Rugpjūčio 24 d., eidamas 90-uosius metus, mirė vienas garsiausių prancūzų „naujojo romano“ atstovų Michelis Butoras (1926–2016). Jis parašė daugybę kūrinių, tačiau išgarsėjo romanais „Milano pasažas“ (1954), „Dienotvarkė“ (1956), „Permaina“ (1957, Renaudot premija, liet. 1987), „Laipsniai“ (1960). „Permaina“ – vienas žaviausių „naujojo romano“ kūrinių, kuriame pasakojama daugiskaitos antruoju asmeniu. Sukuriamas įspūdis, jog pats skaitytojas, kaip romano protagonistas Leonas Delmonas, leidžiasi iš Paryžiaus į Romą susitikti su meiluže, kurios, beje, taip ir neišvys. Šiuo romanu supriešindamas Vakarų ir Rytų civilizacijas autorius tarsi išpranašavo piramidės atsiradimą Luvro muziejaus kieme.

Dideliame kabinete, kur sandėliuoja savo genialumą, Michelis Butoras yra tarsi bankininkas, gebąs sukaupti turtus, o ne juos parduoti: kompiuteriu jis suregistravo ne mažiau kaip 1400 paties sukurtų rašinių, o dar kasdien iš viso pasaulio gauna meno kūrinių, kuriuos autoriai norėtų matyti papildytus jo ranka rašytais eilėraščiais. Proustas ir Joyce’as norėjo sudėti visą tikrovę į knygą, o Butoras pabandė užpildyti pasaulį savo knygomis. Nuolat vilkėdamas kombinezoną ir nešiodamas panašią į Marxo barzdą, Literatūros valstybės įvairiapusis rangovas savo veiklą pradėjo sumeistravęs kelis kūrinius, pažymėtus „naujojo romano“ ženklu, kol išplaukė į plačiuosius vandenis kaip Claude’as Simonas¹ ir Nathalie Sarraute²: nesuskaičiuojamos kelionės jį atitraukė nuo romanų rašymo. Kaip tikras rašyto žodžio meistras Butoras rentė savo kūrybą, kuri niekada nepaniro į smulkmenas ir neapsiribojo savimi, juolab kad kiekviena knyga, besiskirianti nuo ankstesnių, mokėjo stebėtis pasauliu ir buvo rašyta kaip išskirtinė.

Šiandien Butoras, senas žmogus, kuriam pasaulis kelia nerimą, skundžiasi, kad mirė tyla, atsakinėja į laiškus, jam atnešamus laiškanešio („kiekvieną dieną korespondencija palaiko mano tarptautinius santykius“), dedasi, jog nežino, kas yra Houellebecqas, ir nepiešia žmonijos ateities rožinėmis spalvomis. Šiuose namuose, kuriuose anksčiau buvo vienuolių mokykla, priklausiusi vienam Savojos ordinui, Butoras skaičiuoja savo kūrinius, didina jų korpusą ir be paliovos išranda, kaip jis teigė „Permainos“ pabaigoje, „tą būsimą ir neišvengiamą knygą, kurios modelį laikote rankoje“.

 

Šiomis dienomis pasirodo jūsų „Pilno raštų rinkinio“ pirmasis tomas. Tačiau ir toliau leidžiate po kelias knygas per metus. Ar nepasiklystate tarp jų?

Labai nelengva. Kadangi parašiau daug knygų, turiu jas sutvarkyti, suklasifikuoti. Taigi kompiuteriu sukūriau katalogą, kurį pavadinau „Atokiu katalogu“ pagal pavadinimą, suteiktą mano namui. Jame surašiau tik knygas, neminėjau nei vertimų, nei straipsnių ar pratarmių. Ir kataloge jau atėjau iki 1400 numerio. Matyt, tai šiek tiek beprotiška.

Tačiau jūs labai tiksliai prisimenate vieno ar kito teksto turinį? Tai neįmanoma...

