Emocionalioji dalis. Vilnius periodiškai niokojamas negandų – 1530, 1610, 1737, 1748 ir 1749 m. didieji gaisrai, maras ir badas po karo su švedais XVIII a. pradžioje. Pastarojo dešimtmečio Vilniaus piktžaizdė, tiksliau, netgi dvi – Tadas Gutauskas ir Vaidotas Ramoška. Šie du veikėjai, kažin kokiu būdu įgiję galingųjų patronažą, vis terorizuoja ir dergia Vilnių. Visai neseniai sostinę vėl užgriuvo neganda – Misionierių sodų parke atidengta „unikali“ šviečiančio angelo skulptūra, kurią sukūrė V. Ramoška ir sostinei padovanojo kažkokia „nepriklausoma energijos tiekimo įmonė“. Šviečiantis angelas, kaip teigiama informaciniame pranešime, yra pirmoji tokio dydžio 3D būdu išspausdinta vieša skulptūra Baltijos šalyse.

Tai dar ne viskas! Įmonė šiais metais pažymi savo veiklos dešimtmetį ir todėl nusprendė įteikti Vilniui ypatingą dovaną (sic!), kuria galėtų džiaugtis (sic!) miesto gyventojai ir svečiai. Bendradarbiaudama su žinomu lietuvių menininku (sic!) įmonė suteikė tradiciniam Vilniaus miesto simboliui (sic!) – angelui naujovišką (sic!) formą.

Maža to, pasak šio reklaminio pranešimo, įvairiose Vilniaus vietose „nutūpiantys“ angelai skatina pozityvias emocijas (sic!), pritraukia vilniečių ir miesto svečių dėmesį“! Nežinau, galbūt kam nors ir skatina. Man, susidūrus su angeliukais, paprastai kyla pramaišiui pyktis, pasišlykštėjimas ir neviltis. O kartais vien nuo jų vaizdo susuka vidurius.

„Pastaraisiais metais Vilnius vis labiau gražėja ir puošiasi. Tai yra ir didelis privataus verslo indėlis, kuris neabejingas mūsų visų miesto grožiui. Visų vilniečių ir miesto svečių vardu dėkoju įmonei bei skulptūrą kūrusiam menininkui už išskirtinę instaliaciją, kuri dar labiau papuoš mėgstamą vilniečių susibūrimo vietą. Neabejoju, kad skulptūra atkreips ir smalsių turistų dėmesį“, –­ sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius¹. Nuo tokios demagogijos kyla man noras... ne, ne pokštaut, o nusišauti. Nebeteršti savimi, savo purvinu gyvenimu ir negatyvumu miesto.

Prisipažįstu ir viešai atgailauju, kad be paliovos „gražėjančiame“ savo gimtajame mieste ne tik jaučiuosi, bet ir esu šiukšlė, atmata. Geriau iš karto mane sušaudykite ar pakarkite šalia to šviečiančio angeliuko! Bus dviguba pramoga miesto gyventojams ir svečiams!

Mažiau emocionali dalis. Žinoma, niekas manęs nešaudys ir nekars. Dabartiniai japiai turi gerokai efektyvesnį ginklą – pašaipa atmieštą abejingumą vadinamiesiems „kultūrininkams“ ir šiaip „pilkai masei“. Kultūrininkai verkšlena apie kažin kokį dvasingumą ir elitinę kultūrą, o japiai tuo metu šaltakraujiškai stumia savo lobistinius projektus ir užtikrintai įtvirtina savo ideologiją.

