Vitalij Binevič. Lietuva – pankų žemė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

2006 m. legendinė pankų grupė „Sex Pistols“ įtraukta į Roko šlovės muziejų. Tačiau muzikantai atsisakė atvykti į apdovanojimų ceremoniją, o vokalistas ir lyderis Johnny Rottenas muziejų ir pačią roko muziką pavadino „myžalų bala“. Gal, kaip teigia garsusis šūkis, pankai dar nemirė?

Gyvybės ženklus bando rodyti ir tautiniai pankai. Liepos 28 d. vyko pankiškas renginys „Revoliucija, dao ar megztos beretės?“, o rugpjūtį švęstas festivalio „Vilnius Punk 88“ trisdešimtmetis. Net ir mūsų visų mylimas / nekenčiamas (teisingą atsakymą pabraukite) Litmenis paskelbė dviejų dalių Povilo Girdenio straipsnį „Priešaušrio karta“ apie senus gerus Vilniaus pankų laikus. Kai to paties numerio viršelį papuošė chuligano Varveklio nuotrauka, istoriją vainikavo pankų tėvo Nėriaus Pečiūro internetinis komentaras: „Laikas viską sudeda į savo vietas!“ Pankai gal ir nemirė, tačiau tikrai pasikeitė...

Meno kritikas ir filosofas Walteris Benjaminas pirmasis pastebėjo žodžių „muziejus“ ir „mauzoliejus“ panašumą. Muziejus, kaip oficialiai įteisinta daiktų kaupykla, nulemia, kas bus išsaugota ateities kartoms. Jame pateikiami iš kasdienio gyvenimo apykaitos išimti daiktai. Klasikiniame muziejuje meno objektai šiukštu neliečiami, įgyja dirbtinę (pseudo)pagarbią kultūrinę aurą. Pasak W. Benjamino, muziejuje eksponuojami mirę objektai, kadangi daugiau nepriklauso savo unikaliai aplinkai ar istoriniam kontekstui. Muziejuje eksponuojama neaktuali praeitis.Lietuvos pankai pagaliau sulaukė pelnyto dėmesio, tačiau jis nukreipiamas į praeities nuopelnus, o ne į dabarties išgyvenimą. Populiariosios muzikos tyrinėtojas Simonas Reynoldsas muzikinius atminties kultus nagrinėjančioje knygoje „Retromania“ teigia, kad šiuolaikinė muzikos rinka veikia kaip archyvas – ją užvaldė retro stilius ir nostalgija. Pagrindinis muzikos industrijos pajamų šaltinis yra būtent senų grupių koncertai ir perleistos diskografijos. Įdomu, kad retro muzika gali mus nukelti į laikus, kurių patys neišgyvenome, taip praeitį grąžindama į dabartį. Štai kodėl S. Reynoldsas iškelia klausimą: kur dingo meno avangardas ir kodėl jį pakeitė ariergardas?

Šiuo atveju galima prisiminti filosofinį panką, kuris taip pat daug dėmesio skyrė griovimui. Friedrichas Nietzsche „Tragedijos gimime“ pateikė apoloniškojo ir dionisiškojo meno perskyrą. Apolonas, ramus ribų dievas, nurodo į racionalią ir apgalvotą kūrinio formą. O vyndarystės dievas Dionisijus simbolizuoja kūrybos chaosą ir nesutvarkytą materiją. Dionisiškoji meno pusė apibrėžia įkvėpimą ir laisvą beribę kūrybą. Tačiau F. Nietzsche teigia, kad kiekviena meno rūšis skirtingai paklūsta abiem pradams – kūriniui būtinas ir ribas nustatantis įtemptas darbas, ir pašėlęs įkvėpimas, nors kiekvienas kūrinys atsiranda per nevienodą pradų santykį. Ši teorija tapo populiaria meno interpretacija, o dionisiškas estetinis siautulys įkvėpė ir psichoanalitinį jouissance terminą. Pastarajį galima išversti kaip „orgazmas“, „ekstazė“ ar pan. Jeigu kada nors teko šokti pankų liaudies šokį pogą ar dalyvauti masiniame sambūryje, greičiausiai patyrėte jouissance.

Pankų muzika kaip tik ir yra toks taisyklių laužymas. Pankiška momento patirtis yra jouissance, kadangi jį užvaldęs būtent dionisiškasis kūrybos pradas. Ne veltui ši muzika dažnai apibūdinama kaip triukšmas. Šiuo atveju susiduriame su trumpu į naikinimą ir ribų laužymą nukreiptu akimirkos išgyvenimu. Tačiau viename minėtų pankiškų renginių aprašyme skelbta, kad „revoliucinę paskaitą apie 1988 metų „Roko marštą per Lietuvą“ skaitys Nerrius A. Petchurra“, arba kad „Vilnius Punk 88“ yra „tarptautinis antisovietinis festivalis“. O kur dingo dabarties problemos, kur dingo anarchija? Iš kur gimė toks noras archyvuoti ir praeitį sudėlioti į patogią atminties lentynėlę? Štai čia ir prisimename W. Benjamino muziejaus / mauzoliejaus perskyrą ar F. Nietzsche’s apoloniškąjį pradą. Be abejo, tai įdomi praeitis, bet ne aktuali dabartis, todėl sveiki atvykę į pankroko laidotuves. Kuo dažniau atsisukame į praeitį, tuo rečiau žiūrime į priekį. Tačiau jau minėti „Sex Pistols“ nujautė liūdną pankroko galą, todėl lieka vėl įsijungti seną gerą gabalą „God Save the Queen“ ir pesimistiškai pritarti Johnny’ui Rottenui: „No future, no future, for you...“ („Nėr ateities, nėr ateities tau...)


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 19:52:36)
Draugai