Man padeda tas „Pilnas raštų rinkinys“. Jis priverčia perskaityti kūrinį iš naujo, ištaisyti korektūros klaidas, nuvalyti dulkes tarsi archeologui nuo originalaus teksto. Jau 50 metų nebuvau atsivertęs „Milano pasažo“ ar „Repertuaro I“. Ir buvau susirūpinęs, nes svarsčiau, ar ten nėra perdėm daug klaidų.

Ar dabartinio Butoro labai nenuvylė Butoras, „Permainos“ autorius?

Tai buvo kelionė laiku, pasinėriau į save. Veik iniciacinis išbandymas. Po jo buvau visiškai išsekęs. Tačiau iš esmės man nereikėjo perdėm gėdytis savęs.

Jūsų kūryba apima dešimtis tūkstančių puslapių – titaniškas darbas...

Man patinka beribė kūryba. Balzaco pavyzdys liudija, kad kūrinių visuma neišsitenka tam tikrose ribose. Mat, be „Žmogiškosios komedijos“, dar yra žurnalistika, susirašinėjimas. Ir Hugo kūryba milžiniška. Arba Zola. O jie negalėjo naudotis tokiomis galimybėmis kaip internetas.

Jūs rašote daug, bet ar lengvai?

Visai ne. Kai mokiausi licėjuje, taip, viskas tekėjo tarsi iš čiaupo. Bet nuo tada, kai ėmiau rašyti esė ir romanus, susidūriau su daug sunkumų. Prisimenu, kad parašiau „Dienotvarkę“ maža nešiojama rašomąja mašinėle („Hermés Baby“), kuri veikė kaip galėjo. Kai kuriuos puslapius perrašiau 50 kartų. Aš dar daug tvarkau tai, ką rašau. Užtat labai stebiuosi, kad man pavyko tiek parašyti. Raymond’as Rousselis³ sakė, jog jis „kraujuoja“ su kiekvienu puslapiu. Tai beveik tinka ir man. Net jei kraujuoju, patirdamas tam tikrą malonumą.

Iš pradžių jūs daugiau dėmesio skyrėte filosofijai negu literatūrai.

Norėjau išlaikyti filosofijos agrežė egzaminą, bet nepavyko, ir tai gerokai suvaržė mano materialinį gyvenimą. Turėjau apginti disertaciją, vadovaujamas Jeano Wahlio⁴, Sorbonos profesoriaus, ir faktiškai neparašiau nė eilutės. Tapau savotišku kontrabandiniu mokytoju. Beje, tai yra gan patenkinamas dalykas.

Jeanas Wahlis labai pasitikėjo jumis?

Jis turėjo nepaprastą filosofinę klausą. Iš esmės studijavo filosofus kaip rašytojus. Išsyk po karo įkūrė nedidelę paskaitų draugiją, kuri vadinosi Filosofinis koležas. Kad užsidirbčiau pragyvenimui, iš pradžių buvau Koležo durininku, vėliau Wahlio sekretoriumi. Taip pat lankiau Gastono Bachelard’o paskaitas, jis vadovavo mano magistro darbui, kaip šiandien yra sakoma. Dėl šito aš vis dar raudonuoju, nes jam drįsau pasiūlyti tokią temą – „Matematika ir būtinumo idėja“. Mane visuomet žavėjo matematika, tačiau aš nesu matematikas. Man Bachelard’as buvo labai tėviškas. Prisimenu jo paskaitas apie vaizduotę, skaitytas Sorbonoje; tai buvo nepaprastas improvizatorius. Jis prajuokindavo visą auditoriją.

Jūs taip pat sutikote Heideggerį...

Taip. Po karo man pasitaikė proga dalyvauti tarptautiniame studentų susitikime Švarcvalde, beje, buvusiuose hitlerininkų jaunimo nakvynės namuose. Sykį nuėjome aplankyti Heideggerio jo namuose; jis mums iškrėtė nedidelį sokratišką pokštą.

Kaip jūs pasijutote „naujuoju romanistu“?