Įdomi potekstė apie „pilkus žmogelius“, kultūrininkus ir kitus „nespecialistus“ dabartinio Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ištarmėje: „Dabar prie esmės. Ką siūlome? Siūlome įvesti vadinamąsias „Sodros“ lubas daug uždirbantiems. Lubas tiems, kurių algos siekia 120 vidutinių darbo užmokesčių ir daugiau. Jei paprasčiau – tiems, kurie uždirba 6000 eurų ir daugiau „į rankas“. Kodėl? Filosofija labai paprasta. Tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specia­listai (...). Tokie žmonės vertinami ne tik pas mus, o ir svetur. Visame pasaulyje. Ne tik vertinami, bet ir graibstomi. Ne vienas ir ne du, deja, jau išvažiavo iš Lietuvos. O mes tik skaitome jų sėk­mės istorijas ir dūsaujame dėl prarastų talentų.“²

Nėra labai svarbu, kiek toks požiūris „pilkosios masės“ atžvilgiu yra naivus, ciniškas arba turi neslepiamos arogancijos, tačiau žinia aiški. Štai pavyzdys iš kitos operos, bet apie tą patį: rusų XX a. pirmos pusės literatūros aukso fondo atstovo Isaako Babelio – Odesos žydo – viename garsiausių kūrinių „Raitoji armija“ pasakojama apie porevoliucinį pilietinį karą Rusijoje 1920 m. ir sovietų Pirmosios raitosios kazokų armijos (kurioje ir pats Babelis tarnavo karo korespondentu), vadovaujamos Semiono Budiono, nesėkmingą bandymą įsiveržti į atsikūrusią Lenkiją – eksportuoti revoliuciją. Rašytojas vaizdžiai ir itin įtaigiai aprašo raudonųjų vadų atvirą panieką ir neapykantą „akiniuotiesiems“, paprastai tariant – inteligentams tarp raudonarmiečių. Visokie ponai ir buožės – klasiniai priešai – dėl jų viskas aišku. O inteligentai, intelektualai, net ir kovojantys raudonųjų gretose, – gamtos ir visuomenės klaidos, silpni, supuvę, bailūs, sukti, deklasuoti elementai, gyvatės užantyje, kurias reikia trypti, kapoti joms galvas. Kalbant naujuoju dabartiniu ideologiniu / ekonominiu (ne tik) valdančiųjų žargonu, kultūrininkus reikia optimizuoti, nes ekonomiškai ir vadybos prasme jie nepasiteisina.

Taigi po saule nieko naujo. Nesvarbu, ar daug uždirbantis elitas arogantiškai valdo „prastuomenę“, ar ji terorizuoja ir naikina ekonominį elitą, tačiau „inteligentas“ ir / ar „intelektualas“ vienodai nekenčiamas abiejų pusių, nes dažnai nedrįsta arba nesugeba susitapatinti su kuria nors iš jų.

Tai liudija ir paties Babelio likimas. Rašytojas suimtas ir 1940 m. sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje. „Angeliukai“ atspindi panašią neapykantos inteligentams ir ypač intelektualams ideologiją. Tik papudruotą, papuoštą šypsenėlėmis, „švytinčią iš vidaus“.

Vilniaus puošimo ir japių santykį su „akiniuočiais“ metaforiškai galima būtų atvaizduoti dar viena scena, tik šį kartą iš kultinio sovietinio propagandinio filmo „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ (1979 m.). Jame pasakojama apie kovą su organizuotu banditizmu pokarinėje Maskvoje. Kovos su banditizmu skyriaus operatyvininkas, išsilavinęs jaut­rus jaunuolis Vladimiras Šarapovas, apsimetęs banditėliu, pakliūva į banditų gaujos irštvą – „maliną“...

Banditams užkliūva jo „baltos rankelės“. Šarapovas sakosi dar prieš karą dirbęs naktiniame klube pianistu, todėl banditai liepia tai įrodyti ir ką nors pagroti. Šarapovas sėda prie pianino ir pradeda groti kažkurį iš Fryderyko Chopino etiudų... Vienas gaujos žemesniojo rango banditėlis – Pramakaška (lietuviškai šią pravardę galima būtų versti kaip „skystalą“, „košytę“) – grojimą nutraukia, šaipydamasis, kad taip „pabambinti per klavišus“ sugebėtų ir jis. Šarapovas sutrinka – tai ką gi tada pagroti? O Pramakaška, akimirką įtemptai pagalvojęs, išdidžiai pareikalauja: „Nagi, sugrok „Murką“...³“

