Benigna Kasparavičiūtė. Nekaltinu savo likimo

Rugsėjo horoskopas ir parodų apžvalga

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sveiki, gerbiami skaitytojai, turiu jums pasiūlymą. Tokį lyg ir savotišką verslo planą. Esu Latvijos Respub­likos pilietė (štai mano asmens tapatybės kortelė. Jeigu norit, galite apžiūrėti iš arčiau), Latvijos sveikatos apsaugos bei kultūros ministrė (prašom, atitinkami dokumentai (2 vnt.) bei mano C kategorijos vairuotojo pažymėjimas), Rygos dailėtyrininkų asociacijos „Zirga galva“ pirmininkė bei garbės prezidentė. Identiškai įvardyto (visiškai atsitiktinis sutapimas bei žavus žodžių žaismas) marinuotos silkės su kefyru bei džiovintomis musmirėmis (mūsų nacionalinis patiekalas) ragavimo čempionato dalyvė bei daugkartinė laimėtoja. Garsi latvių tapytoja, gimtinėje bei užsienyje kažkodėl labiau žinoma kaip Markas Rothko. Gal esat girdėję? Tiesa, anksčiau dar koncertuodavau Jūrmaloje, prisidengusi Laimos Vaikulės pseudonimu, bet dabar nežinau, ar tebekoncertuoju, nes senokai buvau įsijungusi televizorių.

Tačiau nebetempsiu gumos, šiomis dienomis man nutiko keistas dalykas. Per paskutinį mūsų tautos kulinarijos paveldo, stebuklo srėbimo konkursą rengėjai truputėlį padaugino musmirių. O jų turi būti nei per daug, nei per mažai, nes priešingu atveju pradeda dėtis keisti, programoje nenumatyti dalykai. Taigi dėl minėtos priežasties man nežinomu būdu atsidūriau Vilniuje, kiek suprantu, Stoties rajone, vilkėdama tik dryžuota pižama (latvių nacionalinis kostiumas) ir kažkodėl skirtingų dydžių ir spalvų šlepetėmis. Štai ir blaškausi dabar visiškai viena man neįprastoje ir gana nedraugiškoje atmosferoje. Tartum ramunėlė rudenio arimuos ar kaip koks J.-P. Sartre’as Nidos kopose, jeigu norite originalesnio, ne tokio nuvalkioto palyginimo. Prašyčiau prašyčiau, tikriems latviams taip neretai nutinka. Nacionalinis paveldas yra nacionalinis paveldas, visada egzistuoja jo šalutinis poveikis. Pavyzdžiui, nuo lietuviškų cepelinų žaibo greitumu storėja subinė.

Tačiau ne tai svarbiausia. Labai norėčiau namo, į Rygą... Gal galėtumėte mane ta proga truputį paremti finansiškai, pažadu, grįžusi grąžinsiu keturgubai. Juk reikės ir įsikurti iš naujo, visai išgaravo, kurioje Latvijos sostinės vietoje iki šio nelemto įvykio gyvenau. Dar norėčiau leopardo kailinių ar bent to paties dydžio šlepečių, nes praeiviai jau pradeda pirštais baksnoti. Paremkit, negailėkit, juk braliukų kultūra jums turėtų būti prioritetas.

Aišku, svarstyklių ženklo atstovai nuo minėtos rinkliavos atleidžiami, nes šiomis dienomis švenčia savo gimtadienius (o tai nemažai atsieina), be to, dažniausiai ir taip niekada neturi pinigų. Žinau iš patirties, geruoju ar bloguoju, burtais ar magija, iš šių veikėjų vis tiek neišmonytum nė cento. Visus kitus prašom netempti, nes darosi šalta ir valgyti noriu.

O badaujanti kultūra, žinokite, darosi agresyvi. Kol kas kreipiuosi geruoju, tačiau, jei iki nurodytos datos nesurinksite reikalingos sumos, pažadu, brolių leišių menas žiauriai kentės. Smurtauti pradėsim nuo J.-P. Sartre’o. Nenustebkite. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis žmogus neturi ir negali turėti nieko bendro su lietuvių menu. Iš antro žvilgsnio taip nebeatrodo.

