Beata Baublinskienė. Senės paslaptis

Germaną Piotro Čaikovskio (ir Aleksandro Puškino) „Pikų damoje“ labiausiai masino senės paslaptis – „taina staruchi“. Šiuos ne itin pagarbius žodžius itin išraiškingai kartojo Vaido Vyšniausko (Kristiano Benedikto) dainuojamas Germanas naujajame Vilniaus miesto operos pastatyme – Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje ir Gintaro Rinkevičiaus diriguojamoje „Pikų damoje“, kurios premjera Vilniaus kongresų rūmuose parodyta vasario 20-ąją.

Iš tiesų lemtis, fortūna, paslaptingi ir nepaaiškinami likimo vingiai – bene pagrindinė „Pikų damos“ tema. Jau daugiau kaip šimtą metų ši P. Čaikovskio opera (premjera Peterburge įvyko 1890 m.) karaliauja viso pasaulio operos scenose, kūrinio prasmes bando gliaudyti vis kiti statytojai. Lietuvoje „Pikų dama“ taip pat nereta viešnia, nors jau spėjome jos pasiilgti. Paskutinį spektaklį 2001 m. LNOBT režisavo Gintaras Varnas. Per 18 metų subrendo kita solistų plejada, tačiau statytojai – tos pačios kartos žmonės. Ne veltui prisiminiau 2001-uosius. Tais metais pirmąjį operos pastatymą Lietuvoje – Giuseppe’s Verdi „Kaukių balių“ – inscenizavo D. Ibelhauptaitė, dirigavo G. Rinkevičius, kostiumus kūrė Juozas Statkevičius. Ta pati kūrybinė komanda. Įdomu, kad galima įžvelgti tam tikrų šių spektaklių sąšaukų.

„Pikų dama“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Pikų dama“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kad ir kostiumai. Dabartiniai neįprasti, skulptūriški, atitolę nuo buitinio realizmo J. Statkevičiaus kostiumai primena andainykščio „Kaukių baliaus“ daugumą publikos šokiravusią kostiumų estetiką. Tačiau stilizuoti kostiumai nurodo, kad veiksmas vyksta XVIII amžiuje. Galbūt ši estetika išauginta iš „Pikų damos“ pastoralinės intermedijos „Piemenėlės nuoširdumas“, kuri paprastai rodoma kaip to amžiaus rokoko stiliaus vaidinimas à la commedia dell’arte. Pavyzdžiui, panašią sceną matėme G. Varno pastatyme.

Muzikinė sentimentalioji sąšauka su D. Ibelhauptaitės „Kaukių baliumi“ ta, kad Ameliją anuomet dainavo Irena Milkevičiūtė, kuri dabar „Pikų damoje“ atlieka Grafienės vaidmenį. O Lizą – pagrindinę „Pikų damos“ heroję – dainuoja primadonos duktė Asmik Grigorian. Nėra ko slėpti, nemažai publikos priviliojo būtent noras išgirsti A. Grigorian po vasarą plačiai pasklidusių žinių apie jos sėkmę Zalcburgo festivalyje, kai ji dainavo Salomėją Romeo Castellucci’o statytoje Richardo Strausso operoje. Šūksniai ir aplodismentai spektakliui pasibaigus paliudijo, kad solistė klausytojus sužavėjo. A. Grigorian yra išties geros vokalinės formos: pavydėtinai lygus vokalas, užtikrintos viršūnės, be to, dainininkė scenoje labai organiška.

Apskritai visas solistų ansamblis buvo vertas dėmesio. Germaną, kaip minėjau, dainavo V. Vyšniauskas, rengiantis šį vaidmenį rudeniui Niujorko „Met­ropolitan Opera“ teatre. Solistas, kaip jam būdinga, labai dramatiškas ir dainavimo, ir vaidybos požiūriu, tiesiog trykštąs visomis įmanomomis vaidmens spalvomis. Nepaprastai gražiai nuskambėjo Jeleckį dainavusio rusų baritono Iljos Kutiuchino balsas: puiki mokykla, lygus skambėjimas, leidžiantis išryškinti tembro grožį. Tomskį dainavo visuomet laukiamas Kostas Smoriginas, Poliną – puikioji Jurgita Adamonytė. Gerai pasirodė Edgaras Davidovičius (Čekalinskis), jaunieji Eimantas Bešėnas (Čeplickis), Eglė Stundžiaitė (Prilepa), Monika Kučinska (Maša) ir kiti solistai. Dainavo Kauno valstybinis choras (vad. Pet­ras Bingelis). Tenka tik stebėtis, kad jau gana ilgai operos scenoje nedainuojančią I. Milkevičiūtę publika sutiko nepaprastai šiltai, regis, ji buvo viena laukiamiausių spektaklio atlikėjų!

Apie G. Rinkevičiaus interpretaciją galėčiau parašyti, kad dažnai minimas priekaištas statytojams dėl užgožiamos muzikos jo atveju negalioja. Muzikos niekas negali užgožti, kai diriguoja G. Rinkevičius! P. Čaikovskio partitūra savaime labai emocionali ir dramatiška, bet kai užgroja Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, pratęsdamas puikių solistų partijas, muzikos savybės, regis, patrigubėja.

Įdomu, kad spektaklyje nesunku įžvelgti užuominų, gal net citatų, į kitų autorių darbus. Pavyzdžiui, visą operą vaizdiniu atžvilgiu pavertus XVIII a. rokoko variacija, minėtą pastoralinę intermediją teko ryškinti kitomis spalvomis. Vaizdo projekcijų autorius Rimas Sakalauskas drauge su kostiumų dailininku pasitelkė futuristinį sprendimą, kuris man pasirodė artimas menininko ir tyrėjo Julijono Urbono projekto „Planeta iš žmonių“ į kosmosą lekiantiems kūnams. Paties R. Sakalausko jau pamėgtas „kaukolių sūkurys“ pirmą kartą, rodos, buvo naudojamas Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“. O finalinė Germano scena, kai netikėtai šiuolaikiškais baltais chalatais vilkintys sanitarai jį įvelka į tramdomuosius marškinius, P. Čaikovskio herojų paverčia... G. Verdi Don Karlu iš kitapus gatvės LNOBT rodomo Günterio Krämerio spektaklio. Gal režisierė apie tai net negalvojo, ir sąšauka gimė tik žiūrovo (mano) galvoje? Bet galbūt tai šmaikšti citata?..

Pabaigoje pridursiu, jog nuoširdžiai sveikinu VCO komandą žengus ryžtingą žingsnį vaizdo projekcijų link (jas kūrė ir Linas Urniežius). Koncertų salėje rodant spektaklius tai natūraliausia ir, kaip dabar matome, geriausia išeitis. Vaizdo projekcijos be daugiau ar mažiau sceną griozdinančios daiktinės scenografijos vizualiai labai praplečia ir pagyvina erdvę.

Draugai