Galų gale visai neemocionalūs pasiūlymai. Pirmasis, kurio šalininkas ir propaguotojas yra rašytojas ir politologas Arūnas Spraunius, – kultūrininkams „atsisukti veidu į verslą ir verslininkus“. Juk tarp japių taip pat yra protingų, intelektualių žmonių. Ne visi jie primityvūs populistai. Todėl neskubėčiau smerkti tos „elektros tiekimo įmonės“, galbūt nuoširdžiai norėjusios papuošti Vilnių. Tiesiog jų kultūrinis akiratis, variantų, iš kurių buvo renkamasi, repertuaras, kaip ir to Pramakaškos filme, siauras.

Žinoma, tokios skulptūrinės „Murkos“ irgi turi teisę egzistuoti, bet kai jos ima dominuoti viešosiose erdvėse ir netgi pretenduoja į miesto simbolį, jau nebejuokinga. Kita vertus, tai, kas dominuoja viešosiose erdvėse, vaizdžiai parodo, kieno rankose galia ir koks tų dominuojančiųjų mentalitetas.

Štai čia kultūrininkų ir japių dialogas, bandymas vieniems kitus suprasti, turėti įtakos ir plėsti vieni kitų akiratį, ko gero, būtų naudingas. Visiems. Tačiau kultūrininkai japius dažnai laiko nedvasingais materialistais, be to, dar ir pavydi jiems verslumo, iniciatyvumo ir natūralaus karjerizmo. O japiai nemėgsta kultūrininkų, nes šie vangūs, tačiau intelektualesni. Japiai dažnai kultūrininkus laiko tiesiog „atlikėjais“, jų idėjų apipavidalintojais ir užsakymų vykdytojais – ramoškomis. Taigi lygiavertis dialogas – veikiau utopija.

Kita išeitis: reikėtų steigti kuo daugiau organizacijų, juridinių asmenų ir atakuoti Vilniaus savivaldybę, miesto merą, Kultūros ministeriją didžiuliu alternatyvių, netgi pačių keisčiausių ir absurdiškiausių projektų srautu. Reikėtų itin aktyviai dalyvauti kiekviename skulptūros viešojoje erdvėje konkurse, tiesiog bombarduoti tuos konkursus idėjomis. Ir šitaip bandyti jei ne užlaužti, paskandinti sraute, tai bent apsunkinti angeliukų ir kitokias viešųjų erdvių populistinio, ciniško įpaminklinimo ir puošimo iniciatyvas. O galbūt netgi prastumti ir šį tą intelektualesnio.

Yra ir trečias kelias, apie kurį kartais pagalvoju, susidūręs su dar vienu neeiliniu angeliuku ‒ nuoseklus vandalizmas. Bet bijau, kad šiuo atveju miestas tuos angeliukus pradės saugoti ir akivaizdus niekalas įgaus oficialios kultūrinės vertybės statusą. Todėl, matyt, reikia su tuo marazmu ir populizmu bandyti kovoti kitais būdais.

 

¹ www.enefit.lt/lt/naujienos/-/news/2017/09/08/enefit-dovanoja-vilniui-unikalia-svieciancio-angelo-skulptura

² www.delfi.lt/verslas/verslas/s-skvernelis-paaiskino-kodel-mazina-apmokestinima-turtingiesiems.d?id=75406267

³ „Murka“ – viena garsiausių rusiškų „gatvės dainų“. XX a. pradžioje buvo įtraukiama į įvairių profesionalių dainininkų repertuarą. XX a. 3–4 dešimtmečiais, bolševikinėje Rusijoje iškerojus koncentracijos lagerių sistemai (kuri vėliau tapo darbo lagerių GULAG sistema), formuojantis kriminalinei „blatnųjų“ kultūrai, šią dainą „papuošė“ kriminalinės potekstės. Minėtame filme dainos melodija yra tarsi „blatnųjų“ himnas.