Toma Gudelytė. Pilietybė – rasizmo forma?

Kovo pabaigoje Milane mokyklinio autobuso vairuotojas paėmė įkaitais 51 vaiką su mokytojais ir apipylęs autobusą benzinu grasino padegti. Iš Senegalo kilęs vyriškis, turintis Italijos pilietybę, tvirtino taip keršijantis už Viduržemio jūros aukas. Mokyklos draugus išgelbėjo 12 metų Samiras, Italijoje gimęs, tačiau šalies pilietybės neturintis imigrantų iš Maroko sūnus. Samirui vidaus reikalų ministras Matteo Salvini po ilgų diskusijų pažadėjo suteikti Italijos pilietybę išskirtine teise. Tačiau jam paprašius pilietybę suteikti ir bendraklasiams kitataučiams, taip pat patyrusiems teroristinį išpuolį, ministras kategoriškai atsisakė paragindamas berniuką „neužsiiminėti politika“. Italijoje vis dar galioja XIX a. nacionalizmo reliktas – ius sanguinis (kraujo teisė): kitataučių vaikams, gimusiems ir augantiems Italijoje, lankantiems ten mokyk­lą ir laikantiems save italais, pilietybė suteikiama tik sulaukus pilnametystės.

Atsimename, kaip 2018 m. viso pasaulio dėmesį kelioms dienoms prikaustė vienoje Tailando oloje įstrigusios berniukų futbolo komandos drama. Žiniasklaidoje kalbėta apie jaunuosius tailandiečius, nors iš tiesų dalį komandos sudarė pilietybės neturintys vaikai. Išgelbėtiems berniukams valstybė suteikė Tailando pilietybę – privilegiją, kurios įprastai šioje Azijos šalyje gyvenančios tautinės mažumos laukia dešimtmečius.

Pernai vėlgi „nereguliariam“ 22 metų imigrantui iš Malio Mamoudou Gassamai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas suteikė šalies pilietybę atsidėkodamas už herojišką poelgį – malietis Paryžiuje pastato fasadu užsiropštė į ketvirtą aukštą ir išgelbėjo ant balkono krašto pakibusį keturmetį.

Šie trys pavyzdžiai tarsi patvirtina, jog etnocent­rinį principą išpažįstančioje valstybėje, kur pilietinė tapatybė siejama su nedaloma trejybe valstybė-tauta-teritorija, gimusieji už šios valstybės ribų pilietybės, tai yra visateisio pripažinimo, gali tikėtis tik dramatiškų įvykių aplinkybėmis, pavyzdžiui, susidūrę su mirtimi. Vis dėlto esama ir paprastesnio būdo jai įsigyti – pilietybę galima nusipirkti. Buvęs Tailando premjeras Thaksinas Shinawatra Juodkalnijos pilietybę įsigijo drauge su viena iš parduodamų šalies salų. Tėvynėje už korupciją kalėti nuteistas politikas toliau skraido po pasaulį nuosavu lėktuvu, kišenėje turėdamas net šešis skirtingus pasus.

Lietuvoje artėjant referendumui dėl dvigubos pilietybės neprošal kiek išsamiau aptarti pačią pilietybės sąvoką, įgijimo kriterijus ir paso svorį šiandienos pasaulyje. Mes iš tiesų balsuosime dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo ir Lietuvos pilietybės išsaugojimo (skirtumas esminis: referendumo formuluotėje nekalbama apie visuotinę dvigubą pilietybę, t. y. mūsų teisių išplėtimą, o veikiau jų nesusiaurinimą). Prieš referendumą viešojoje erdvėje nuskambėjo išties daug emocingų raginimų balsuoti ir nuomonių, kaip įprasta, pabrėžiančių ryšius su gimtąja žeme ir tradicija, simbolinę pilietybės reikšmę, santykio su Lietuva išsaugojimą, patriotiškumą, ir tai yra labai gražu, teisinga. Tačiau visuose pasisakymuose aidi kažin koks pilietybės sudievinimas, abstrahavimas, nors klausimas gerokai praktiškesnis.

Pilietybė – tai juridinis statusas, įvardijantis mūsų pareigas ir užtikrinantis tam tikras politines ir socialines teises, pavyzdžiui, galimybę judėti (kuri anaiptol nėra savaime suprantama). Tautybė ar ryšys su protėvių žeme absoliučiai niekuo dėti, kaip ir žmogaus religija, odos ar akių spalva. Pretendentas gauti pilietybę prašosi priimamas į tam tikrą žmonių bendruomenę, kurios vertybėmis sutinka dalytis išlikdamas savimi. Tad diskusijose apie pilietybę derėtų kalbėti ne apie integraciją ar natūralizaciją – tai vienas siaubingiausių biurokratinio žargono terminų, o apie sugyvenimo bendruomenėje svarbą. Italų kalboje žodis „pilietybė“ (cittadinanza) atėjęs iš žodžio „miestas“ (città), vadinasi, piliečiai yra tie, kurie sugyvena ir moka mokesčius toje pačioje komunoje-valstybėje (viduramžiais visi Italijos miestai buvo atskiros valstybės), užtikrinančioje jų teises ir administruojančioje kasdienius poreikius. Viduramžiais mobilumas buvo gerokai įprastesnis.

