Minta
plinta

/ / /
O kai dvikojai suės visą obuoliuką ir tas neras kur kristi – žaidimai baigsis.

Stephenas Hawkingas neseniai pasakė: turite šimtą, daugiausia du šimtus metų.

Ieškokit kitų planetų.

Intelienos

Apie tai, kas vyksta.

Esą.

„Darnus judumas“. Ar tai valstiečių intekūryba?

Svarbu nesvarbu
be žanro

Nežinau, kaip buvau ten patekęs.

Didžiulėje patalpoje cemento-betono rūmuose turėjau keistą vietą.

Toli nuo viršininkų stalo – tarp tūkstančių sušauktųjų – bet kažkuriame amfiteatro kampo iškyšuly, iš kur galėjau juos gerai matyti. Kaip vėliau paaiškėjo, ir jie mane.

Vis dėlto ilgokai teko pasikreipus skersuoti, ir tai trukdė miegoti. Ir kažkaip lyg pusiau gulom, lyg pasirėmus ant alkūnės, tarsi kokiame deputatų suvažiavime.

Bet mačiau juos gerai, ir buvau verste verčiamas klausytis. Kad ir to paties kaip visad.

Kalbėjo, kaip visad, Svarbiausiasai ir tik jis vienas. Buvau vienas klausytojų, o gal apskritai tik vienas, nes nejutau, kad kiti klausosi. Sušaukti, tai ir būna. Betono menėse.

O jau Svarbiausiasai, po poros valandų baigdamas tradiciškai rodyti būdo jėgą, prabilo apie kažkokius ypatingus nenaudėlius ir ypač vieną jų – žiūrėdamas iš tolimosios užstalės tiesiai į mane.

Ir kiti toje milžiniškoje palatoje suvokė, kad Jis smerkia mane. Pajutau tai. Pamėginau net šiek tiek pakeisti pozą, kad neatrodyčiau įžūliai atsipalaidavęs. Vis dėlto kalba Svarbiausiasai, tad reikia mandagumo.

Be to, galįs tave sutrėkšti vienu piršto judesiu.

O sau mąsčiau, ką vis dėlto reikėtų pasakyti, jeigu.

Buvau taip įpratęs elgtis. Galiu nekalbėti, bet galvoju, ką kalbėčiau. Jeigu galvočiau, nors jau galvoju.

Eik tu, galvočiau!

Nūnai apie globaliką. Kad.

Vartojimas – ir jo epocha, jo mitai – eina į praeitį. Prisivartojom.

Ardėmės – kai kurie – dėl valdžios, kad vartotume žmones.

Nebeįdomu, nebent iš nuobodulio susinaikinsime.

Svarbumas arba įsisvarbojimas nesvarbiųjų pasaulyje (tarp artimų tolimų) darosi svarbiausia. Toks dabar siekis, vadų veiklos variklis. Nebe teritorijos. Tapti vipu! Klausysitės, girdėsit, ką kalbu.

Iš to ir mintis: kas buvo svarbiausia, nebėra svarbiausia. Kinta svarbumo kriterijai, kinta pati svarbėsena.

Norėjau tą mintį pasakyti – nes ir kalbėti juk svarbiausia! – bet Svarbiausiasai kalbėjo be perstygio.

Ir šiaip jau, kas ten manęs, nuo stalo vadų nepasiūlyto, būtų klausęs!..

Todėl tik sėdėjau ir karviškai gromuliavau nepasakomą pasisakymą.

Čia ne taip, kaip anuomet pas Mišą, kai atvaręs Kremliun pabūti ir pasiklausyti, išgirdau, kad PatsPats mane kviečia tarti žodį. „Poną Landsbergį!“

Vasalams pasiūlyta juoktis.

Dabar tik Svarbiausiojo įbestos į mane akys – a, čia tas kitamanis! – bene reiškė slaptą kvietimą šokti. Tačiau žodžiu niekad nebūtų kvietęs.

Tai ko aš čia sėdžiu?

Ir kaip būdavo kartais ankstesniais gerais laikais, ėmiau kalbėti. Iš tos savo keistos, nepatogios vietos. Pusiau gulom, dabar pusiau sėdom.

Apie valdymo ir vartojimo epochos pabaigą.

Ateina svarbos vertybė, svarbuma. Ir taip toliau, ko jau buvau prisigalvojęs.

Aplinka aptilo, ir Svarbiausiasai apsimetė, kad klausosi.

Kažkodėl manęs nesuėmė ir neištempė sušerti liūtams.

Cezaris pakyloje nekėlė nykščio nei aukštyn, nei žemyn. (Kelti žemyn – jis būtų galėjęs viską!)

O aš buvau tiesiog išsipylęs į smėlį ir jaučiaus palengvėjęs. Galvojimas mat apsunkina.

Deputatai manęs vengė. Svarbiausiasai praėjo pro šalį tarsi nematydamas. Bet be represijų. Tad galvojau – grūdelis smėlyje lieka.

Galėtų pasikviesti pokalbio. Juk neturi su kuo. Tik arbatos negerčiau.

Taip galvojau tada ir dabar, kai nutariau aprašyti šį sapno nuotykį.

 

Žilvino Jagėlos piešinys

 

Baigės rugsėjis
Iš architekto V. Landsbergio-Žemkalnio 1967 m. laiško dukrai Alenai į Australiją

(...) Dėl Vingio ir Ąžuolyno vedu atkaklią kovą. Nenorėčiau, kad kas priekaištautų architektui Žemkalniui: „C’est grand forfait, Vous pouvier l’empecher, vous ne l’avez pas fait?“ Viktor Hugo (Le dernier jour d’un condamné – Paskutinė diena nuteistojo mirti). Man nepaprastai skaudu, kad jaunieji (žinoma, ne visi) mūsų architektai, o ypatingai sportininkai, nesupranta tinkamai gamtos reikšmės žmogui, ir kartais atrodo, lyg ir nemyli jie gamtos, ją darko. Štai „Komjaunimo Tiesoje“ 1967 m. rugsėjo mėn. 27 d. N. 191 Vyt. Landsbergis, Vilniaus Valst. pedag. inst. dėstytojas, rašo: „...baigiamas naikinti Kauno Ąžuolynas. Kur dabar Lietuvoje arsime gabalą seno ąžuolyno? Tik jau ne miestuose. Kažin, ar daugelyje Europos miestų rastume. Taigi ir čia gamtos unikumas, būtinas, be kita ko, gyventojų poilsiui, ir čia jis miesto nemylimas, nevertinamas. (... – Iš str. „Kodėl miestas nekenčia miško?“)

Net kolūkiuose statomi dabar daugiaaukščiai gyvenamieji namai. Koks absurdas! Džiugu, kad „Komjaunimo Tiesa“ kelia protesto žodžius dėl gamtos žalojimo, dėl tendencijos suniveliuoti kaimą su miestu. „Kaimo gyvenimo grožis – nepakartojamas, to grožio neturi ir niekada neturės miestas“ (Kolūkiečio balsas: „KT“, 68.2.8) ir daug kitų panašių pareiškimų sklinda iš kaimo.

Architektūra gamtoje yra skirtinga nuo architektūros miestuose. Pastatas gamtoje turi būti gamtos komponentu, gerai racionaliai išspręstas ūkininko poreikiams. Todėl negalima taikyti tipinių pastatų, kad ir suprojektuotų specialiai žemės ūkio reikalams. Architektas, projektuojantis žemės ūkio pastatus, turėtų gerai pažinti mūsų liaudies architektūros paminklus...

(...)

Taip buvo prieš pusę šimtmečio. O šiandien?

Laiško kalba netaisyta.