Rašytojas V. Martinkus: „Neįmanoma palaidoti vertybių, nes tada laidosim patys save“

Rašytojas Vytautas Martinkus (E. Straigytės nuotr.)Profesorius Vytautas Martinkus šiuo metu dėsto LEU, vertina lietuvių prozą, mąsto apie vertybes literatūroje. Su rašytoju, mokslininku apie literatūros ir filosofijos reikšmę gyvenime, mokinių skaitymą, visuomenės ir meno santykį kalbėjosi Deimantė Daugintytė.

Skaitant Jūsų biografiją atrodo, kad turėjote būti inžinieriumi energetiku, bet tapote filosofijos mokslų daktaru, o šiuo metu daugiausia dirbate su literatūra. Kaip vyko šie virsmai?

Iš šalies – keista, paradoksalu, bet tai kilo iš mano individualybės, net nevadinčiau to virsmu ar virsmais. Iš pradžių studijuoti humanitarinius mokslus universitete negalėjau, susiklostė nepalankios aplinkybės. Po to vis tiek turėjau sugrįžti į šį, matyt, man lemtą kelią. Be abejo, tuo nesu patenkintas, esu praradęs nemažai laiko, galbūt likęs neprofesionalus kai kuriuose savo svarstomuose klausimuose, kartais persekioja mėgėjiškumo ar nepilnavertiškumo fobija. Bet yra ir kita medalio pusė: pasidairius po pasaulį plačiau, akiratis paplatėja. Į literatūrą pasukau būdamas tikrai ne tradicinės filologinės mąstysenos. Turėjau savo bendražygių: Ramūną Klimą, Aleksą Dabulskį, Algimantą Mikutą, taip pat Vilniuje buvo svarbūs Icchokas Meras, Ričardas Gavelis – mes atėjome iš technokratinio, kitokio pasaulio. Humanitarinių klausimų mūsų studijose nekėlė, bet mano pasauliui kažko trūko, tas stygius net sukūrė kažkokį geismą ieškoti tų dalykų.

Draugai