Pilietybės ir paso įgijimo kriterijai rodo, jog susiduriame su vis atviresne institucine diskriminavimo politika kitataučių ir migruojančiųjų atžvilgiu. Tinklaraštyje „Africa is a Country“ skelbtame straipsnyje Vik Sohonie aiškiai įvardija egzistuojančius A ir B kategorijų pasus: „Tam tikri pasai yra privilegija, ir ši neteisybė sistemiškai ignoruojama imigracijos ir judėjimo laisvės srityje. Privilegijuotų pasų savininkai gali sau leisti laisvai keliauti po pasaulį be sustiprintos kontrolės ir įtarimų naštos, jie praeina imigracinius punktus su 90 dienų įvažiavimo leidimu ir šypsena veide, jiems leidžiama be kliūčių persikraustyti iš vieno pasaulio krašto į kitą ir nereikalaujama kaskart pateikti šūsnies banko išrašų bei kitų įrodymų, jog tu taip pat esi teisėta žmogiška būtybė. Dažnai turintys šiuos privilegijuotus pasus net nenutuokia apie jų galią. O antrarūšių pasų turėtojų padėtis gerokai prastesnė.“

 

Tomos Gudelytės nuotrauka
Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Pasų (ir pilietybių) diskriminacija šiandien paliečia net keturis penktadalius žmonijos. Didžiosios Britanijos ir JAV muzikos bei literatūros industrijos nekart kreipėsi į teismus, kadangi iš pietinio pusrutulio kviečiami menininkai negali atvykti, kai vizos jiems paprasčiausiai neišduodamos. Dažniausiai prašymai dėl vizų atmetami afrikiečiams (Didžiojoje Britanijoje – apie 50 proc.), net kai šie kviečiami į prestižinius kino ar muzikos festivalius. Neretai vizos nesuteikiamos net į geriausius pasaulio universitetus priimtiems studentams ar su darbdavio rekomendacijomis į užsienį kviečiamiems aukšto lygio specialistams. Paradoksalu, tailandiečiai, plačiai atvėrę duris masiniam turizmui, patys norėdami išvykti į užsienį ilgokai beldžiasi į konsulatų duris. Rasinių nuostatų šioje automatinių atmetimų praktikoje neįžvelgti sudėtinga. Pasų diskriminavimas paaiškina ir Vakarų kryptimi migruojančiųjų būtinybę nelegaliai kreiptis į prekeivius žmonėmis, tarytum užsiimančius konsulatų veikla, ir sėsti į pripučiamas valtis. Kaip bet kuris europietis, šie žmonės ir jų vaikai saugiai atskristi lėktuvu paprasčiausiai negali.

Vakarietiškos vizų sistemos, rašo V. Sohonie, visada rėmėsi judėjimo suvaržymais privilegijuojant vakariečių ekonominį, politinį ir socialinį mobilumą. Kasmet skelbiamame sąraše, klasifikuojančiame pasus, su kuriais galima keliauti be vizų, europietiški pasai užima aukščiausias pozicijas. Paskutines pozicijas užima Somalis, Pakistanas ir Irakas – jiems tenka prašyti vizų į beveik du šimtus pasaulio šalių. Persijos įlankos šalyse vakarietiškas pasas garantuoja aukštesnį atlyginimą, kaip, beje, ir pasaulio finansų viršūnėse Singapūre ar Honkonge. Pilietybė yra tvirčiausia valiuta. Belgų žurnalistė Annelien De Greef kalba apie VIP migrantus ir nenaują pilietybių verslą, įtraukiantį didžiuosius bankus ir konsultacijų bendroves, padedančias savo pasiturintiems klientams saugiai „emigruoti“ su savuoju kapitalu. Dvi svarbiausios šiame versle besisukančios agentūros „Arton Capital“ ir „Henley & Partners“ netgi sudaro klientams kasmetį pasų, užtikrinančių absoliučią judėjimo laisvę, sąrašą. Šalia ius soli ir ius sanguinis, A. De Greef teigimu, šiandien veikia ius pecuniae, t. y. pinigų teisė.

