Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Nuotrauka iš Wilamo Horcycos teatro archyvo

 

Iš ką tik pasibaigusio tarptautinio teatrų festivalio „Kontakt“ (Torūnė, Lenkija) įstrigo scena, išdidinanti skaudų teatrinių ritualų absurdiškumą. Romeo Castellucci’o¹ spektaklyje „Bros, kaip broliai“ veikia du profesionalūs aktoriai, dailininkas ir 23 vyrukai iš gatvės su priklijuotais ūsais. Aprengti holivudinių filmų policininkų uniformomis², jie vykdo per MP3 į ausines transliuojamas komandas ir nieko daugiau. Tos komandos suformuoja įspūdingas atskirų grupių mizanscenas (dažniausiai smurtines) be menkiausio improvizacijos ar psichologijos atšvaito.³ Spektaklis prasideda mįslingos paskirties automatų „šokiu“ kurtinančios Scotto Gibbonso elektroninės muzikos audroje, iš kurios galiausiai išnyra žilaplaukio barzdoto dievulio su nekrošiška lazda figūra. Tai nelyginant Senojo Testamento Dievas – grūmojantis ir sykiu apgailėtinas. Jis ima kažką piktai niurnėti, rauda ilgainiui įgyja patoso matmenį, iš naktinių baltinių rankovių seneliui pabyra pelenai, jais išsibaltinęs veidą, jis atgula ir policijos nuplaktas, o vėliau pienu pagirdytas netrukus su visam pradingsta – tik po spektaklio atrandi programėlę su Jeremijo knygos fragmentais. Retas salėje suvokia, kad Jeremijas scenoje rauda... rumuniškai.

Torūnės festivalyje kino pavyzdžiu dalijami prizai. Lenkijos scenos meno artistų draugija (ZASP) įsteigė Zdzisławo Maklakiewicziaus (1927–1977) prizą už geriausią epizodą. Draugų vadinamas Maklaku, legendinis lenkų aktorius garsėjo ne tik išmaukto alkoholio, bet ir sukurtų anekdotų kiekiu. Žodžiu tariant – buvo išties kietas. Ūsuotas (koks lenkas be ūsų!) it R. Castellucci’o spektaklio policininkas, ZASP pirmininkas drauge su aktoriaus dukra įnešė sunkų šlifuoto marmuro luitą. Po ilgos jausmingos kalbos ir nesibaigiančių Maklako anekdotų – turbūt ūsoriaus seniai scenoje būta – nuskambėjo pirmojo šio prizo laureato pavardė: Valeras Dellakeza! Iš antros parterio eilės sunkiai kėlėsi mūsų Jeremijas – greit paaiškėjo, garsus šilto ir šalto gyvenime matęs, reiklaus R. Castellucci’o atrankos filtrą praėjęs 80-metis rumunų aktorius. Jis nelabai susigaudė, kas apskritai čia ir dabar vyksta, kodėl tie keisti žmonės mėgina jam įduoti kažkokį vos atkeliamą „falą“, o priėjęs prie mikrofono, regis, prisiminė nešnekąs jokia užsienio kalba, išskyrus... rusų. Ūsorius jau gviešėsi išversti, bet staiga iš salės pasigirdo nirtulingas moters riksmas: „Rossijski – niet!“ Tad plojimų audroje epizodo dievuliui neliko nieko kita – tik retiruotis. Kaip įėjo, taip ir išėjo – niekieno salėje neatpažintas. Neapraudotas. Su marmuro antkapiu Romeo asistento rankose lydimas.

1 Pamenate žmogų priešais LNDT su trispalve nerta kepure ir plakatu „KASTELUČIS SATANISTAS“?

2 Aktoriai savanoriai parenkami pagal uniformų išmatavimus.

3 Vaidinimo kontrakte esama punkto: „Niekada neatliksiu spontaniško, „natūralaus“ gesto, kad trumpam atsikvėpčiau arba nuraminčiau nervus.“

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.