× Ignas Zalieckas

Šiemet į tarptautinį teatro festivalį ,,Sirenos“ atvyksta vokiečių menininkas Julianas Hetzelis. Režisierius studijavo Amsterdame, „DasArts“ mokykloje, laikomoje viena svarbiausių Europos meninių tyrimų laboratorijų, kurioje ieškoma naujų teatro formų. J. Hetzelio kūrybą sunku apibrėžti vienareikšmiškai. Kūrėjas jungia įvairias meno formas, ieško artimo, tiesioginio kontakto su žiūrovu. J. Hetzelis analizuoja kolektyvines traumas ir atmintį remdamasis tradicijomis, popkultūros ir politikos parafrazėmis.

 

Julianas Hetzelis. Lilian Van Rooij nuotrauka

 

Žodis – pagrindinė šių metų festivalio „Sirenos“ tema. Kaip pasirenkate ir naudojate žodžius ir (arba) tekstą savo spektakliuose? Kokią reikšmę jie turi perteikiant jūsų meninę viziją ir įtraukiant žiūrovus?

Žodžių vaidmuo mūsų spektakliuose susijęs su kruopščiais tyrimais, intensyviu skaitymu ir rašymu. Tačiau jie visada atsiranda tuomet, kai sukuriami vaizdiniai elementai. Pirmiausia komponuojame vaizdus, paskui svarstome, kaip žodžiai gali juos veiksmingai papildyti ir sujungti. Bendradarbiaudami su komanda įsitraukiame į kolektyvinį rašymo procesą. Niekada nenaudojame jau sukurtų pjesių ar užbaigtų tekstų. Vietoje jų atliekame išsamius tyrimus, imame interviu iš ekspertų ir bendraujame su asmenimis, kurie gali reikšmingai prisidėti prie tyrimo. Šios pastangos galiausiai suformuoja mūsų spektaklių tekstą. Dirbame su internetiniu teksto redaktoriumi, kuris skatina kolektyvinę autorystę. Prieiga prie šių failų suteikiama keliems asmenims, įskaitant dramaturgą Miguelį Melgaresą, pačius atlikėjus, meno konsultantus ir mane. Vykstant kūrybiniam procesui tekstas keičiasi,  komandos nariai aktyviai jį redaguoja ir modifikuoja. Artėjant galutiniam terminui, visi suprantame, kad tekstas turi būti baigtas. Paprastai taip atsitinka, kai reikia tekstą išversti arba kai pasiekiame logišką kūrybinio proceso pabaigos tašką. Nepaisant daugybės prisidėjusiųjų, tekstas galiausiai turi atsidurti atlikėjų lūpose. Dėl bendradarbiavimo visas procesas labai įkvepia ir praturtina. Susijungia skirtingų protų, redaktorių, rašytojų patirtis ir kūrybiškumas, o jų kulminacija – įtikinamas kolektyvinis kūrinys.

 

Atrodo, kad ,,Mount Average“ valdovų, diktatorių ir tironų statulų trynimas į dulkes susijęs su prasmės transformacija. Kaip šiame spektaklyje vartojama kalba prisideda pertvarkant pasakojimą ir suteikiant naują prasmę?

Šis klausimas liečia du tarpusavyje susijusius aspektus. Pirma, kad žodžiai gali formuoti mintis ir vėliau daryti įtaką tikrovei. Tai, kas sakoma ar perduodama, lemia ne tik kaip kiti suvokia žinią, bet ir daro įtaką kalbančiojo mintims. Minčių reiškimas žodžiais tampa svarbia priemone. Be to, spektaklyje nagrinėjama idėja, kaip iš naujo pasisavinti žodžius, ypač susigrąžinant tuos, kurie kadaise buvo uždrausti, laikomi šventais arba buvo pamiršti.

Spektaklyje siekiama panaudoti kalbą kaip įrankį istorijai transformuoti ir kolektyvinei atminčiai perkurti. Ryškus pavyzdys – įvairių pasaulio istorinių epochų lyderių ir politikų statulos, pasitelkiamos kaip žaliava. Skulptūros dekonstruojamos interaktyvioje kelių kambarių instaliacijoje, kurioje žiūrovai, dėvėdami ausines, keliauja per erdves. Viename kambaryje jie stebi, kaip šlifavimo mašina smulkina tikrą lyderio skulptūrą. Tai buvusio Belgijos karaliaus Leopoldo II skulptūra, kuri tarnauja kaip pavyzdys ir kaip projekcinis ekranas vaizdo žemėlapiui, kuriame rodomi dabartiniai ir buvę lyderiai, tokie kaip Vladimiras Putinas, Aliaksandras Lukašenka, Donaldas Trumpas, Emmanuelis Macronas ir kiti. Šie lyderiai sako kalbas apie nacionalinį identitetą ir savo tautų svarbą, o statulos išardomos į elementarias medžiagas. Šis užburiantis vaizdas įkūnija kalbos kaip tapatybės nustatymo, grupių formavimo, propagandos skleidimo, įtakos politikai, reklamai ir kultūrai priemonės reikšmę.

