Ramunė Markevičiūtė. Gabrielio Garcíos Márquezo iliuzijos ir Rytų Europa

Turbūt ne vienas lietuvis ir lietuvė jautėsi pagerbti Kremliaus trolių sudarytame „liaudies priešų sąraše“ atradę savo profilį. Elfais pasivadinusių, prieš Rusijos dezinformaciją kovojančių komentatorių kariauna sulaukė tarptautinio dėmesio. NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centro surengtoje konferencijoje amerikietė Rebecca Goolsby su Kremliaus dezinformacija susiduriančioms Vakarų šalims patarė sekti Lietuvos elfų pavyzdžiu. Šviesiausi Lietuvos protai, visuomenės veikėjai negaili pastangų ir laiko demaskuodami Kremliaus ruporą socialinių tinklų ir portalų komentaruose, viešuose debatuose ir politikos atstovų veiklose.

Tuo labiau stebina, kad 2018 metais lietuviškai išleistas Gabrielio Garcíos Márquezo kelionių po sovietinio bloko šalis aprašymas, nevienareikšmiškai pateikiantis sovietų okupuotų arba kontroliuojamų šalių realybę ir Stalino nusikaltimus, bent jau internetinėje erdvėje nesulaukė jokių kritiškų komentarų ar išsamesnių diskusijų. O diskutuoti yra apie ką. Knygos aprašas, kaip autorius „su nepranokstamu proto blaivumu“ pasakoja „apie kasdienius įvykius ir nykią realybę, kuri jam atrodo neįtikėtina ir fantastiška“, žadina tam tikrus lūkesčius išgirsti autentišką ir nepagražintą vakariečio pasakojimą apie gyvenimą nusikalstamo režimo metais. Šiais laikais tikriausiai panašiai lauktume keliautojų liudijimų iš vakariečių fantaziją audrinančios Šiaurės Korėjos.

G. García Márquezas – talentingas pasakotojas, dėl to nekyla abejonių. Nekyla abejonių ir dėl nuoširdaus noro sutikti ir pažinti autentiškus sovietinio bloko žmones, vis dėlto politinės realybės įvertinimas verčia suabejoti „nepranokstamu“ autoriaus proto blaivumu. Kokie jausmai turėtų kilti skaitytojui, skyriaus apie Staliną pabaigoje randančiam taikiai miegančio, neseniai mirusio diktatoriaus lavono aprašymą: „Stalinas miega ramia sąžine. (...) Išmintingas, santūrus žmogus, geras draugas, sąmojingas. (...) Didžiausią įspūdį man padarė jo rankos laibais pirštais, pailgais, permatomais nagais. Moteriškos rankos“ (p. 131).

 

 

1955 ir 1957 m. kelionių į Rytų Europą įspūdžius G. García Márquezas nusprendė sudėti į knygą, kurioje pasakojama, kaip autorius, tuo metu laisvai samdomas reporteris, su dviem bičiuliais žurnalistais, prancūze Žaklina ir italu Franku, nutaria apsilankyti šalyse už geležinės uždangos. Per kelis mėnesius jie spėja paviešėti Rytų Vokietijoje, Čeko­slovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, apsilanko ir Maskvoje, kur kaip tik vyksta VI jaunimo festivalis su keliomis dešimtimis tūkstančių užsienio delegatų. Autorius supranta, kad tokioje nekasdienėje aplinkoje gali būti sunku susidaryti autentišką šalies gyvenimo vaizdą ir čia pat peikia „nuoseklius kapitalistus“, kurie Varšuvoje tesugebėjo pastebėti, kad joje „nėra automobilių, kad žmonės prastai apsirengę ir kad liftai stringa tarp aukštų“ (p. 46). Ironiška, jog neva nenuosekliam kapitalistui G. Garcíai Márquezui, aprašančiam Rytų bloko šalis, į akis kliūva būtent šie dalykai.

