Šmirinėja vaikas, jaunuolis ir senukas po kiemą. Jie visi viename asmenyje gyvena. Džiaugias, postringauja, retkarčiais papasninkauja ir groja armonika įkvėpti Perkūno. Prieš kovą įkvėpimas labai jiems būna reikalingas, kadangi skauda širdį trečios klasės mokiniui, kai bitė įgelia jam į pilvą. Sistemos turi būti parengty. O užimti tai norisi... Maga. Širdis neramiai plaka.
Kai kur žmogus, ypač vaikas būdamas, gali įsidurti, bet vaikėzui jau įbedė. Hitleris – smailas smėliadėžės kampas, kuris prieš pusvalandį po mano padu riogsojo. Žaidėme šalių užkariavimą – Antrojo pasaulinio karo prototipinį žaidimą, sukurtą žymiojo mūsų kiemo diplomato – jaunojo Adolfo.
Kol aš valgiau visame rajone išgarsėjusią riebalų sriubą, pagamintą mano tėvo, vaikas, jaunuolis ir senukas pakilo nuo grindinio keliom ašarėlėm apsitaisęs. Smėlio vėjas nenupustė, niekas šluota neprabrūžino slidaus asfalto. Žaizda susipurvino, o toliau... Užkrėtimai, bakteriologinės infekcijos, prieš­nuodžių paieška, greitoji, ligoninė, generalinė asamblėja, marsai, jupiteriai, saturnai ir kiti visatoje paplitę ufologiniai reiškiniai. Net tėvas, pamatęs pro virtuvės langą kraupiąją sceną, susigriebia už širdies.
Po minutės fiureris evakuojasi į namus. Manė pašaudysiąs kompiuteriu, bet, deja, brolis šiandien turi svečią pasikvietęs. Merginą. Šnairuodamas jai į akis, jis, tykus kaip Balaamo asilaitė, bandė suprasti, kas ir ko iš jo reikalauja. Paaugliški reikalai. „Ta mergaitė ne narkotikus ten vandeniu užsigėrinėjo", – vėliau man teko aiškinti susirūpinusiam Hitleriui. Bet vis dėlto Oksana buvo šventė ne vien broleliui. Reichsfiureris buvo užantspauduotas pleistru.
Man pavalgius, fiureris jau laukė. Rimtas. Šiandien mes ketiname eiti erzinti benamių. Vienas jųjų vakar vijosi mus apsiginklavęs plastikiniu „rašalo" buteliu ir mes jautėm milžinišką adrenalino antplūdį. Neseniai žaidėme su jais futbolą iš pinigų.
Tik ne reichsfiureris. Tačiau jis – vaikas, jaunuolis ir senukas – privalo pritapti, jam reikia. „Pirma, aš užimsiu Latviją, tada bus Estija, tada tuos lenkus, ir vėliau jau visas pasaulis bus po mano padu", – taria pasigėrėdamas savo velnionišku planu.
Iš kuprinėlės jis išsitraukia sulos. „Mano senelio, – paslaptingai šnypščia pro lūpas, –­ iš mūsų miško. Turim dvidešimt hektarų. Mano senelis turi giminių vokiečių."
Aš tyliu. Esu susikaupęs prieš mūsų žygį. Mūšio planas visad toks pat. Šalia benamių buveinės yra stogelis. Visa kita jau galima numanyti... Mes viršuje, jie apačioje, akmenys rankose. Kaip feodalinėje piramidėje, kurios viršuje yra mažasis Hitleris. Jis jau žino, kas yra reichstagas. „Aš tave išsiųsiu į koncentracijos stovyklą, tu durnas lenke", –­ šnypšdavo jis man pralaimėjęs šachmatų partiją.
Medžioklė šiandien nepavyko. Benamiai dingę – jų buveinė tuščia. Taigi suspardę kelias jų dėžes, susitarėme po penkiolikos minučių susitikti prie smėlio dėžės. Išrūkome draugų pasikviesti.
Sutartoje vietoje susirinko apie dešimt snukių. „Imkit visi sulos, – mostaguodamas buteliu rėkia didysis vadas, – mano senelio. Pasistiprinkite prieš savo likimą. Lėkime ir sumuškime tuos neišmanėlius", –­ užbaigia savo nevykusią kalbą, lydimą rankų mostų.
Po pusvalandžio mes jau prie katilinės. Kovos punktas, frontas, karo laukas. Už nugaros lieka sporto aikštė ir mažasis Hitleris – perlą reikia saugoti, nes prieš mus staiposi priešų gauja – apšiagos (bendrabutiečiai). Vienas kitas beždžionžmogis nusispjauna.
Mūšis nepavyko, teko trauktis...
Aš bėgu paskui išsišiepusį Hitlerį, kuris gudriom akim kviečia mane paskui. Jis šiandien dalijo sulą. Mane vejasi trys oponentai. Dosnus tas fiureris šiandien. Jis mandagiai siūlo slėptis jo laiptinėje. Ten bus saugu, gal dar sulos gausiu. Skubu.
Suskamba armonikos ir pragiedrėja dangus, o aš jau šalia. „Kiekvienas viščiukas už save!" – pasigirsta linksmas fiurerio balsas ir pokšteli plieninės durys. Nėra jokių galimybių išsigelbėti, paskutinės viltys mane parbloškia ant žemės. Degu kaip mėlynas Kristus, parverstas ant stalo.
Paskutinės mėlynės dar nespėjo išgyti, o mes jau žaidžiam gaudynes audringai rėkaudami. Adolfas nemėgsta gaudyti. Tada Adolfas visus vadina prakeiktais žydais ir lenkais. Grasina. Liepia mums drožti iš hašišu ir pelėsiais dvokiančio taboro. Plūsta mus kaip tikrus nusidėjėlius. Niekina mūsų motinas ir būsimus vaikus. Parkrenta ant žemės, kybo ore. Jis Buda. Būdoj sėdi Hitleris. Žemai, žemai, žemai...
Su didžiu pasitenkinimu prisimenu aš mažąjį Hitlerį. Būsiu pirmasis, kuris padės jam užkariauti pasaulį.