Pristatant visą gyvenimą sunkvežimio vairuotoju dirbusio žmogaus prisiminimus pirmas noras – pasiteisinti, sukilninti, pabarstyti frazių apie kultūrinės atminties svarbą, įterpti pavardžių... O ir mano pašnekovas ne ką geresnis: perskaitęs surinktą tekstą, atsargiai paklausė, ar nebūtų galima „tuos žemaitiškus išsireiškimus perversti į aukštaičių“...
Vis dėlto šiokio tokio paaiškinimo reikia. Klasikinis atvejis: tik po tėvo mirties apsižiūrėjau, kad taip ir neužrašiau jo atsiminimų, kad likę tik gyvenimo epizodai. Supratau, kad noriu – ne, ne skolą grąžinti, ką čia besugrąžinsi, – noriu bent jau klausytis žmonių istorijų, jas užrašyti. Taip, pavyzdžiui, iš ciocės Julijos sužinojau, kad mamos tėvai dviejų kambarėlių trobelėje žiemą pastatydavo stakles. Jos tilpdavo tik išnešus stalą. Keturi vyresnieji vaikai pusmarškonę košę rytais prieš išeidami į mokyklą kabindavo suklupę aplink bliūdą, pastatytą ant taburetės. Tas epizodas virto vaizdu, mano giminės paveikslu.
Noriu klausytis kalbos. Nežinau, ar iš meilės kalbai, ar iš piktumo dėl jos susinimo, bet džiūgauju išgirdusi būtąjį dažninį vartojant senąja forma – liob su būsimuoju (liob esma), tarptautinių žodžių perdirbinius: dorelis, aurioks... Atminty – ir tėvo atkakliai vartota Machima („Maxima“), ch tarta kietai. Sveikinu barbarizmus su visais viedrais ir kaštavojimais, keistus pertarus.
Tokius nenugręžtus tekstus su nuotraukomis, dienoraščių ištraukomis, kita medžiaga galima išleisti vos keliais egzemplioriais (skaitmeninės spaudos džiaugsmai). Kodėl knyga? Žinoma, galima surinkto teksto lapus sukišti į plastikinę įmautę, o nuotraukas palikti ten, kur radai: saldainių dėžutėje ar sename albume. Bet galima suteikti vientisą pavidalą, tuo savotiškai pagerbti nugyventą gyvenimą. Taip atsirado individualus laisvalaikio „projektas“. Besikrapštant paaiškėjo, kad istoriografijoje tokie atsiminimai ir interviu gyvuoja pavadinti sakytinių istorijų metodu, nors ir diskutuojama dėl jų vertės ir tinkamumo. Kol diskutuojama, iškeliauja ištisos kartos. Atsiminimų faktinis tikslumas svarbus, bet dar labiau rūpi pats gyvenimas, žmogaus pastangos būti, rasti savo santykį su aplinka, priešintis jai ar pasiduoti, kurti ar griauti.
Savo mintimis pasidalijau su buvusiu klasioku. Ir beveik nenustebau, kai jis po kiek laiko pasiūlė užrašyti ir išleisti savo draugo atsiminimus: „Tebūna jam dovana.“ Nujaučiau, kad jo draugas vertas tokios dovanos. Sauliumi galima pasitikėti. Mokykloje kartu lankėme literatų būrelį. Iš jo dar mokykloje nusipirkau Oskaro Milašiaus „Simfonijas“, nepriklausomybės pradžioje Rietavo turguje – mokyklinį vokiečių-lietuvių žodyną. Tokia buvo jo verslo pradžia, man, sovietinės sistemos atžalai, proletarų vaikui, atrodžiusi gėdinga. Baigęs mechanikos inžineriją, jis dirbo, susikūrė verslą, 2003 m. tapo senelio valdyto Giliogirio dvaro savininku, palengva jį atkuria. Norėdamas labiau įsigilinti į dvaro praeitį, įstojo studijuoti istorijos. Baigiamojo darbo tema – Giliogirio dvaro istorija. Kultūros istoriko Aurimo Švedo paskaitų klausęs verslininkas suprato mano idėją.