Berlynas – tiek Rytų, tiek Vakarų – sulaukia negailestingo autoriaus verdikto. Miestas, anot jo, – „tiesiog nesusipratimas“. Vakarų Berlyne kliūva JAV investicijos, sugeneravusios „netikrą“ miestą, kuris veikia tarsi „milžiniška kapitalistinio gyvenimo būdo propagandos agentūra. (...) Kiekvienu mažmožiu stengiamasi pabrėžti stebuklingos gerovės įvaizdį, priblokšti Rytų Vokietiją, kuri išsižiojusi pro rakto skylutę stebi tą reginį“ (p. 21). Rytų Berlynas – koktus kontrastu tarp antisanitarinių rytų berlyniečių gyvenimo sąlygų ir sovietinio stiliaus inspiruotos megalomaniškos Stalino prospekto beskonybės, skirtos atsakyti Vakarų Berlyno proveržiui. Tačiau, panašu, labiausiai autorių trikdo atsainus valdžios požiūris į įstatymų nesilaikančius, iš abiejų sistemų pasipelnyti bandančius gyventojus: „Bandoma potvarkiais kardyti spekuliaciją, kapitalo nutekėjimą, kenkimą sistemai. Iš principo nevalia pelnytis vienoje pusėje, o pinigus leisti kitoje. (...) Tačiau iš tikrųjų valdžia į tai žiūri pro pirštus“ (p. 24). Užtat mes žinome, jog Rytų Berlyno valdžia vos po ketverių metų ryšis imtis veiksmingesnių priemonių šiam blogiui užkirsti.

Itin ciniškai G. García Márquezas vertina rytų vokiečių padėtį totalitarinės sistemos gniaužtuose. Leipcige pakviestas pratęsti nevykusio vakarėlio į svečius pas Herr Volfą, Paryžiaus kavinių išlepintas G. García Márque­zas tuo pačiu pamokomai atkreipia dėmesį į kavos, deficitinės prekės Rytų bloke, šlykštumą ir stebisi užsienio radijo stočių nepasiekiamumu. Tiek jį patį, tiek komunistinių pažiūrų bend­rakeleivį Franką glumina Herr Volfo liejamas pyktis socialistinei santvarkai, kuriai liaudis, anot G. Garcíos Márquezo, per pastaruosius rinkimus išreiškė 92 proc. paramą. Kai Herr Volfas prisipažįsta pats balsavęs už valdžią bijodamas represijų, G. García Márquezas jį pavadina bailiu.

G. García Márquezas nėra nejautrus stebėtojas. Nušvitimo momentais sugeba užčiuopti politinių nuotaikų esmę, socializmo absurdą, kuomet žmonės neturi kuo apsiauti, bet jo išvados tokių apmąstymų akivaizdoje verčia griebtis už galvos: „Mano nuomone, šalyje visiškai prarastas žmogiškasis jautrumas. Valdžia rūpinasi masėmis, bet nekreipia dėmesio į atskirą žmogų. (...) Veimare žmonės nepageidauja, kad geležinkelio stotį saugotų rusų automatininkas. Tačiau niekam nerūpi vargšas kareivis. (...) Tokie tie rusų karininkai. Velniškai nuobodžiauja svetimoje šalyje, nemokėdami vietinės kalbos, žinodami, kad visi jų nekenčia“ (p. 40–41). Savo žmogiškumą G. García Márquezas liudija pasakodamas, kaip iš nevilties du rusų karininkai, Veimare išžaginę moterį, savo viršininkų buvo negailestingai sušaudyti.

Autoriaus simpatizavimas sovietams ir nuolaidus socializmo vertinimas neturėtų stebinti. Pats G. García Márquezas buvo įsitikinęs socialistas ir su savo draugeliu Fideliu Castro pleškino kubietiškus cigarus dar tada, kai pasaulinė bendruomenė šiurpo nuo diktatoriaus susidorojimo su politiniais oponentais. Šių faktų akivaizdoje G. Garcíos Márquezo pozicija, anaiptol nepagrįsta vien „nepranokstamu proto blaivumu“, tampa suprantamesnė. Tačiau kodėl to negalima buvo paminėti knygos apraše?