Veik atsitiktinai. Mano tėvai gyveno Sevro gatvėje, o aš eidavau pasivaikščioti į Sen Žermeno dė Prė gatvę. Buvau tos aplinkos dalis. Ir aš galėjau įkalbėti Georges’ą Lambrichsą⁵, Paulhano⁶ draugą ir „Minuit“ leidyklos literatūrinį direktorių, kad jis perskaitytų mano pirmąjį romaną „Milano pasažas“, kurį išleido Jérôme’as Lindonas⁷. Taip pasirašiau sutartį su „Minuit“ leidykla dešimčiai knygų. Tačiau Lambrichsas turėjo išvykti, ir jį pakeitė Robbe-Grillet⁸. Jam aš buvau pavojingas konkurentas, kurį reikėjo pašalinti. Tuo metu „naujasis romanas“ ėmė kalbėti apie jį. Aš dar išleidau „Permainą“, bet padėtis tapo tokia nepakenčiama su Robbe-Grillet, kad man teko išeiti.

Jis nenorėjo, kad jam trukdytų?

Būtent. Aš ypač draugavau su Natha­lie Sarraute, taip pat su Claude’u Simonu, Robert’u Pinget⁹. Paskui kūryba pradėjo skirtis. Neliko tokios stiprios sanglaudos kaip tarp siurrealistų, kurie rinkdavosi kiekvieną dieną. Vis dėlto „naujasis romanas“ lieka vienas garsiausių XX a. prancūzų literatūros judėjimų. Po jo nieko panašaus nebebuvo.

Robbe-Grillet išrinktas į Prancūzų akademiją. Jums juokinga?

Išrinktas, bet dar nepriimtas! Žinoma, tai mane juokina. Akademikai turi kandžiotis pirštus...

Po „Permainos“ jūs tampate vienu pastebimiausių romanistų. Tačiau po kelerių metų staiga atsisakote romano: daugiau jų niekada neberašysite? Kodėl?

Neatsisakau romano. Tačiau man rūpi kitos knygos. Buvau išvykęs į JAV. Vienu metu šalis kėlė susižavėjimą, maždaug kaip XVI a. Roma: į Romą buvo nuvykę Rabelais, Du Bellay¹⁰, Montaigne’is. 6–7 dešimtmečiais Roma buvo Jungtinės Valstijos. Buvo justi, kad kažkas pakeitė planetos kultūrinę pusiau­svyrą. Aš ten išvykau 1960 m. pradžioje. Mane tai sužavėjo. Ir žinojau, kad privalau apie tai parašyti. Šitaip gimė „Mobilus“, kuris nėra vien kelionės pasakojimas, bet ir amerikietiškos erdvės literatūrinis apipavidalinimas. Tai sukėlė baisų skandalą. Man teko pasiaiškinti, ir taip gimė pirmieji „Repertuaro“ tekstai. Taip nutolau nuo „naujojo romano“. Beje, ir nuo romano apskritai.

Juolab kad nenustojote keliauti – nuo SSRS iki Japonijos per Australiją...

Tai mane traukė. Šios kelionės tapo net sudėtine mano kūrinių dalimi. 1958 m. išleidau „Vietos genijų“, kuris tyrė šalis aplink Viduržemio jūrą. Troškau nuvažiuoti dar toliau. Norėjau parašyti knygą, kuri apkeliautų žemę. Ji buvo pavadinta „Kur“. Tačiau aš likau Šiaurės pusrutulyje. Žodžiu, užsigeidžiau apsilankyti už pusiaujo. Užtat puoliau į Australiją, buvau pakviestas ir į Braziliją. Problema yra ta, kad kai šalis mane traukė, aš norėjau į ją sugrįžti. Šitaip grįžau į Australiją, aplankiau visą šalį nuo Brisbeno iki Perto per Alis Springsą. Gimė knyga „Bumerangas“. Paskui buvo Japonija...

Ar sekate naujas prancūzų literatūros tendencijas?