Lyderių skulptūrų bei kalbų šlifavimo ir maišymo procesas simbolizuoja jų atstovaujamų barjerų griovimą. Šios istorinės figūros dažnai įkūnija pasenusias ideologijas ir stabdo šiuolaikinio pasaulio pažangą. Performansas, paverčiantis juos milteliais, siūlo judėti prieinamumo link: lyderiai nebėra tolimi dievai ant pjedestalų, o medžiaga, kurią galima iš naujo panaudoti. Transformuojantis požiūris apima ir kalbą. Spektaklyje pasisakoma už kalbos susigrąžinimą, nesvarbu, ar sakiniai dekonstruojami iki abėcėlės ir leidžiama juos iš naujo sudėlioti, ar susigrąžinami simboliai ir terminai, kuriuos pasisavino konkrečios politinės partijos bei populistiniai judėjimai. Taip siekiu įgalinti asmenis iš naujo apibrėžti prasmę, atkurti naratyvus ir mesti iššūkį nusistovėjusioms ideologijoms.

 

Paminėjote kelis žinomus politikus ir visuomenės veikėjus, kurie veikia jūsų spektaklyje. Papasakokite plačiau apie šių personažų atrankos procesą.

Iš tiesų, renkantis personažus reikėjo viską gerai apgalvoti. Nors tokie lyderiai kaip A. Lukašenka, V. Putinas, D. Trumpas ar Hitleris buvo gana akivaizdūs pasirinkimai, norėjome gilintis ir į mažiau žinomas istorines asmenybes, ieškoti ryšio tarp praeities ir dabarties. Pagrindinis mūsų pasirinkimo klausimas: ar galime rasti apčiuopiamą praeities atspindį šiuolaikiniame kontekste ir net projektuoti ją į ateitį? Tai tapo ypač aktualu per judėjimą „Black Lives Matter“, sutapusį su mūsų tyrimais ir darbu Belgijoje. Atsižvelgdami į kolonijinio paveldo ir pasaulinių įvykių kontekstą, sudarėme nemažą sąrašą lyderių, mąstytojų ir asmenų, kurie formavo ideologijas ir turėjo ilgalaikį poveikį. Siekėme surinkti įvairialypę ir reprezentatyvią asmenybių grupę, kuri sulauktų atgarsio viso pasaulio auditorijoje. Sąraše yra tokių gerai žinomų vardų kaip Stalinas, Leninas, Margaret Thatcher, George’as W. Bushas, Angela Merkel, Recepas Tayyipas Erdoğanas. Taip pat siekėme įtraukti Afrikos veikėjus, pavyzdžiui, Mobutu Sese Seko, kad galėtume pateikti išsamų ir simbolinį valdžios bei jos pasekmių vaizdą. Nesustojome vien ties dešiniųjų ar fašistinių pažiūrų lyderių tyrinėjimu. Siekėme aprėpti platų spektrą įtakingų įvairių sluoksnių asmenybių. Toks požiūris leido mums gilintis tiek į galios apraiškas, simbolius, kurie apibrėžia tautas ir grupes, tiek ir į tai, kaip statiška valdžia gali tapti kliūtimi šiuolaikiniame pasaulyje. Atranka neapsiribojo vien reprezentacija. Norėjome pavaizduoti patį galios principą pabrėždami, kad istorinius naratyvus formuoja ne tik lyderiai, kad darbas yra kolektyvinis, jame dalyvauja ir piliečiai, ir visuomenės. Bronza ir marmuras – medžiagos, iš kurių gaminamos statulos, turinčios išlikti amžinai.

 

Juliano Hetzelio performansas „Mount Average“. Tinos Herbots nuotrauka

 

Kaip statulų trupinimo ir naikinimo aktas prisideda kvestio­nuojant visuomenės įgytas teises, tradicijas ir privilegijas?