Atvykęs į Maskvą G. García Márquezas stengiasi anapus festivalio šurmulio susipažinti su tikruoju žmonių gyvenimu, jų mintimis, politinėmis nuotaikomis ir išsiaiškinti, koks buvo Stalino režimas. Į provokacinį klausimą „Ar Stalinas tikrai buvo nusikaltėlis?“ gaudamas iš anksto suformuluotus atsakymus G. García Márquezas suabejoja sovietinių žmonių kompetencija išsivaduoti iš asmenybę apipynusio mito ir nukreipia kritikos strėles į palyginti banalesnes aplinkybes, kurios stebėtinai primena Vakarų žiniasklaidos kritikos Rusijai apogėjų 2018-ųjų futbolo čempionato kontekste dėl to, kad mieste nebuvo šunų (ruošiant miestą futbolo gerbėjų atvykimui šunis likvidavo). Dar labiau apima neviltis, kad į vienintelį autentišką Gorkio teatro scenografės, laisvai kalbančios penkiomis kalbomis, liudijimą apie protu nesuvokiamus Stalino nusikaltimus G. García Márque­zas nutaria nekreipti per daug dėmesio: „Ji papasakojo apie savo draugus. Didumą jų – teatro veikėjų, rašytojų, sąžiningų menininkų – sušaudė Stalinas. Kai atvažiavome prie Gorkio teatro – nedidelio, bet nuo seno garsėjančio savo šlove, – mūsų atsitiktinė patikėtinė pažvelgė į jį spindinčiomis akimis. „Mes vadiname jį Pakasiniu, – romiai šypsodama paaiškino ji. – Jo geriausi aktoriai jau seniai po žeme“ (p. 120). Ekstravagantiškai apsirengusios, ypatinga kalbėjimo maniera pasižyminčios moters pasakojimas neįtikina G. Garcíos Márquezo, o skaitytojas, galbūt kovojantis prieš Stalino režimo niveliavimą, priverstas praryti tokias išvadas: „Gal ir tiesa, kad paprasti žmonės nėra nukentėję nuo Stalino, mojavusio vėzdu tik valdžios viršūnėse. Tačiau negaliu remtis šiuo liudijimu – išdėstytu nelabai ramiu tonu, – kad susidaryčiau patikimą Stalino paveikslą, neturėdamas kitų, daugiau ar mažiau jam artimų. (...) Išskyrus mūsų pakvaišėlę atsitiktinę vertėją, neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris būtų taip griežtai smerkęs Staliną“ (p. 121). Aptaręs Stalino politinio vadovavimo trūkumus, sunkiosios pramonės prioretizavimą, privedusį Sovietų sąjungos gyventojus prie skurdo, G. García Márquezas užbaigia skyrių apsilankymu mauzoliejuje ir jau minėtu Stalino pirštų gležnumu. O gal skaitytojui tai reikėtų suprasti kaip knygos apraše minimą „juodąjį humorą“, be kurio neįmanoma aprašyti to nesuvokiamo pasaulio? Kiek tai juokinga mūsų laikais, kai Rusijoje gaivinamas Stalino kultas?

Pagrįstas klausimas, kiek G. García Márquezas galėjo, kiek norėjo žinoti apie Stalino ir Sovietų Sąjungos nusikaltimus 1957 metais. Toks pat geras klausimas: kam mums reikėjo prancūziškais kvepalais kvepiančio saloninio socialisto kankinamai neadekvataus liudijimo apie laikotarpį, kurio absurdą ir nehumaniškumą patys prisimename geriau – kas iš asmeninės patirties, kas iš pasakojimų? G. Garcíos Márquezo straipsnių rinkinys, paskutinį kartą išleistas 2015 m. ispanų „Penguin Random House“ leidyklos filialo, nėra leistas nei anglų, nei prancūzų, nei italų, nei vokiečių kalbomis. O lietuviškas leidimas nusipelnė ne tik kietojo viršelio su daliniu drobės apmušalu, bet ir romantiškai folkloristinio apipavidalinimo saulėgrąžų iliustracija, neturinčia nieko bendra su knygos turiniu, nebent mes piktybiškai pagalvosime apie Stalino saules, kurių puokštę prisirinksime leisdamiesi su G. García Márquezu į kelionę po Rytų Europą.

Draugai