Parodos eksponatas. Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

„Europos vartai. Ukrainos istorija“ – taip 2015 m. išleistą knygą pavadino ukrainiečių ir amerikiečių istorikas Serhijus Plokhijus. Beveik visą Ukrainos istoriją galime suprasti pasinaudoję vartų įvaizdžiu. Viskas, kas yra už vartų, simbolizuoja nesaugumą, judesį, sąmyšį, o visa, kas viduje, – ramybę, stabilumą ir saugumą. Tai mums gerai iliustruoja daugiau nei tūkstantmetė Ukrainos istorija, kurios teritorijoje keitėsi ir maišėsi ne tik politiniai režimai, valdžios, tikėjimai bei religijos, bet ir tautos, gentys, o galiausiai ir civilizacijos.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje kovo 10 d. buvo atidaryta tarptautinė paroda „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“, kurią jau pačioje pradžioje užklupo nelemtis... Kitą dieną – kovo 11-ąją – šventėme Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Dar po dienos viskas pasikeitė kardinaliai ir ne vienam mūsų ši paroda nebetapo pirminiu kelionės tikslu – muziejai bei parodos buvo užvertos. Kaip ir iš istorinės atminties dingusios senovės kultūros.

Žingsniuojant visų jau aprašytomis apytuščio Vilniaus gatvėmis į primirštą kultūrinę įstaigą – muziejų – pažiūrėti vėl atsidariusios parodos kirbėjo viena mintis – ką ten atrasiu. Nors prieš parodos atidarymą įtemptai domėjausi naująja paroda, du karantino mėnesiai daug ką ištrynė iš trumposios atminties. O ir reikalų būta visai kitokių. Ne civilizacinės reikšmės. Vis dėlto atidaręs muziejaus vartus-duris ir pakliuvęs į saugią, stabilią erdvę ir labiau nesąmoningai pradėjęs sveikintis su visais sutiktais muziejaus darbuotojais, tuščiais koridoriais nusiyręs iki ekspozicijos, susilinksėjęs su ekspoziciją saugančiu šauliu, stabtelėjau prieš tris parodą pradedančius objektus – Maidane naudotą skydą, auksinį skitų lanko dėklo aptaisą ir Kijevo Rusios procesijų kryžių. Civilizacijų gynybos, puolimo ir tikėjimo simbolius.

Tamsoje stovintys ir eksponatus saugantys stikliniai stendai leidžia pajausti lyg vaikščiotum po laboratoriją. Pojūtį sustiprina ir tai, kad muziejuje turi būti su veidą dengiančia kauke. Tartum iš praeities ūkų išnirę eksponatai masina detalėmis, smulkmenomis, formomis ir žvilgesiu (nuo aukso iki sidabro). Vaizduotė iš tiesų kaista ne tik dėl eksponatų senumo ir detalumo, bet ir dėl to, kad – nors ir pateikiami trumpi aprašai – nelabai supranti, ką juose turėtum įžvelgti. Vaikštant tamsoje kyla vis daugiau klausimų – ką reiškia tos ar anos detalės, smulkmenos, išraižymai, įrašai. Jau po laiko prisiminiau, kad dalis eksponatų plačiau aprašyti pačiame muziejaus internetiniame puslapyje. Atrodo, detales galėtum apžiūrinėti valandų valandas. Net ir nežinodamas jų reikšmės. Sukurdamas savo. Leisdamas vaizduotei siautėti.

Apėjęs pusę (nors ir visai nedidelės) ekspozicijos pradėjau jaustis keistai. Lyg iš laboratorijos, kurioje laikomos civilizacijų atminties šukės, patekau į įdomybių kabinetą. Eksponatai tampa žinomesni ir geriau atpažįstami – jie jau iš viduramžių, Kijevo Rusios bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų ar net XIX amžiaus. Senąsias civilizacijas keičia naujesnės kultūros. Akys ima ieškoti nuoseklumo. Bet neranda. Ukrainos kultūrų įvairovė iliustruojama žydų kultūros reliktais, kurie atsveriami vos keliais Krymo totorių artefaktais. Galiausiai neaišku, kodėl praleistas XX a., o įspūdingą tautos valios išraišką simbolizuojančiam Maidanui skirti tik du eksponatai. Taip, taip, parodos apraše paminėta, kad tai tik pirmoji ciklo „Lietuvos ir Ukrainos nacionaliniai muziejai“ dalis. Kas bus kitose ciklo dalyse – nežinia. Telieka viltis, kad Ukrainos istorijos spragos bus užpildytos.

 

Nuotraukos iš parodos ČIA