Iš ES šalių narių į pilietybių verslą aktyviausiai įsitraukusios Malta su Kipru. Maltietiškas pasas jums kainuotų 1–2 mln. eurų. Jis suteiktų nemenkų privilegijų: globalioje rinkoje didėjant konkurencijai, Malta potencialius klientus vilioja laisva Šengeno zona. Pasak „Times of Malta“, pasų verslas padėjo šalies biudžetui pereiti iš deficito į perteklių. Ką mainais gauna Malta? Investicijas, daugiausia iš pasiturinčių Kinijos ir Rusijos klientų. Skaičiuojama, jog kasmet pasaulyje mainais į investicijas išduodama maždaug penki tūkstančiai pasų ir dar daugiau leidimų gyventi šalyje.

Pagal „auksinės“ vizos išdavimo skaičių ES pirmauja Graikija, Ispanija ir Portugalija. Pastaroji ypač vilioja brazilus: vietinės agentūros reklamuoja vizas kaip būtiną sąlygą norint tapti tikrais keliautojais kosmopolitais. Visa Vakarų pasaulio laisvo judėjimo retorika reiškiasi pirmiausia kaip prekių ir verslo judėjimo laisvė, o verslininkams nevaržomai judėti leidžia pasai ir vizos. Naujausi „Transparency International“ ir Europos Parlamento pranešimai prieina prie tos pačios išvados: egzistuoja didelė korupcijos ir mokestinio sukčiavimo rizika dėl pernelyg paviršutiniškų kontrolės mechanizmų. Neretai naujieji, dažniausiai europietiški, „auksiniai“ pasai pasitarnauja pinigų plovimui bėgant nuo savo šalies mokesčių inspekcijos ar teisėsaugos. 2017 m. nužudyta Maltos žurnalistė Daphne Caruana Galizia, garsėjusi drąsiais tyrimais apie korumpuotus politikus ir organizuotą nusikalstamumą, prieš žūtį net kelis mėnesius tyrė pasų verslo Maltoje užkulisius. Jos žūties dieną Maltos ministras pirmininkas Josephas Muscatas lankėsi Honkonge, kur investuotojų suvažiavime potencialiems klientams reklamavo Maltos pasus ir „auksines“ vizas.

Ką rodo pilietybė ir paso garantuojamos pilietinės teisės? Kasdien vis labiau siaurėjančiame ir besitraukiančiame į uždarų teritorijų aglomeratą su militarizuotomis sienomis ir uždarais jūrų uostais pasaulyje (nacionalpopulizmo persmelkta Italija – pie­tinis Europos pasienis – yra gėdingas pavyzdys) vakarietiškas pasas – milžiniškos vertės prekė, užtikrinanti teisę laisvai svajoti, keliauti, kurti verslą ir ateitį. Dabartinė vakarietiška vizų sistema tėra dar vienas būdas išnaudoti buvusias kolonijas ir vykdyti biopolitinę visuomenės atranką: spręsti, kam suteikti teisę tapti privilegijuotais Šengeno zonos gyventojais, o ką palikti pūti Libijos lageriuose ar priverstinėse pabėgėlių stovyklose. 2017 m. ES atmetė daugiau kaip milijoną vizos prašymų, atsisakydama kompensuoti prašytojų patirtas išlaidas.

V. Sohonie teigimu, kaltinti reikėtų ne tik ambasadas ir vis labiau militarizuojamą vakarietišką migravimo politiką. Pasipiktinimą turime nukreipti į pačią šerdį: globalaus judėjimo sistema yra nesubalansuota, netvari ir aiškiai rasistinė. Tai XXI a. apart­heidas klimato krizės fone, o jo pasekmės, kaip ir bet kurio socialinio smurto, jau dabar dramatiškos. Sugriežtinus vizų ir leidimų gyventi šalyje sąlygas, daugeliui „reguliarų“ migrantų gresia deportacija ir nelegalumo limbas. Sausio pabaigoje atmetus leidimą gyventi šalyje, Šiaurės Italijoje nusižudė jaunas chemijos studentas iš Nigerio Prince’as Jerry, kurį universiteto dėstytojai pavadino itin perspektyviu ir talentingu. Siaubą Libijoje patyręs jaunuolis tai vertino kaip mirties nuosprendį. 1940 m. rugsėjo 26 d. Pirėnų kalnuose, bėgdamas nuo nacių, nusižudė žydų kilmės vokiečių filosofas Walteris Benjaminas, taip ir nesulaukęs tranzitinės vizos kelionei į Ameriką – leidimo gyventi.

Teisė į mobilumą, kurią kiekvienam mūsų garantuoja Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, drauge su kova už bioįvairovės išsaugojimą ir klimato kaita, yra bene svarbiausi XXI a. iššūkiai. Pasienių ir pasų mūrai tėra trumpalaikiai ilgalaikių problemų sprendimai, tik dar labiau pagilinantys prieštaras planetoje.

Draugai