Neringa Mikalauskienė. „Paukščių miegas“ ‒ daugiau nei istorinė proza


Vaiseta T. PAUKŠČIŲ MIEGAS. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014

Tomui Vaisetai šie metai ypatingi: pasirodė net dvi jo knygos, viena ‒ „Nuobodulio visuomenė“, parengta disertacijos pagrindu ir pateikianti išsamų sovietmečio socialinio ir kulrūrinio gyvenimo tyrimą, kita ‒ apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ serijoje. Šis debiutas ‒ įdomus ir vertas aptarti atskirai. Apsakymų žanrą galėtume apibrėžti kaip istorinę prozą ‒ istorija (tiesa, nelabai tolima, mat atskaitos taškas čia ‒ maždaug paskutinieji pirmosios nepriklausomybės metai ir sovietų okupacijos pradžia) čia yra svarbus dėmuo, netgi, sakyčiau, pamatas, ant kurio statomas literatūrinis „miestas“ su savais gyventojais-personažais, kurių individualūs charakteriai atsiskleidžia per santykį su ta, didžiąja ‒ valstybės ir valstybingumo praradimo istorija. Nors į vieno iš veikėjų žodžius autorius tarsi įdeda abejonę tautos, kaip tokios, egzistavimu, jei ji neturi savo žodžio istorijai pavadinti: „...žiūrint grynai filologiškai, apskritai galėtume suabejoti mūsų tautos egzistavimu, jeigu tam paliudyti būtina sąlyga yra istorija. Mes neturime istorijos, nes neturime savo žodžio jai įvardyti. Istorija ‒ nemūsiškas, skolinys, importas. Lygiai kaip ir kiti, nurodantys į praeitį, kad ir kitaip ‒ mitas ar legenda. Viskas nesaviška, viskas“ (p. 21). Su šiuo teiginiu leidžiama nesutikti. Tačiau tai, jog autoriui kalba, o ypač ‒ meninė, yra svarbi, abejonių nelieka pradėjus skaityti pirmąjį rinkinio apsakymą „Elgetų susirinkimas“ ‒ T. Vaiseta puikiai tą kalbą valdo ir žino, kad ją pasitelkus galima išgauti įdomių meninių efektų net ir viso kūrinio struktūros lygmeniu. Šiame apsakyme po vieną bene lapo ar bent puslapio ilgumo sakinį skiriama vieno veikėjo (ar veikėjų grupės) veiksmams ir charakteriui aprašyti ‒ baigiasi sakinys, paliekamas ir veikėjas, nuosekliai pereinant prie kito: „(...) visa tai nepakeliama, klibinkščiuodamas Mėsininkų gatve tebegalvojo Jerzys, visa šita maišalynė traukia iš saugios letargo būsenos, stumia į gyvenimą, kurio jis visai nepasiilgo, apmaudžiai nesiliovė galvojęs Jerzys ir nepajuto, kaip sukdamas į Vokiečių gatvę pečiu užkliudė išnirusį gatvės prekeivį. Laurynas neapkentė šito miesto, neapkentė nesuprantamomis kalbomis gargaliuojančių jo gyventojų, neapkentė svetima smarve dvokiančio skurdo ir begalės skarmaluotų elgetų...“ (p. 10‒11). Taigi taip, tartum sukant kalbinį kaleidoskopą, prieš akis iškyla visa galerija savitų, bene 1939-ųjų Vilnių reprezentuojančių personažų: prie Halės turgaus kažkokioje landynėje gyvenantis luošasis Jerzys, gatvės prekeivis Laurynas, Žiogų orkestras, senis Marjanas, užantėje laikantis žiurkę, į Vilnių atlietuvinti miesto atvykęs Romas, kišenvagis Alioša, paslaptingo vyro (bene žandaro) įkalbėta stebėti besibūriuojančius žmones Šnipiškių gyventoja Anka, stovinti ne tik ant savo namų slenksčio, bet ir ant istorinės pervartos ribos ‒ Vilnius užimamas bolševikų, nors iki galo taip ir nepaaiškėja, kas čia šeimininkas: apsakymas baigiamas šiuo retoriniu klausimu.

Draugai