× Dita Rietuma

Filmus „Kryčio anatomija“ („Anatomie d’une chute“) ir „Interesų zona“ („The Zone of Interest“) drąsiai galima laikyti praėjusių metų reikšmingiausiais Europos filmais. Abu pelnė daugybę apdovanojimų, o juose vaidinanti patyrusi vokiečių teatro ir kino aktorė Sandra Hüller tapo pasauline žvaigžde. Nors būtų neteisinga teigti, kad pasaulis apie S. Hüller prieš tai nieko nežinojo. Be abejo, žinojo. 2016 m. vienas iš Kanų festivalio originaliausių filmų buvo vokiečių režisierės Maren Ade’s „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“) – niuansuotas, tragikomiškas pasakojimas apie korporacinio darbo pirmūnės (ją vaidino S. Hüller) bendravimą su ekstravagantišku ir vienišu tėvu. Vis dėlto, nepaisant filmo kokybės, už jį gautų 5 Europos kino akademijos apdovanojimų ir fakto, kad S. Hüller išrinkta metų geriausia Europos aktore, ji atpažinta gerokai kukliau nei dabar ją užgriuvus šlovės lavinai. Spausdiname latvių kino kritikės Ditos Rietumos interviu, paskelbtą Latvijos kino žurnale „Kino raksti“.

 

Sandra Hüller filme „Kryčio anatomija“

 

Tiek „Kryčio anatomija“, tiek „Interesų zona“ yra garsūs filmai, jūs populiarinate abu, daug kalbatės su žurnalistais. Ar negalėtų būti taip, kad vieną vaiką – vieną filmą ir vaidmenį – vis dėlto mylite labiau?

Ne, man jie abu labai, labai patinka ir tiek daug išmokau, kai kūrėme juos! Vis dėlto faktas, kad Europos kino akademijos apdovanojimų teikimo ceremonijoje konkuravau pati su savimi, yra be galo savotiškas. Konkurencija mene man visuomet atrodydavo keista.

 

Kai filmavotės „Kryčio anatomijoje“, žinojote, ar jūsų vaidinama personažė rašytoja yra kalta dėl vyro mirties, ar nėra?

Atvirai pasakius, nežinojau. Kai skaičiau scenarijų, apskritai neuždaviau sau šio klausimo. Žinojau, kad filmas bus įvairiai interpretuojamas: turėsiu savo nuomonę apie rašytoją Sandrą, žiūrovai – savo... Beje, darbo procesas buvo labai sudėtingas. Stengėmės kurti filmą taip, kad žiūrovams būtų įdomu sekti rašytoją ir jos, kaip filmo personažės, raidą. Režisierė Justine Triet rengė daug bandomųjų seansų su įvairiais žiūrovais. Vieni jų manė, kad Sandra kalta, kitų nuomonė buvo priešinga, o visa tai priklausė nuo montažo versijos. Režisierė turėjo rasti pusiausvyrą, kad personažės kaltė ar nekaltumas liktų atviras klausimas.

 

Apie antro jūsų filmo, „Interesų zonos“, personežę irgi būtų galima užduoti panašų klausimą. Ši poniutė, Aušvico stovyklos komendanto žmona, yra kalta, nekalta ar Holokausto nusikaltimų bendrininkė?

Dėl Hedwig Höss nėra jokios abejonės. Ji kalta. Tiesa, filme nebandžiau jos kokiu nors būdu portretuoti, nes nekūrėme biografinio filmo. Jeigu režisieriaus Jonathano Glazerio sumanymas būtų buvęs toks, nebūčiau dalyvavusi statant filmą, nes nematau prasmės portretuoti monstriškus žmones. Manau, J. Glazeris norėjo susukti filmą apie „nežinojimo fenomeną“ ir apie tai, koks paplitęs ir viską aprėpiantis jis šiandien. Esame linkę išjungti pačią įvairiausią informaciją, galinčią trukdyti ramiai gyventi. Deja, tai yra taip lengva... Panašiai H. Höss išjungė informaciją, kas vyksta už tvoros, skiriančios jos šeimos namus nuo Aušvico mirties stovyklos.

