Spektaklis „Miegantys“ (LNDT, lapkričio 4 d.) – tai didelių gabaritų Šarūno Saukos paveikslas.

Pastumtas ir prikeltas, kaip trileris, veikiantis 4 valandas ir sustingstantis be jokios prošvaistės. Rytoj ir poryt vėl turėsiantis prasidėti... Pirma mintis išėjus: kaip jauna aktorė Aistė Zabotkaitė-Maja ištvers šitą kasvakarinį transą?

Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo sapnai ir būdravimai provokuoja salėje tektoninius virpesius. Plačiaformatė dramaturgija, futuristinė režisūra, aktorių savihipnozė kala žiūrovą į krėslą. Mūsų atsinaujinęs Nacionalinis netaps meno šventove su priesaku: „Aukštyn širdis!“ Teatro logotipas – romantiškas laivelis su bure ant bangos, pirmgalyje įtaisęs tris mūzas (tris seseris), – bus orientuotas kelti audrą, pasipriešinimą, mąstymą. Tokia sutirštintai aktuali, agresyvi kūryba reikalauja atsako, dalyvavimo. Ar norėsime?

Kol kas – kaip ir išėjus iš anos didelės Saukos parodos – nesinori sakyti nieko.

 

„Miegantys“

 

/ / /

Pertekliaus scenoje „Miegantys“ verdama košė liejasi ir užtvindo visas miesto gatves. Atvirkščiai, iš trūkumo, stokos pinamas „Lizdas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, „Palėpės“ salė, lapkričio 7 d.) veiksmus apriboja siena su elektros lizdais, neaiškiai tariamais, sukeistų skiemenų žodžiais. Režisieriaus Motiejaus Ivanausko (anksčiau – „Dialogai“, LNDT) laboratorinis spektak­lis primena naiviąją animaciją, kurioje per 5 minutes iš virvutės susivynioja žmogutis ir kažkoks judesys, o iš jų – verta dėmesio, suklusimo mintis. Paprasta ir genia­lu – tiesiog validolio tabletė po liežuviu. Tačiau reikia šviesios galvos ir savicenzūros.

Aktoriai Raimondas Klezys ir Marius Gotbergas, atsisakę aktorystės (veiduose joks raumuo nekrusteli), pasiima nepatogius, neiškalbingus savo darbo įrankius ir lėtai traukia šaknį... Taip, rozetės neblogai, štepseliai labai gerai, gaila, mažai jie pasireiškė, laidai suintrigavo, kaipgi iš jų išeina toji gulbė / višta, ir nudžiugino, kai galiausiai išsirito arbatos puodelis su mylima mergina (akt. Saule Sakalauskaite).

 

„Lizdas“

 

Kadangi mintijama apie valandą, nepakenktų kietesnis nugarkaulis. Programoje įrašyta Ivano Krylovo pasakėčių nuoroda, mano galva, klaidinga – šis poetas kūrė vien satyrą. Intonacijos kaita (laidas iš bambos, sulčių gėrimas) išmuša iš ankstesnės vėžės, iš sukamo egzistencinio lizdelio. Vis dėlto – kaip ir su ta animacija – laukiu tęsinio, dar vienos susikaupimo valandos, dar vieno protmūšio.

 

„Filomena Morturano“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

/ / /

„Filomena Morturano“ (Rusų dramos teatras, lapkričio 13 d.) – retas paukštelis mūsų kosminėje teatro padangėje. Pas mus juk nūnai kaip toj pasakoj „dangus griūva“, o čia staiga pokarinė Eduardo De Filippo lyrinė komedija. Filme „Itališkos vedybos“ (1964) su tuometinio ekrano dievais Sophia Loren ir Marcello Mastroianni’u lyrika išplaukia natūraliai – prostitutė Filomena, drąsiai išsišiepusi, ilgomis kojomis žingsniuoja Neapolio gatve ir niekas jai nerūpi. Mūsų lietuviškai rusiškame spektaklyje (rež. Algirdas Latėnas) lyrinė drama, mėgindama virsti realistine, apsunksta, išsikreipia. Išlenda klausimėlis, nors neturėjo čia išlįsti: o kodėl motina neaugino savo vaikų? Rimtai keliama problema „Filomenai“ netinka.

Pirmame veiksme aktorės Anželos Bizunovič herojė sukaupia visą mūsų dėmesį – Filomena oriai lipa į savo ešafotą ar sostą, kai ji išeina iš scenos, nėra į ką žiūrėti. Antrame, siužetui beveik išsirišus, įdomesnis tampa persivertęs Domenikas (akt. Aleksandras Agarkovas), o Filomena jau nebeturi ko pasakyti, jos istorija skamba anekdotiškai.

Chroniška šiandieninio teatro liga – daryti apie save, žūtbūt pritraukti prie savęs, viską aktualizuoti. Va, tokie mes buvome vakar, o tokie būsime po šimto metų! Amžinai šnirpščiojančių sloga.