Evgenios Levin nuotrauka

 

Vasarą praleidau Klaipėdos priemiesčiuose. Stojus karštesniam orui čia pagausėdavo žmonių, bet šiaip buvo tuštoka ir vėjuota. Rytais, prašlavęs pernakt kritusius vabzdžius ir sudžiūvusius lapus, su arbatos puodeliu rankose pro langą stebėdavau, kaip žaidžia kaimynystėje gyvenantys vaikai arba savivaldybės įmonės vyrukai, nepaisydami viešąją erdvę užtvindžiusių debatų, skuta žolę, arba pro šalį ant elektrinio paspirtuko prašvilpia parkavimo kontrolierius, grėsmingai ar atlaidžiai, nelygu diena, nužvelgia automobilius, sustatytus autobuso stotelėje, – pavaizdžiausią požiūrio į viešąjį transportą išraišką. Čia sužinojau, kad riedučiai, nepaisant tų elektrinių transporto priemonių bumo, niekur neišnyko, gal net priešingai. Dar sužinojau, kad saulės palydėtuvės ant jūros kranto nėra vien instagraminis veiksmas – ne taip jau mažai žmonių išties sėdi ir žiūri padėję į šalį telefonus.

Bet labiausiai vasarą stebėjau, kaip gyvuoja mano paties kultūriniai poreikiai. Jie gal ir neartėjo prie absoliutaus nulio, bet buvo pasiekę nemenką minimalizmą. Man nereikėjo nei Jūros šventės, nei Klaipėdos pilies džiazo festivalio. Rimtai net nesvarsčiau galimybės nukakti į keletą galimai įdomių renginių Senamiestyje ar Palangoje. Ką jau kalbėti apie tolimesnius atstumus.

Margą šios vasaros kultūrinį gyvenimą stebėjau per socialinių tinklų langus. Pažįstami ir nepažįstami dalinosi vaizdais iš renginių Kaune (kaip mes visgi subrendome nuo VEKS’o laikų!), dalyvavo įvairiausiuose intelektualiniuose sąskrydžiuose (kažin, galvojau, kodėl literatūros tyrėjų ir literatūros kūrėjų sąskrydžių nuotraukose tiek nedaug tų pačių veidų?). O per Nicko Cave’o pasirodymą Vilniuje (kuriame nedalyvavęs, kiek supratau iš tų pačių socialinių tinklų, pasmerkiau save stigmai) žiūrėjau į ruonį Baltijos pakrantėje. Nemanau, kad elgiausi kažkaip prasmingiau ar kilniau nei susirinkusieji Vingio parke. Ir juo labiau nemanau, kad tas ruonis buvo kažkuo geresnis už „muzikos pusdievį“ ir jo surengtą „kai kam gyvenimo koncertą“, kaip sakė renginio reklama per radiją. Netgi nemanau, kad šiuodu dalykus galima visai pagrįstai lyginti. Bet kas lieka, kai jie vyksta tuo pat metu. Ruonio tąsyk man visiškai pakako, net jei jis į mane nekreipė beveik jokio dėmesio.

Visa tai skamba kaip moralinį pranašumą jaučiančio slunkiaus išvedžiojimai, ar ne? Galbūt. Nors ir nenorėčiau, kad taip pasirodytų. Vasarą aš skaičiau. Daugiausia klasikinius ar šiuolaikinius filosofinius veikalus. Ne dėl to, kad toks darbas. Tiesiog taip norėjau. Tokios gyvenimo aplinkybės. Kai ką buvau skaitęs studijų metais, kai ko – ne. Kai kas pasirodė neįtikėtinai nuobodu, nors tie autoriai garsėja kaip puikūs stilistai. Kai kas, atrodo, ne kartą skaityta ir žinoma skersai išilgai, sugebėjo nustebinti, kai kas – darsyk, kai kas – pirmąsyk. Ir šitokio kultūrinio gyvenimo man buvo per akis.

Visa tai rašau, nes manau, kad reikia apie tai kalbėti. Nes atrodo, kad viešajai nuomonei tokia vieno žmogaus kultūra atrodo keista. Nors neturėtų. Juk gyvename pasaulyje, kuriame net neabejojame, kad viskas turi būti suasmeninta – maistas ir buitinė technika, programėlės telefone ir automobilio valdymas, televizijos programos ir naujienos. Bet kultūrai tai kažkodėl negalioja. Tiesa, esama (buvo?) hipsterių su savo kultūrinio išskirtinumo pastangomis. Bet ir jie galiausiai susispiečia į bendraskonių grupes. Nes kultūra yra bendruomeninė. Tai beveik aksioma. Ir kai metų gale žurnalistas klausia apie įsimintinus kultūros įvykius, negi sakysi, kad tai perskaityta Friedricho Nietzsche’s „Anapus gėrio ir blogio“ (1991 m. leidimas) ar pagaliau pažiūrėta „Mirtis Venecijoje“, kurią Luchino Visconti nufilmavo gerokai prieš tau ir tavo kalbintojui gimstant. Ir nesakai. Juk iš tavęs tikimasi ne asmeninių kultūrinių preferencijų išdėstymo, bet ko nors bendro ir išties šiandienio – filmo, spektaklio, koncerto, knygos, parodos, kurią interviu klausytojai ar skaitytojai taip pat galėjo aplankyti būtent šiemet (gal net šią vasarą). Tad dabar jie gali patirti tapatinimosi džiaugsmą: aha, ir aš ten buvau! Jei nieko tokio pasakyti negali, koks tavo santykis su kultūra? Todėl tokių dalykų paklaustas stengiuosi nepasirodyti esąs nekultūriškas. Kiek galėdamas bandau prisiminti, kur buvęs, ką matęs ir kaip man tai patiko. Ir apie savo asmeninę kultūrą dažniausiai nepasakoju. Tiek dėl drovumo, tiek dėl žanro. Nors neretai spėlioju, kiek kalbinamųjų panašiai nutyli ar kitaip maskuoja savo individualias kultūras. Arba pasakoja apie jas apsimesdami, kad kalba apie visai ką kita.

Nežinau, ar geriau būtų, jei nesislėptume ir išpažintume, kad metų kultūrinis įvykis buvo, tarkim, perskaitytas XIX a. romanas, nes tai, ką visi šiemet skaitė, paprasčiausiai neužkabino. Gal tuomet turėtume platesnę kultūros perspektyvą. Gal paaiškėtų, kad nemažai šiandienos kultūrinių aktualijų nedaug kam yra išties aktualios. Gal kūrėjai rečiau išradinėtų dviratį (o dažniau juo važiuotų). O gal kultūros nuo to pasidarytų mažiau.

Nežinau, bet šią vasarą nemažai apie tai galvojau.

Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.