireiškimuose be išankstinio noro kažką konkretaus nufotografuoti ir fotografuoju tik tai, ką pamatau, arba, tiksliau – ką man tas kažkas parodo. Mano fotografavimo seansai – tarsi kokie įkvėpimai ir iškvėpimai. Fotografuoju, kol įkvepiu ir iškvepiu. Daugiau ne. Palieku tą siužetą, motyvą ar nuotaiką, savotiškai pasisavinusi ją, savotiškai suasmeninusi, palytėjusi ir palytėta. Įkvepiu ir iškvepiu. Fotografuodama kvėpuoju įprastai, bet aš kalbu apie tą didesnį, kitokį, man nepavaldų kvėpavimą. Baigiu fotografuoti, kai daugiau nieko nebematau, nors šviečia ta pati saulė, aplink vyksta tie patys dalykai, tik jau nebėra to ypatingo, sulėtinto, o kartais ir pagreitinto kvėpavimo, nebėra įkvėpimo.

Tokiu būdu susitinku su kažkuo labai įtakingu ir galingu, išnyru iš laiko ir erdvės zonų, vadovaujuosi šviesa ir esu jos vedama. Šviesa mano fotografijose dažnai būna spalvota ir per mane pasireiškia arba tampa akivaizdesnė, labiau matoma. Fotografuoju šviesą ir fotoaparatas man yra tik priemonė tapatintis, savotiškas pagalbininkas pasireikšti, nes kol kas tik pro fotoaparato ieškiklį pamatau tai, ko įprastai nesimato. Fotografuoju kažkokią susikaupimo būseną, kažkokį energijos koncentratą, staiga atsiradusį tarp manęs ir objekto...

Fotografuoti geriausia, kai esu viena, tačiau žiūrėti, ką nufotografavau, juo labiau rengti knygą ar parodą, geriausia dviese ar trise. Labai saugu per kito petį į save pažiūrėti. Geriau matosi, ką sukūrei ir kuo tapai. Tačiau kitas, deja, negali pasakyti, kuo tu dar tapsi. O tu žinai. Juk turi tokį vidinį žinojimą, kartais labai apsiblaususį, bet vedantį pirmyn, kad ir kas nutiktų.

Tekstas skaitytas radijo stoties „Laisvoji banga" laidoje „Nuoširdus tekstas ir gera muzika"