 

„Interesų zona“

 

Kaip jautėtės vaidindama masinio žudiko žmoną?

Hm... Nevaidinau, jeigu taip galima sakyti. Buvo daug techninių elementų, kurie padėjo kurti šį vaidmenį. Įskaitant tai, kad mano filmavimosi laikotarpis nebuvo ilgas, daug trumpesnis negu partnerio Christiano Friedelio, vaidinusio komendantą Rudolfą Hössą. Jam ir visai likusiai filmo komandai buvo daug sunkiau, nes jie baisiame Hössų name praleido ilgesnį laiką. Tiesa, filmavimas vyko ne autentiškame Hössų name, kuris tikrai buvo prie Aušvico mirties stovyklos tvoros, bet filmavimo reikmėms pastatytame panašiame name. Jis buvo įrengtas remiantis Jameso Wilsono ir J. Glazerio 6 metus trukusiais tyrimais apie Aušvico mirties stovyklą.

Kad ką nors tikrai suvaidintum, reikia įsijausti į personažą, bet šiame filme sąmoningai to nedariau, be to, režisierius man tai leido. Čia esminis yra kameros, tiksliau, daugelio kamerų, darbas. Visame pastate buvo įrengtos tarsi stebėjimo kameros, kurios be jokių jausmų tiesiog fiksuodavo Hössų poros gyvenimą. Kameros buvo tik stebėtojos, jos neatliko jokių kadravimo, glamurizavimo, fetišizavimo funkcijų, neieškojo ypatingų kampų ir rakursų. Toks metodas filmui suteikia ypač šaltą nutolinimą. Tam tikra prasme dariau tą patį kurdama Hedwig vaidmenį. Tiesiog neįsijausdama atlikau veiksmus ir tuo pat metu stebėjau šios moters išraiškas.

 

Kodėl nenorėjote įsijausti į jos charakterį ir emocijas?

Mano nuomone, tai savaime gana aišku. Nenoriu būti tokio žmogaus, tokio asmens emocinėje erdvėje.

 

Filme „Interesų zona“ H. Höss gyvena kasdienį gyvenimą: augina daržoves, rengia vakarėlius, didžiuojasi sodo baseinu, su draugėmis matuojasi nužudytų žydžių sukneles. Apie baisius veiksmus koncentracijos stovyk­loje liudija tik nutolę garsai ir šūviai, kuriuos filmo personažai girdi, bet apsimeta jų negirdintys. Ar tiesa, kad garsai įrašyti jau pasibaigus filmavimui?

Taip, J. Glazeris ir garso takelio kūrėjas Johnnie Burnas visuomet kalba apie pirmą ir antrą filmus. Pirmas filmas – vizualinis, jis buvo beveik užbaigtas, kai jie pradėjo pildyti antru filmu – garsiniu. J. Burnas medžiagą rinko kelerius metus. Sukūrė specialų garsų žemėlapį, kuriame nurodyta, kokius garsus skleidžia kiekvienas konkretus objektas, esantis tam tikru at­stumu nuo Hössų namo – už tvoros, kuri skyrė namą nuo mirties stovyklos.

 

Kaip atrodė šis filmavimo reikmėms pastatytas Hössų namas?

Po namus draikėsi bent 10 kamerų ir, rodos, 60 mikrofonų laidai. Namas buvo pilnas mikrofonų, kuriuos, tiesa, išjungdavo per filmavimo pertraukas. Operatoriaus asistentai (focus pullers) būdavo namo rūsyje, o mes, aktoriai, iš esmės likdavome visiškai vieni name. Mus filmuodavo slaptomis kameromis, šios taip pat fiksuodavo mūsų kelią iš vieno kambario į kitą. Lauke prie namo irgi veikė kameros, kad būtų galima matyti žmogų, kad ir kur jis eitų. Nė akimirkai negalėjai pasislėpti, viskas būdavo fiksuojama.