Prisiminkime, kad ir tą amžinai visur brukamą, nenuginčijamą Antano Sutkaus fotografiją, įamžinusią atsitiktinį jos personažo vizitą sovietų Lietuvoje. Fotografija kaip fotografija, pati savaime gal ir nebloga. Blogiau yra tai, kad chebra iš jos dabar „nusilipdė“ paminklą ir įkurdino jį ne kur kitur, o Nidos kopose. Kažkokia nenusakomo amžiaus žmogysta su palaikiu lietpalčiu, pasibalnojusi nosį gremėzdiškais akiniais, šiaušia nežinoma kryptimi, beje, į kardinaliai priešingą pusę, negu nuotraukoje veržėsi garsusis prototipas. „Čia Sartrė kažkoks, poetas ar net dainininkas“, − lyg pajūrio žuvėdra man į ausį suklinka pusamžė įmitusi dama, netikėtai nuklydusi nuo vienos iš nesibaigiančių šeiminių delegacijų, šiais metais kaip niekad gausiai užplūdusių Nidos kopas. „Mačiau, anūkėle (pasirodo, pirmosios žodžiai buvo skirti ne man), skaičiau“, − garsiai atsiliepia iš pirmo žvilgsnio gerokai jaunesnė persona, nuo įvykio vietos nutolusi bent puskilometriu. „Kaip nuostabiai jis yra pasakęs − jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje! Aukso žodžiai, nuo jų net nugara eina pagaugais. Gerąja prasme, žinoma. Matyt, tikrai puikus menininkas buvo. Skaityk kaip Radži.“

Aišku, esama ne tik tokio tipo atsiliepimų apie šį paminklą ir jo prototipą. Pasigirsta ir priekaištų, kodėl garsusis filosofas vaizduojamas vienas, nors minėtoje viešnagėje jį lydėjo žmona, žinoma feministė. Na, visų pirma čia Lietuva, čia žmonos žmonių pavidalu retai figūruoja, kita vertus, o kuo jau jinai, ta žmona, tokia išskirtinė visos nemažos filosofą išvykoje lydėjusios delegacijos kontekste. Kopose vietos užtektinai, įamžinkime visus, vien dėl istorinės teisybės. Juk gerų skulptūrų turi būti daug – taip ir mūsų tautos išmintis byloja.

Neslėpsiu, čia priėjo garsus menotyrininkas K. Š. ir tarė: „Šalia reikėtų pastatyti paminklą Čeburaškai.“ Tokie jau tie mūsų meno teoretikai, kartkartėmis vis lepteli ką nors nei į tvorą, nei į mietą. Ne veltui net Dailės akademija, galima sakyti, Vilniaus intelektualų kalvė, tos padermės šiais metais nusprendė atsisakyti. Nors, kita vertus, Nidos kopose vietos, kaip nutarėm, tikrai daug, tilptų ir Čeburaška, ir tas pernykštis ar užpernykštis nevykėlis briedis, išguitas iš miestelio centro, ir dar nemažai kitų vietinės (ar nevietinės) faunos atstovų.