Ne, nė kiek. Kai draugai man atsiun­čia knygų, bandau jas perskaityti, bet sunkiai pavyksta. Taigi neskaitau knygų, kurių man neatsiunčia. Čia, Liusenže, nėra knygyno. Turėčiau leistis į slėnį (juokiasi). Negalėčiau jums pasakyti paskutinio Goncourt’ų premijos laureato.

Į ką panaši eilinė Michelio Butoro diena?

Kai esu Liusenže, keliuosi 7 valandą ryto, atidarau langines ir pasižiūriu informacines laidas per televiziją gerdamas daug arbatos. Paskui apsirengiu, ir mane išveda šuo. Jis reikalauja. Žodžiu, kiekvieną dieną einame pasivaikščioti. Tai labai svarbu. Taip į galvą ateina mintys. Vėliau atplėšinėju korespondenciją. Skiriu dieną ar dvi per savaitę atsakyti tiems, kurie man rašo.

Esu lėtesnis negu kadaise. Darau nedidelius koliažus, kurie man padeda išvengti ilgų laiškų. Likusį laiką rašau knygas. Vakarieniauju, kartais su žmona žiūrime filmą per televiziją. O tada guluosi į lovą ir skaitau. Šiuo metu didžiulį indų pasakų rinkinį, parašytą viduramžiais, – „Pasakų upių vandenynas“.

Claude’ą Simoną, bet ne jus išleido „Plejados bibliotekos“ serijoje. Ar jus tai liūdina?

Bet aš esu gerokai jaunesnis (juokiasi). Be to, rašau per daug. Aš jiems keliu baimę.

 

¹ Claude’as Simonas (1913–2005) – prancūzų rašytojas, „naujojo romano“ atstovas, 1985 m. Nobelio premijos laureatas, išgarsėjęs romanais „Flandrijos kelias“ (1960, liet. 1991), „Istorija“ (1967) ir kt.
² Nathalie Sarraute (1900–1999) – prancūzų rašytoja, „naujojo romano“ atstovė, parašiusi romanus „Tropizmai“ (1939, liet. 1974), „Martero“ (1953, liet. 1995), „Aukso vaisiai“ (1963, liet. 2003), „Vaikystė“(1983, liet. 1995) ir kt.
³ Raymond’as Rousselis (1877–1933) – prancūzų poetas, prozaikas ir dramaturgas, romano „Locus solus“ (1923), pjesės „Saulių dulkės“ (1926) autorius.
⁴ Jeanas Wahlis (1888–1974) – prancūzų filosofas.
⁵ Georges’as Lambrichsas (1917–1992) –­ prancūzų rašytojas, kritikas ir leidėjas.
⁶ Jeanas Paulhanas (1884–1968) – prancūzų rašytojas, kritikas ir leidėjas, išgarsėjęs esė „Tarbo gėlės, arba Teroras literatūroje“ (1936).
⁷ Jérôme’as Lindonas (1925–2001) –­ prancūzų leidėjas, vadovavęs „Minuit“ leidyklai.
⁸ Alainas Robbe-Grillet (1922–2008) –­ prancūzų rašytojas ir kino režisierius, „naujojo romano“ atstovas, išgarsėjęs romanais „Trintukai“ (1953), „Stebėtojas“ (1955), „Pavydas“ (1957), „Labirinte“ (1959, liet. 1998). 2004 m. kovo 25 d. buvo išrinktas į Prancūzų akademiją, bet taip ir liko nepriimtas, nes atsisakė pasisiūdinti žalią akademikų drabužį tuo sukeldamas „nemirtingųjų“ pasipiktinimą.
⁹ Robert’as Pinget (1919–1997) – prancūzų romanistas ir dramaturgas, žinomas romanais „Pasakalija“ (1969), „Tas balsas“ (1975), „Priešas“ (1987).
¹⁰ Joachimas Du Bellay (1522–1560) – prancūzų poetas, priklausęs „Plejados“ grupei.

 

Kalbėjosi Didier Jacobas

Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius

„Le Nouvel Observateur“, 2016-08-25