Hössų namai buvo atkurti naudojantis ilgus metus trukusiais tyrinėjimais. Yra žinoma, kad XX a. 5 dešimt­metį namas buvo naujas, pastatytas per 3 mėnesius, Hössų šeima neseniai į jį persikrausčiusi. Ten buvo įrengtas sodas, iškastas baseinas... Hössų namas išlikęs, tačiau filme jo nenaudojome – ten gyvena šeima, ir tai būtų buvę labai sudėtinga. Todėl buvo surastas kitas namas šimtą metrų toliau, kuris atrodė beveik toks pat, ir jis buvo perstatytas filmavimo reikmėms.

Tiesa, siaubingų Aušvico mirties stovyklos garsų negirdėjome, nors režisierius pasakojo, kokio pobūdžio garso takelį norės pridėti po filmavimo. Viskas, ką filme galima matyti už sienos, už tvoros – barakų stogai, dūmai – pridėta vėliau, tačiau pati siena iškilo, kad galėtume realiai matyti, kaip arti mirties stovyk­los gyveno šie žmonės. Tad mes, aktoriai, labai gerai suvokėme, kur esame, net jeigu negirdėjome. Visa tai vis tiek buvo tarsi įrašyta į mūsų kūnus. Ir nebuvo akimirkos, kai kas nors iš mūsų apie tai būtų pamiršęs.

 

„Sisi ir aš“

 

Ar turite kokį nors aktorinio meistriškumo metodą, kai kuriate savo vaidinamas personažes? Ar pradedate nuo psichologijos ir tada pereinate prie personažo fizinių išraiškų?

Beveik niekada negalvoju apie fiziškumą. Įprastai esu itin psichologiška aktorė, bet šiuo atveju neturėjau jokio noro gilintis į H. Höss psichologiją, taip pat nenorėjau apie šią moterį rinkti jokios išsamesnės informacijos. Tiesa, turėjau kelis atraminius taškus. Vienas jų – Niurnbergo proceso garso įrašas, jame ji tvirtina nieko nežinojusi apie Aušvico mirties stovyklą, kurioje dirbo jos vyras, ir apie tai, kas ten vyksta. Taigi galėjau įsiklausyti į jos balsą ir į jos akcentą, beje, labai keistą ir nebūdingą Baucenui, iš kurio ji kilusi. Tai kažkas tokio, kuo ji tarsi papildydavo kalbėseną. Šito nedariau – nusprendžiau neimituoti H. Höss kalbėjimo manieros, kadangi tai pasirodė pernelyg dirbtina. Be to, nenorėjau dėti pastangų tam, kad būčiau preciziška. Tai būtų buvęs meilės aktas, o to daryti nenorėjau.

Antras dalykas: norėjau žinoti, ar ji vis dėlto turėjo informacijos apie įvykius mirties stovykloje. Esama dokumentų, liudijančių, kad yra ten apsilankiusi. Manau, ji viską žinojo ir apie tai kalbėjo. Tikrai taip: tai galima matyti ir filme, kai H. Höss prašo vyro atnešti daiktų, kurie priklausė nužudytoms aukoms.

 

Sakėte, nenorėjote įsijausti į H. Höss vaidmenį. Ar tai keičia patirtį, t. y. vaidinti personažę iš esmės nevaidinant jos?

Taip, procesas pasidaro techniškesnis, bet palieka ir erdvės kažkam kitam. Manau, šiuo atveju tai buvo labai svarbu, nes, atimdamas visus savo jausmus iš personažo, turi juos įdėti kažkur kitur, ir mano jausmai visuomet buvo kartu su žmonėmis „už sienos“. Atrodė, kad atvaizduodama šią moterį savotiškai keršiju jai. Kuo bukesnę, bjauresnę, nuobodesnę, tuštesnę ją pavaizduosiu, tuo sąžiningiau bus tų žmonių atžvilgiu, kurie dėl to turėjo kentėti.

 

Esate minėjusi, jog norite, kad „Interesų zona“ būtų suvoktas kaip šiuolaikinis filmas. Kaip šiame filme rezonuoja mūsų laikai?