Tačiau grįžkime į Vilnių, kaip sakoma, į žemai skraidančių angelų miestą. Vienos iš „Titaniko“ galerijos salių tarpduryje sutiktas tapytojas Gintaras Znamierovskis, iki galo net neišklausęs greitakalbe vardijamų mano latviškų nuopelnų sąrašo, bet dar spėjęs pareikšti, kad, jei parodoje yra nors vienas geras darbas, tokią parodą jis laiko pusėtinai pavykusia, skubiai pasipustė padus. Man jis nei geras, nei blogas, tas Gintaro išrinktasis paveikslas prie įėjimo į salę – tokia tamsių tonų abstrakcija, kiek primenanti paties G. Znamierovskio tapybą. Kita vertus, visai patikusių darbų parodoje sau atradau ir aš. Tai gana keista, nes paprastai tokios klajojančios ekspozicijos būna daugiau negu beviltiškos. Tačiau karo šmėkla pasirodė tikrai žavi, tokia dramatiškai komiška ar komiškai dramatiška. Šiaip karas gal ir nėra savaime kelianti juoką tema, kaip ir tie latviai (dabar jau sąžinė graužia), tačiau tarkim, kad čia pašiepiama antikarinė propaganda, ar kažkas panašaus (paroda „Jaunasis slovakų menas“ veikė iki rugsėjo 23 d.). Gana simpatiškos ir degintos lentelės salės gilumoje, principas nenaujas, bet šiuo atveju, manau, viską lemia darbo precizika. O štai negyvų kačių muliažai (taip juos supratau) ant salės grindų savotiškai susisieja net ir su Andriaus Ermino paminklu kojinėms („Žmogiškasis faktorius. Kūnai“ veiks iki spalio 9 d. galerijoje „AV17“) kitoje Vilniaus pusėje. Aišku, visai gali būti, kad tie jauni slovakai savo šalyje yra pagarsėję tiesiog kaip gauja visiems nusibodusių autorių, rodančių vis tuos pačius darbus jau 126 kartą per metus. Juokauju, žinoma, bet pastebėjau, kad užsienio menininkai dažnai atrodo gerokai žavesni už tautiečius, įgrisusius iki gyvo kaulo, ypač jei pirmųjų nepažįsti asmeniškai.

Galerijoje „Kairė–dešinė“ kokių nors pažįstamų taip pat nebuvo matyti, viešpatavo vienuma bei totali, visaapimanti depresija (Indrės Ercmonaitės „Depresija: jar is deep“ veiks iki rugsėjo 29 d.). O šią, manau, nebūtina tapyti vien juoda spalva ir dar šitaip įtrinti į drobę. Gryna juoda lietuviško ekspre­sionizmo, kiek suprantu, išvis nepuošia. Na, bet gal čia remtasi latvių tapybos tradicija, o ne lietuvių. Darbuose, kur ta depresija vaizduojama ne tokia juoda, ji netgi depresyvesnė, sakyčiau, o piešiniuose apskritai gerai atrodo. Piešiniai ypač depresyvi meno forma, pasirodo. Gerąja prasme, žinoma.

Pastebėjau, vos išsiruošiu į galeriją „Sodų 4“, amžinai kas nors nutinka. Štai ir dabar veikia kažin kokia paroda lyg ir apie lygias galimybes (o namie, Rygoje, esu dirbusi ir lygių galimybių kontroliere, kartais net savo iniciatyva tikrindavau bilietus miesto viešajame transporte), kartu apie Ukrainą, sakau, eisiu, pasižiūrėsiu. Deja, dar nepriėjusi įvykio vietos, „užsiroviau“ ant tokio be galo lipšnaus pietietiško gymio treninguoto vyriškio su riebia grandine ant kaklo. „Dorogaja žensčina, kak chorošo, čto vas vstretil, srazu vižu, vy chorošyi čelovek. Ja iz respubliki Latvii, goroda Rigi. Žurnalist. Vot moi pasport, požaluista. Po rabočim delam kak to okazalsia v Vilniuse. U vas zdes, konešno, bezumno krasivo, no ja vsio ravno chačiu domoi. Nemogli li vy mne odolžitj… Ach vernisaž, ach vernisaž, pomnite?“ – dar bandė mesti paskutinį kozirį žaibo greitumu skuodžiančiai atgal (dabar jau) lietuvių kultūros atstovei žavingas nepažįstamasis.

Ai, neprapuls tos lygios galimybės ir be manęs, pagalvojau. Nesusigarankščiuos gal. Latvių bei lietuvių kultūrų sąveika, manau, taip pat niekur nedings. Keliausiu aš geriau namo, šaldytuve turėtų būti kelios skardinės alaus, gal dar puode likę kokie 8 vakarykščiai cepelinai. Reikia, kaip sakoma, pagaliau išmokti tenkintis mažu. Gerąja prasme, žinoma.


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 04:28:39)
Draugai