Marijos Gailienės nuotrauka

Theodoro Adorno senteciją „Rašyti poeziją po Auš­vico yra barbariška“ mes ištraukėme iš konteksto – 1949 m. parašytos esė, kurioje jis apsvarstė kultūros kritikos, aptarnaujančios kultūros objektų vartojimą, grėsmes. Pernai rudenį Gytis Norvilas aktualiai perklausė, kokia turėtų būti poezija po Bučos ir ar ji apskritai dar įmanoma, referuodamas į dar plačiau paplitusią ir vėlgi netiksliai Th. Adorno priskiriamą sentencijos parafrazę: „Kaip įmanoma rašyti poe­ziją po Aušvico?“

Mintis apie poezijos (ne)įmanomybę po Aušvico kultūroje galioja pati savaime, nepaisydama originalo ir autorystės, ir nukrečia kaip nuogas laidas. Ko gero, kiekvienas esame susimąstę, kaip Osvencimas apskritai buvo įmanomas, stengdamiesi suprasti absoliutaus blogio kilmę. Vis dėlto mane ne mažiau domina išvestinis klausimas: kaip po Holokausto įmanoma ne tik poezija, bet ir pats pasaulis? Argi ne stebuklas? Sunku sąžiningai suprasti pasaulį nesupratus Osvencimo. Pasaulis po Osvencimo – nepakartojama egzistencinė galimybė, voratinklio plonumo ir trapumo brangakmenis.

Man neišdildomą įtaką padariusio Johno Bartho romano „Plaukiojanti opera“ (1956, lietuvių k. – 2000) lietuviškoje anotacijoje pasirodo paaiškinimas, kad kūrinio pabaiga byloja „apie gyvenančio po Auš­vico ir Hirosimos žmogaus gimimą“. Manau, naujojo žmogaus būklės aiškinimas po mirties stovyklų ir gulagų taip pat svarbus dabar, kaip ir pokariu. Vykstant didžiausiam karui Europoje po Aušvico, atsakymo apie save ir kitus paieškojau, taip sakant, praktiškai, turistiškai.

Su šeima antrus Naujuosius sutikome Lenkijoje. Surandame ekonominės klasės viešbutį su baseinu ir keliaujame – visi pasiūlymai vidutiniškai po 60 eurų už naktį (4 asmenims!), tad gali nebrangiai pabūti miesčionis po polsku. Lengva gyventi laisvojoje Europoje, kai tiek galimybių.

 

Marijaus Gailiaus asmenukė (Aušvicas, 2007)

 

Abusyk apsistojome netoli mirties rezidencijų – pirmą kartą šalia Štuthofo, šįmet – prie Osvencimo. Kadangi aplankėme vieną, šįmet atrodė natūralu užsukti į kitą. Užuot vežęs vaikus į disneilendą, pristatau juos į mirties stovyklas. Nauja šeimos tradicija.

Kai vaikštinėjome po Štuthofą, apgaubtą tiršto rūko, be mūsų, lankėsi vos viena lankytojų grupelė. Patyrinėję įtraukiai įrengtas ekspozicijas rekonstruotose pastatuose, įskaitant autentiškas kalinių prausyklas ir tupyklas, perėję platų buvusių barakų lauką, pasiekėme krematoriumą. Nuo jo stogo lašėjo, vietomis kliokė tirpstantis sniegas, minkštu taktu pramušantis miglą ir tylą, mirties nutylėjimą. Žmona, nusigręžusi į garvežį, slėpė ašaras.

Osvencime – kitokia patirtis. Ilgos eilės, privaloma registracija ir patikra lyg oro uoste sukuria nemalonų „dalyvavimo efektą“. Nenumanau, ar muziejaus vadovybė to siekė, bet į teritoriją patenki jau pavargęs ir it kažko prasikaltęs. „Arbeit macht frei.“ Ekspozicijos sterilios, slepiamos už stiklo, kad milžiniški lankytojų srautai nenutrintų trapaus atminimo.

Kai pirmą kartą autostopo kelionėje per Europą 2007 m. aplankiau Aušvicą, į muziejų praėjau niekieno netrukdomas. Atlikau asmenukę kompozicijoje su kanoniniu įėjimo vartų užrašu. Tuomet kadras pačiam pasirodė nepadorus ir niekam nerodytinas. Po 15 metų, kai asmeninės mūsų nuotraukos tapusios vien nenutrūkstamo triukšmo tiražavimu, dabar kad­rą vertinu kaip sau svarbų reliktą ir šit nesigėdiju net publikuoti.

Nes originaliojo „Arbeit macht frei“ šiandien ant vartų nebėra – liko vien nuotraukose. 2009 m. keli neonaciai nukėlė ženklą, tikėdamiesi jį parduoti. Į tris dalis supjaustytą vartų elementą policija atgavo po trijų dienų, bet nuo tol lankytojus pasitinka užrašo replika. Ar tikrovėje dauginant kopijas, kartu po stik­lu saugant arba slepiant originalus, netolstame nuo pirminio atminties šaltinio?

Mirties mašinos masto nei žingsniu, nei žvilgsniu neaprėpsi. Beprasmiška stengtis patirti, išgyventi. Antroji stovyklos sekcija, Birkenau, už poros kilomet­rų. Buvusių barakų likučiai – vien žemėlapiuose. Dujų kameras su krematoriumais, išskyrus pirmąjį bloką, traukdamiesi sunaikino patys naciai. Mano vyresnėlis, nors prieš vizitą ir papirktas bulvytėmis, vaikšto irzlus ir piktas, jam nuobodu. Vaikštinėji ir pasiilgsti ramybės, patogumo.

Sugaišę visą popietę suprantame, kad į vaikams įdomesnį Leonardo da Vinci mokslų centrą nebespėsime. Man sukyla temperatūra, iš Silezijos vairuoju palaikydamas jėgas kava iš degalinių ir ibuprofenu.

Kodėl vis tiek taip traukia į mirties stovyklas? Jos – mūsų lopšys. Vakarų civilizacijos kontrakto mirtina sąlyga. Kaip lašišos ar varliukai intuityviai jaučiame, kad Aušvice esame išneršti, todėl ten grįžtame ir spiečiamės. Esame gimę iš gulago, iš „Dievų miško“ (Balio Sruogos romanas – pirmoji knyga, po kurios pradėjau vertinti tikrą literatūrą).

Kaip partizano ir tremtinio anūkas, jau nesutikau savo senelio, mano sūnūs juolab savo prosenelio nesutiks. Vis dėlto net XXI a. vaikas vieną gyvenimo dieną susipažins su savo, kaip vakariečio, šaknimis, net jei tai tebus viena nekalta atidumo, įsiklausymo į praeitį akimirka, išnykstanti vos nuspaudus fotoaparato mygtuką.

Aušvicas mus skiria ir nuo rusų: kai mes iš mirties lopšio esame išsineršę, rusai gulage dar tik dauginami. Pavėluotas civilizacijos gimimas, kuriai išsilukštenti padės jau ne cezaris, o haimarsas.

Dedu tašką ir pagalvoju: kur kitus Naujus?.. Dachau?

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.