O Sauliaus draugas – 86 metų Damijonas Starkutis, geras tėvo bičiulis, kaimynas. Puiki atmintis ir jautrumas jį daro išskirtiniu pasakotoju. Per tokius pokalbius pats mokaisi klausytis ir klausti. Nes jei nebūčiau paklaususi, ar turėjo vaikystėje kokį mylimą gyvulėlį, būčiau ir nesužinojusi, kad tėvai turėjo „kalę, tokią didelę, gerą, piktą. Tėvas paėmė anos vaikus ir sumetė į prūdą. Ta kalė iš skausmo savo lenciūgą pradėjo kandžioti – kapt kapt kapt. Bent vieną šunelį reikėjo palikti... Bet neturėjom kuo šerti“.
Kapt, kapt, kapt. Tokie epizodai atmuša norą remtis teorijomis, įrodinėti. Tiesiog jauti, kad darai teisingai tai išsaugodamas.
Vilma Mosteikienė
Po karo: be tėvų, be namų
1949 m. parėjau po piemenavimų pas tėvą. Tas numirė per spalio šventes. Susirgo plaučių uždegimu, mizerija. Mūsų šunelis vis staugė ir staugė per naktis... Tokia motriška sako: aš išvirsiu žolių, pagydysiu. Be reikalo paklausėm: jei ne ana, juk iš karto būtumėm į ligoninę išvežę. O tuomet, kai tos žolės nepadėjo, tėvas pradėjo blūdyti, Mickevičienė davė arklį, nulakinom į ligoninę, bet tą patį vakarą ir numirė.
Po tėvo laidotuvių ėjau į Kvėdarną pas Antosėlę, tėvo seserį, labai gera motriška buvo, gyveno bočių ūkyje. Bočius mano buvo Jūzupas, o baba – Marcijona. Meldžiuos kiekvieną rytą už anuos, sukalbu tris rožančius ir visos savo giminės vardus minavoju poteriaudamas, vakali. Antosėlė pati vos pragyveno, parėjau greitai atgal iš Kvėdarnos. Parėjau, vaikeli, pas pamotę, ta valgo su savo dukteria bulves su mėsa išsivirusios. Sėdžiu aš ant tėvo lovelės ranka pasirėmęs. Su manim „ni ruodas, ni pāsakas“, nešnekas nė katra. Nė valgyt nedavė, nė nieko. Išbuvau per naktį ten, o ryte mane per duris išstūmė. Turėjau tokį palaikį čemodaną, ten dar sąsiuvinių visokių buvo, visko. Pamotės duktė išmetė mano čemodaną pro duris. Buvo pašalas, gulėjo prišalusi lenta. Ana kad grobia už tos lentos – tatai man daužti. Gerai, kad prišalusi buvo, o tai būčiau su ta lenta dar gavęs. Nedaužiau anai, vakali. Taip biškį pastūmiau atgal, ir viskas. Išėjau verkdamas, prisiglaudžiau kaimynuose pas Onelę, dideliai gera man buvo. Mes buvom biedni ir ana biedna, augino sesers vaikus, slapta bulvių iš žmonių pasikasdavo, pasivogdavo, neturėjo ko vaikams išvirti. Bet Dievas anos nenubaus. Neilgai pas aną ir tebuvau, neturėjo iš ko manęs maitinti.
