Iš Kruvinosios Merės (švelnių) pasakojimų

Prieš kiekvieną Sausio 13-ąją apninka negera nuojauta, kad vėl iš tribūnų išgirsiu tuos pačius žodžius: kaip jie kadaise krito ir kokie jie Didvyriai!

Bet jeigu šiemet kas nors pasiimtų į rankas lapą su buhalterijos antspaudais ir garsiai paskelbtų, kaip, kokiomis sumomis ir kada buvo paremtos per tuos baisiuosius įvykius žuvusiųjų šeimos, labiau tikėčiau valstybe.

Stoja prieš piliečius kuris nors iš Vyriausybės ir sako: mes ištaisėme pliurpimo klaidą – žuvusiųjų šeimoms išdalijome milijoną! Geriau per vėlai negu niekad. O tada priduria: visiems išvažiavusiems lietuviams – dvigubą pilietybę!

Nes dalis jų, sąmoningesnių, gabesnių, daugiau pasiekusių, grąžins skolą Tėvynei. Noriai ir be pagiežos.

(Prieš Sausio 13-ąją būsiu švelniai kuoktelėjusi arba ne to užvalgiusi.)

Kas iš mūsų daro išdavikus?

Tačiau šiais metais išgirdau, kad du garsūs menininkai, Nacionalinės premijos laureatai – aktorius Donatas Banio­nis ir dirigentas Saulius Sondeckis – paskelbti teikę žinias KGB.

Kur, po velnių, jūs buvote, kol šie žmonės buvo gyvi? Saugojote jų nervus? Laukėte tinkamos progos sukompromituoti talentingiausius? Rusų pinigų maišai patarinėjo, kada išmesti į viešumą šitą blogai iškeptą antį?

Informaciją apie KGB veiklą skelbiančioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro interneto svetainėje rašoma, kad D. Banionis turėjo agento „Broniaus“ slapyvardį, buvo užverbuotas 1970 m. ir teikė KGB žinias apie Amerikos lietuvius.

Sąraše paskelbta ir apie žinomą Lietuvos dirigentą, orkestrų vadovą S. Sondenckį. KGB „dokumentai“ rodo, kad jis buvo užverbuotas 1962 m., turėjo agento „Saliuto“ slapyvardį ir agentūriniame tinkle buvo iki 1982-ųjų liepos. KGB domino į JAV emigravęs S. Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis.

Bravo, „dokumentininkai“! Laiką sukompromituoti parinkote tobulai: po pelningų Rūtos Vanagaitės tarptautinių viražų, skudurininko Juozuko nusišnekėjimų ir kitų žioplių patiklumo, kai proto trūksta, o noro pasisakyt iš širdies – į valias!

Jeigu dirbčiau teisėsaugos organuose, gerai perkratyčiau Genocido ir rezistencijos tyrimų centro interneto darbuotojų biografijas: ar jie pajėgūs įvertinti, ką randa tarp savo popiergalių, kuriuos perėmė iš KGB? Kokios kvalifikacijos ekspertai dirba ir pagal kokią metodiką? Ar jie tariasi su Baltijos šalių kolegomis, kai paskelbia išvadas? Ar dera paleisti į viešumą informaciją be būtino konteksto ir išsamiai neišnagrinėtų aplinkybių? Net prie žuvies kotletų įdedamas sudėtinių dalių aprašas. O kaltinimai kolaboravimu paleidžiami į erdvę nuogi?

Švarūs kaip angelai, raudoni sparnai

Apkaltintųjų vaikai lemena, kad jie nieko nežino ir kad jų tėvai niekam nepakenkė. Tikriausiai taip ir buvo: kas girsis namie, kad jį užverbavo?

O dabar persikelkime į 1965-uosius. Tada buvau maždaug penktoje klasėje ir puikiai atsimenu, kad namuose politinėmis temomis buvo šnekama pa­šnibždomis. Buvo baisu pasakyti, net kad svajoji nuvažiuot į VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika – pranešu tuo metu negyvenusiems). Norėjau į kokią nors vaikų stovyklą užsienyje ir virtuvėje garsiai apie tai pasvajojau; babytė pasakė, kad liežuvį laikyčiau už žabtų.

Jeigu tuo metu būčiau buvusi dirigentas S. Sondeckis, būčiau pasirašiusi bet ką, kad patekčiau į Ameriką, pamatyčiau savo tėvą (net jeigu jo visai nepasigesčiau) ir galėčiau toje šalyje koncertuoti arba išvysti, kaip diriguoja kiti. Nes pažinimo troškulys per stiprus, kad žmonės pajėgtų jį suvaldyti. Šitai suprantu geriausiai (net motinystė nėra toks stiprus išgyvenimas kaip svetimų teritorijų atradinėjimas).

Šaltu veidu pasirašyčiau tą superstą KGB popiergalį, bet neįduočiau nė vieno žmogaus. Kolaboravimas? Nebūtinai: noras pamatyti, kas už sienos.

Nežinau, kam ir kodėl to reikėjo D. Banioniui. Gali būti, kad žmonės tiesiog bailūs ir nenori nemalonumų. Gal ir skundė. Bet jeigu taip iš tikrųjų buvo, prieš skelbiant dera turėti įrodymų.

Jūs neturit nė vieno švaraus

Koks tokios mėšlinos informacijos paviešinimo tikslas artėjant svarbiai valstybės datai – Sausio 13-ajai? Kad žmonės vis mažiau tikėtų savo valstybe? Kad nepasitikėtume nė vienu talentingu ir iškiliu? Kad susitraukę manytume, jog visi aplink yra išdavikai – arba buvę, arba potencialūs?

Griovimo darbą dirbti lengviausia. Bet jūs įteikite Sausio 13-osios proga žmonėms Tikėjimo dovaną.