Kai praeityje stengiuosi aptikti kažką, hm, kaip čia pasakius – kažką, ką myliu,­ aš nebrėžiu atskirties tarp savo asmeninės ir muzikinės praeities. Daugiausiai tvirtybės man teikia lig šiol neužrašyta muzika. Aš trokštu to, ko dar nežinau. Ir kiekvieną akimirką stengiuosi padaryti geriausią, juk tai yra kažkas, ko nepažįstu.
Yra tokia Marcelio Duchamp’o, kurį labai myliu, mintis, kurią jis suformulavo tarsi tikslą: „Siekti neįmanomo, perkeliant atminties vaizdą į atminties įspūdį.“
Nebūtina kažkokiu būdu primygtinai ištrūkti iš savo atsiminimų, nes viskas, ką išvystume –­ taptų nauja. Taptume turistais ir gyventume kraštuose, kurie mus įkvepia, nes jų nepažįstame.
Negaliu pasakyti, kaip derėtų klausytis ar kaip derėtų atrodyti. Ir negaliu kam nors liepti prisiminti ką nors konkretaus, ypač kai pats nenoriu nieko prisiminti. Tarkim, aš žvelgiu į kokakolos butelį, paskui į kitą kokakolos butelį. Norėčiau pamiršti pirmąjį butelį, idant antrąjį kokakolos butelį matyčiau kaip pirminį. Ir jis yra pirminis, nes yra kitoje erdvėje ir laike, o ir šviesa nuo to butelio atsispindi skirtingai, taigi tiesiog nėra vienodų kokakolos butelių.

Iš Johno Cage’o pokalbio su Miroslavu Sebestiku 1991 m. Niujorke.

Iš anglų kalbos vertė Deividas Preišegalavičius