Kai pradėjau ant savęs gyventi, maišą per pusę persiplėšiau, vieną pusę ant šieno pasiklodavau, kita užsiklodavau. Kokių keturiolikos penkiolikos tada buvau. Dar kailinėlius turėjau, iš Jašinskių buvau gavęs. Žiemą kartais liob nueisiu pas kokio žmogaus permiegot, ant grindų atsigulsiu virtuvėj ar ant suolalio prie pečiaus. Pas kitus dar pečiai senoviški buvo. Ne sykį po tris dienas esu išbuvęs nevalgęs. Labai norėjau, vakali, kad paimtų į armiją. Bet rado man plaučiuose dėmelę. Visaip būdavo, sušaldavau juk. Vieną Visų Šventų naktį gulėjau ant šiaudų kaimynės Lukauskienės pastogėje. Daržinė buvo užrakinta. Šiene šiltai būdavo gulėti, o toje pastogėje vėjas kiaurai ėjo. Su klumpiais buvau apsimovęs, bet kad kojos tos šalo – nebsitvėriau. Nebsulaukiau, kol išauš, Jezus Marija. Ir visą laiką alkanas, rūgštynę kokią pamatysiu, tuoj nuskobsiu, liob eisiu meškeriot į Sausdravo upalį, ką sugavęs nunešiu tokiai Mačiuitinėlei, vakali, duodavo man pavalgyti ir dar lašinių kresnelę įdėdavo. O jei nieko nesugavai, nieko ir negausi. Taip buvo. Nemeluoju, šventi žodžiai.
Vakali, žadėjau nusižudyt. Einu per lauką, akmenų krūva ten stovėjo. Akyse žaliuoja, svirduliuoju eidamas. Galvoju: gyvenimo nėr, nei valgyt ko, nei nakvot kur, be namų. Pasikart žadėjau. Bet buvau tikintis, liob melsiuos vis. Įeisiu vasarą kur į daržinę, šlamas taip, būdavo, susikasiu, susikasiu kur kampe, kad minkščiau būtų, atsiklaupsiu, persižegnosiu, poterėlius sukalbėsiu ir eisiu gulti neėdęs.
Stalgėnuose: pradėjęs gyventi „pats ant savęs“
Bet Dievas vis tiek nepražvelgė, išstūmė mane iš vargo, neleido pražūti. Vieną kartą iš to bado skyniau kolkozo žirnius. Ėjo brigada žmones į kolkozą užrašinėdama, nutvėrė. Vo Jezus Marija... Pradėjo brigadierius man prikaišioti: įskaitoje įrašytas, o į darbą neini. O kur aš toks eisiu? Nei namų turiu, nei pavalgyti, nei dokumentų... Kaip jie ten mane stumdė, Jezus Marija, kam tuos žirnius ėdžiau... O niekas nepaklausė, ar turiu kur gyventi, ką valgyti. Užrašė mane į kolkozą, vakali. Uždėjo man kiek ten tų arų linų nurauti, tada atleisiantys nuo prievolių. Roviau tuos linus, kiek begalėjau ir davė man pažymėjimą, nusinešiau į apylinkę, atleido nuo kolkozo. Tris vasaras ganiau miestalio karves. Liob po dešimt rublių gausiu nuo karvės, o karvių savininkai pasikeisdami kas savaitę mane pavalgydinti turėjo. Ciocelė Kotryna dideliai man gera buvo: iškepdavo kiaušynės su lašiniais, tik liepdavo valgyti lėtai, neryti. Anos buvo dvi karvelės, viena labai spardėsi, tai ciocė melždama pradėdavo dainuoti ir ana nurimdavo. Visą laiką dainuodavo, kol pamelždavo. Turėjau trylika karvelių, uždirbdavau šimtą trisdešimt per mėnesį. Žiemą liob darbuotis pas žmonių. Pasidėjau vieną kartą pas vyriausią brolį Bladį pinigus (jis Stalge kolkozo arklelius šėrė). Atėjo šv. Petro atlaidai, misliju, eisiu pas brolį, pasiimsiu pinigus, nusipirksiu kelneles, o tas sako: nebturiu, mokesčius užmokėjau. Vo ką – ir anas buvo biednas, tas brolis, vakali, kaip tu blogą žodį pasakysi, juk ir anam reikėjo. Turėjo kelneles nusipirkęs, nebenaujas jau, man atidavė, turėjau kuo apsivilkti atlaidams.