Pats statulų šlifavimo ir naikinimo veiksmas yra priemonė, padedanti kvestionuoti įgytas teises, nusistovėjusias tradicijas ir visuomenėje vyraujančias privilegijas. Jis veikia kaip galinga metafora, kurią norėčiau vadinti panaikinimu arba profanacija, nes procesas aktyvus ir transformuojantis, o ne vien simbolinis gestas. Spektaklyje naudojama fabriką primenanti įranga simbolizuoja būtinybę įveikti praeities traumas, susidurti su kolektyvinės atminties ir istorinių pasakojimų sudėtingumu. Susmulkinant statulas iki pirminių elementų, tokių kaip medis, bronza ar marmuras, performansas skatina tyrinėti ideologijas ir įsitikinimus, kuriais šios figūros grindžiamos. Introspekcija skatina klausti, kokius ideologijų aspektus reikėtų išsaugoti, o kokių atsisakyti. Statulų susmulkinimo iki atominio lygio procesas reiškia kruopščią ideologijų šaknų analizę, jų sudėties ir poveikio visuomenei supratimą.

Šio veiksmo reikšmė akivaizdi įvairiuose visuomeniniuose kontekstuose. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir Latvijoje vykstančios diskusijos dėl Sovietų Sąjungos statulų ir karinių paminklų griovimo rezonuoja su performanse keliamais klausimais. Performansas meta iššūkį visuomenėms, kaip elgtis su istoriniais paminklais ir galios simboliais. Jis skatina apmąstyti, ar pakanka vien sunaikinimo arba paslėpimo, ar reikia labiau angažuoto rekontekstualizavimo ir perkainojimo. Tokiose šalyse kaip Nyderlandai ir Belgija, kuriose kolonijinis paveldas akivaizdus dėl nepakeistų gatvių pavadinimų ir priminimų apie buvusias galios struktūras, spektaklio mintis tampa dar aktualesnė. „Svetimos armijos“ iš praeities, okupavusios dabartį per nebylius priminimus viešosiose erdvėse, idėja kelia kritinius klausimus, kaip elgtis su šiais objektais ir jų istorinėmis pasekmėmis.

  

Jūsų spektaklis rodytas daugiau nei 20 šalių, kaip sekasi įveikti kultūrinius skirtumus pritaikant ir statant kūrinius įvairiose vietose?

Iš tiesų mūsų spektaklis yra įsišaknijęs Belgijos kontekste, nes ten ir buvo sukurtas. Tačiau gastroliuodami naudojamės galimybe išplėsti ir pritaikyti pagrindinę idėją, kad ji atitiktų kiekvienos vietos kultūrinius niuansus ir kontekstą. Nors išlaikome pagrindinį pasakojimą, spektaklis išlieka gana atviras ir lankstus, kad žiūrovai galėtų į erdvę atsinešti savo istoriją, prisiminimus ir traumas. Keliaudami po skirtingas visuomenes pastebime, kad žiūrovai reaguoja remdamiesi savo unikalia patirtimi ir dabartinėmis nuorodomis. Pavyzdžiui, Portugalijoje gali kilti diskusijų apie Vasco da Gamą, o Ispanijoje dėmesys gali būti nukreiptas į Kolumbą ir jo istorinę reikšmę. Panašiai ir Prancūzijoje kitos figūros gali sukelti atitinkamas diskusijas. 

Kūrinio gastrolių grožis – tai jo gebėjimas rasti asmeninį atgarsį kiekvienoje auditorijoje. Spektaklis suteikia žiūrovams galimybę patiems rasti asociacijų, susieti pristatomą medžiagą su asmenine patirtimi. Pavyzdžiui, yra kambarys ir jame žiūrovai kviečiami iš molio sukurti savo pačių skulptūras, kuriose būtų įvairių istorinių asmenybių elementų. Šis interaktyvus aspektas leidžia jiems prisidėti savo mintimis, baimėmis, projekcijomis ir taip praturtinti spektaklį vietinėmis perspektyvomis. Tiesioginis ryšys su medžiaga ir istorija suteikia galimybę žmonėms pridėti savo interpretacijas, emocijas ir apmąstymus, todėl kiekvienas spektaklis tampa unikalus konkrečiai auditorijai ir vietai. Palikdami kai kurias spektaklio dalis atviras ir kviesdami dalyvauti užtikriname, kad jis išliktų aktualus ir prasmingas įvairiose aplinkose.