Filmas priverčia mus suvokti, kad tarp „mūsų“ ir „jų“ – plona riba. Ji verčia įsisąmoninti mūsų pačių pasirinkimus, kai teikiame pirmenybę patogumams, užuot norėję išvysti tiesą, pripažinti tai, kas realiai vyksta, ir imtis veiksmų. Norėjome pabrėžti šių žmonių banalumą, paprastumą, faktą, kad jie visiškai paprasti žmonės, pasiryžę įsitraukti į protu nesuvokiamus žvėriškumus.

Šis aspektas Holokausto dramą „Interesų zona“ padaro itin šiuolaikišku veikalu.

 

„Tonis Erdmanas“

 

Ar vaidintos personažės palieka kokį nors atspaudą jūsų asmenybėje?

Taip, tikriausiai taip galima sakyti. Man patinka vaidinti užsienio kalbomis. Kalbos – tai nuostabi galimybė duoti darbo smegenims ir daug ką atrasti. Darbas su vaidmeniu kita kalba gali išlaisvinti. Kalbėdama užsienietiškai negaliu būti tikra dėl kalbinių niuansų, nes toji kalba nėra mano gimtoji. Turiu daug labiau pasikliauti supančiais žmonėmis, o tai integruoja, lavina komandos pojūtį.

 

Kaip persijungiate nuo personažių, kaip su tuo susitvarkote šokinėdama tarp vaidmenų?

Nėra labai beprotiška, tad ne visai galima vadinti šokinėjimu – tarp filmavimų būna ir kelių savaičių pertraukų. Žinote, apsirengiame kostiumais ir esame kiti.

Pradėjome nuo „Interesų zonos“, nuo personažės, kuri visiškai nesuvokia dalykų sąsajų, po to buvo vaikiškas, žaismingas, gyvenimo džiaugsmo kupinas, visiškai kitoks vaidmuo filme „Sisi ir aš“ („Sisi & Ich“), o tada atėjo ir „Kryčio anatomija“. Mano vaizduojama personažė šiame filme labai subrendusi, prisiimanti atsakomybę. Įvyko savotiška raida nuo išsigimėliškos iki stip­rios, intelektualios asmenybės, kuri gali išreikšti save. Sandra filme „Kryčio anatomija“ mane žavi. Norėčiau būti pajėgi daryti visus tuos dalykus, kuriuos filme sugebėjo padaryti mano vaidinama personažė – rašytoja.

Manau, viskas, ką darome, visi mūsų darbai siūlo galimybę augti ir keistis pačiam, kaip žmogui, kaip asmenybei. Visi šie vaidmenys leido tobulinti ir savo aktorystę.

 

Kaip dirbate su scenarijais? Ar būtina žinoti daug detalių, pačiai įsitraukti į tyrinėjimus, o galbūt to visai nereikia?

Esama įvairių vaidmenų ir įvairių aplinkybių. Kalbant apie „Kryčio anatomiją“, nesu rašytoja, niekada negalėčiau parašyti romano ir kažin ar to mano atveju išvis reikia. Visuomet susitaikau su tuo, kad ko nors kaip aktorė nežinau apie savo vaidinamą personažę, tačiau pasitikiu prie filmo dirbančiais žmonėmis. „Kryčio anatomijoje“ tikrai nežinojau, kaip bus formuojama istorija – ar personažė kalta dėl savo vyro mirties, ar ne? Žinojau tiek pat mažai, kaip ir personažė, todėl galėjau lengviau įsijausti į tokio žmogaus situaciją, kai, patekęs į tragiškų aplinkybių bei įvykių grandinę, jis priverstas galvoti: „Po paraliais, kas čia apskritai darosi ir kaip iš viso to išsikapstysiu?!“

Pasitikėjau J. Triet, kuri, kaip scenarijaus autorė, drauge su vyru Arthuru Harari’u daug laiko skyrė savo istorijai, savo filmui sukurti. Žinau, kad Justine domisi Prancūzijos teismų sistema, jos niuansais, iš tikrųjų yra į ją įsigilinusi. Taip pat pasitikėjau J. Glazeriu „Interesų zonoje“, nes jis ilgus metus tyrinėjo Aušvicą.

 

 

Iš latvių kalbos vertė Evija Lipartė