Jonušų duktė buvo mane įtaisiusi Tauragės mėsos kombinate dirbti. Savaitę padirbau ir išėjau, neištvėriau. Pjauna tuos gyvulius, jautis nebeina, paima aną už uodegos, užlaužia, kad šoks tas gyvulys. Atvežė arklį nulūžusia priekine kojele, kad vertė aną iš mašinos, tas ant tos nulūžusios kojos atsistojo. Nebegalėjau naktim užmigti. Nežudau, negaliu nė gyvulio papjauti, nė katinėlio paskandinti. Juk turiu, va, dešimt katinų.
Bulves kasam. Šiaulienė, klebono gaspadinė (su vargonininku buvo apsiženijusi, katras fotografuodavo mus), Janė Atutalė, Stupelienė, aš, nebylys, tas sujudėjo. Aš kasu jau su savo mentim. Turėjau jau.
Kai pradėjau ant savęs gyventi, pasiskolinau mentį nuo žmogaus, davaj bulves žmonėms kasti. Vieną dieną kasiau, kitą, dvidešimt rublių gavau, galvoju, reikia savos menties. Plungėj, Rietavo gatvėj, toks kalvis Gadeikis mentis dirbo. Atlėkiau, vakali, tuos dvidešimt rublių jau turiu susispaudęs (jis už mentį po dvidešimt rublių imdavo). Sako Gadeikis: „Aš tau dousu įtrūkusė mėntį, gera ana bova, tik šuons įskėlės, to kask, vo aš tau tuomet ir tuomet padėrbsu, pasiimsi naujė, vo ton atidousi.“ Užmokėjau tuos dvidešimt rublių. Tebeturiu tą Gadeikio padarytą mentį. Jergau, kokia gera mentelė, kad aš kasiau visą laiką, bet dabar jau sudilusi. Taip ir eidavau per žmones bulves kasdamas. Tą rudenį užsikasiau vienuolika pūrų bulvių. Aš tebeturiu tą mentį dar ir dvi šakutes, katras nusipirkau pradėjęs gyventi, juodais koteliais tokias. (...)
Viriau šnapšę, visi po karo virė, kas nevirs. Išėjai, veizėk: čia rūks dūmas miškely, ten rūks. Vieną kartą viriau šnapšę, atėjo medžiotojai kažkokie, Plungės valdžia. Vienas sako: „Diesu kāp Krivickis į buosa galą.“ O tas kitas: „Nešauk nešauk, teverd...“ Šnapšę savo gyvenime viriau, bet negėriau. (...)
Keturis mėnesius išdirbau motoristu prie kino, o paskui mechaniku. Veždavom kiną ir mašina, ir arkliais į Luknėnus, Vydeikius, Stalgėnuose rodydavom. Susidėsi visą mantą ir barškėsi vieškeliais – tar tar tar. Net veržlės nuo aparatų nulakstydavo. Liob ant sienos drobulę pakabinsim ir rodysim, daugiausia – išvežtų žmonių trobose, anos didelės buvo, ten pat dažniausiai būdavo ir biblioteka. Po kino – šokiai. Mergaitės norėdavo, kad kuo greičiau prasuktume filmus, kad ilgiau pasišokti galėtų. Tų filmų neprisimenu, daugiausia rusiški buvo. Keturis mėnesius teišdirbau, paskui atšalo, per nakį miegodavom nekūrenamose trobose ant suolų, šalta, pakyrėjo.