 

Jūsų spektakliuose nagrinėjamos temos dažnai susijusios su tradicijomis, privilegijomis, ideologijomis. Kaip žodžiai ir tekstas, kuriuos pasirenkate savo kūriniuose, padeda išnarplioti sudėtingas problemas? Kaip manote, kokią įtaką jie daro žiūrovų supratimui ir apmąstymams?

Per savo meninį kelią suvokiau įdomią teksto ir vaizdų sąveiką teatro kūryboje. Kai kuriuose darbuose naudojame daug teksto, kad nukreiptume žiūrovus tam tikra kryptimi. Tačiau spektakliui įsibėgėjant teksto nuosekliai, sąmoningai mažiname. Tai atveda mus prie ribos, kai suabejojame, kiek informacijos iš tiesų reikia. Tekstas galingas įrankis, padedantis sukurti tam tikrą žiūrovų mąstyseną ir atskaitos sistemą. Tačiau ateina akimirka, kai leidžiame vaizdams, vaizdiniams ir lankytojų asociacijoms perimti valdžią ir kurti prasmę kitu lygmeniu. Man žodžiai turi ribas. Peržengus tam tikrą ribą vaizdai gali perteikti informaciją veiksmingiau. Prieš teatro magistro studijas, studijavau vizualinę komunikaciją ir supratau, kad vaizdų ir informacijos derinys yra įtaigus ir išraiškingas. Tyrinėti šias žodžių ir vaizdų „derybas“ teatro kontekste buvo atradimas. Kūrybiniam procesui buvo labai svarbi takumo (angl. fluidity) sąvoka. Manau, takumas, kaip ir vanduo, būtinas prisitaikant ir kuriant naujas supratimo formas. Statiškos idėjos ir ribos gali stabdyti augimą ir pažangą. Priimamas takumas lemia teigiamus pokyčius visuomenėje. Nuolat kintančiame pasaulyje laikytis griežtų apibrėžimų ir praeities idėjų yra savęs apribojimas. Tikiu, kad asmeninis augimas ir visuomenės pažanga privalo išlikti lankstūs ir atviri pokyčiams. Būtent vadovaudamiesi šiuo požiūriu galime kurti spektaklius, kurie provokuoja diskusijas, meta iššūkį istoriniams pasakojimams ir skatina susimąstyti apie dabartį ir jos santykį su praeitimi.

 

Kaip keitėsi jūsų požiūris į tekstą per visą kūrybinį kelią ir kokias naujas galimybes ar kryptis matote tyrinėdamas žodžių potencialą savo darbuose?

Tikiu, kad kalba yra vienas tiksliausių įrankių tikrovei apibūdinti ir formuoti. Mūsų vartojami žodžiai ne tik perteikia prasmę, bet ir formuoja tikrovės suvokimą. Man nerimą kelia, kaip populistai manipuliuoja diskursu nepaisydami savo politinės priklausomybės ir kaip paveikiama tai, ką mums leidžiama sakyti ir galvoti. Mums, menininkams, labai svarbu išlaikyti meninę laisvę ir pagarbą vieni kitiems derantis dėl kalbos galios.

Suprantu, kalba gali būti galingas ginklas, todėl turime suprasti, kaip juo naudotis atsakingai. Kalba apibrėžia tikrovę, o mūsų pasirenkami žodžiai daro didelę įtaką požiūriui į problemas ir įvykius. Pavyzdžiui, tai, kaip kalbame apie pabėgėlius, gali formuoti visuomenės suvokimą ir požiūrį. Tokie žodžiai kaip cunamis gali sukelti baimę ir išankstinį nusistatymą. Labai svarbu klausti, kodėl vartojami tam tikri žodžiai ir kas juos vartoja. Aš, kaip menininkas, nusprendžiau vengti vartoti tam tikrus žodžius, kurie įtvirtina neigiamus naratyvus, ir vietoj jų rodyti sąmoningo ir apgalvoto kalbos vartojimo pavyzdį.

Nors kalba turi savo tikslumą ir galią, teatro vaizdai gali būti tokie pat stiprūs, nes sukelia emocijas ir užmezga ryšį su žiūrovais įvairiais lygmenimis. Vaizdai, palyginti su žodžių aštrumu, yra monumentalesni ir visa apimantys. Ir žodžiai, ir vaizdai turi unikalių stip­rybių, todėl būtina rasti tinkamą jų pusiausvyrą, jei norime paveikiai papasakoti istoriją teatre.

 

Ignas Zalieckas – kultūros žurnalistas, scenos menų kritikas.