Damijono siuvinėjimai
Čia va, nuotrauka iš jaunystės. Veizėk, tą podišką lovelėj pats buvau išsisiuvinėjęs. Ir ant sienos kilimėlį. Paskui atidaviau klebonui, dideliai anam patiko. Geležinę lovelę tokią turėjau. Aš buvau kambarėlį pas Šakienę Zinaidą išsinuomojęs, po trisdešimt rublių mokėjau per mėnesį. Ta turėjo sūnų nebylėlį, vardu buvo Gediminas, vadindavom Geneliu. Adulis dar toks buvo, liob sueiti pas mane į trobą ir siuvinėdavom. Kai ana mirė, tas nebylėlis paliko vienas ir tokia Petrikienė prisuko jam motrišką su trimis vaikais. Jezau, kaip anas vargo... Viena akim vos bematė. Mizerija. Pamotė manęs nieko neišmokė, pati nemokėjo nė punčekėlės nunerti. Aš pats pradėjau po biškį, po biškį visą mėginti. Išardydavau punčekėlių staibius, susiraišiodavau siūlgalius, nusinerdavau pirštinėles, paskui punčekėles. Nusiveizėdavau, kaip motriškos daro. Man tiko dideliai. Liob pamatysiu, liob ir padarysiu. Jei matau, kad motriška nesučiupinėja, Jezau, kaip mane nervos ima! Kokias aš rankeles, vakali, turėjau, visą išsiuvinėdavau, ką paimdavau. Tų siūlelių nusipirkdavau, rasdavau kriautuvėse jau. Trejus metus va staltiesę siuvinėjau. Liob kai ją siuvinėjau, antrą valandą miegoti tenueidavau, o rytais visą laiką anksti keliuosi. Išmiegu per penkias valandas. Raštus pats susigalvoju ir siuvinėju, tik vis veiziu, kad blogoji pusė būtų tokia pat tvarkinga kaip ir geroji.
...ir drabužiai
Vakali, kad žinotum, koks aš buvau, kaip drabužėlius mylėjau. Aš ir dabar išeinu pasistrajijęs į bažnyčią kaip žvakė, o parėjau iš bažnyčios – niekur neinu, bet pirma nusidarau, drabužius į spintą pasikabinu. Šitai ir šiandien: parvažiavau nuo daktaro, iškart kelneles ant krasės pasisvėriau. Visos kėdės kelnėm apdėtos, į spintą nebtelpa. Turiu daug. Vieną sykį suskaičiau apie 40 kelnių ir dar apsirikau... Matai, vakali, aš vis tokią mintį turiu: rytoj gali būti blogai. Jezus Marija, nebuvo juk drabužių, neturėjom kuo apsidaryti. Kai pas Mazrimienę, mamos pusseserę, gyvenau, anos sūnus Bladelis buvo išėjęs į kariuomenę, atidavė ano kelneles. Tokios biškį pratrintos buvo. Užsiceravojau jas taip dailiai ir eidavau į šokius. Klumpius apsimaudavau ir bildėdavom kieno nors troboj susirinkę. Batus juk ne visi po karo teturėjom.
Paskui, kai jau užsidirbdavau, buvau strainas visada. Palitą tokį turėjau, kašmyrinį. 400 rublių buvau mokėjęs. Apačia languota, o viršus mėlynas. Atvažiavau į Plungę, nusipirkau tą palitą, ne kas dar teturėjo tokį! Taupiau kaip išgalėdamas. Kostiumą už 401 rublį buvau nusipirkęs. Iš tokios „pipi“ medžiagos buvo pasiūtas, atvartai tokie suapvalinti, kišenėlės ant viršaus prisiūtos. Turėjau ir dar vieną kostiumą: man dėdė iš Amerikos buvo atsiuntęs lengvos vilnelės, tokios mėlynos su baltom drūželėm. „Dėdele, – prašiau jo laiške, – man kad dvejos kelnės išeitų ir švarkas.“ Žinai, vienos kelnės jei tebus, greitai nusivadalos. Aš nė spintos neturėjau, liob pasikabinsiu ant sienos, balta drobulėle uždengsiu savo darbužėlius. Vieną kartą brolis Bladis ėjo į zalietus (piršlybų), norėjo kostiumą pasiskolinti. Taigi tas atėjo, bet nori to iš amerikoniškos vilnos. O aš šimtą rublių už pasiuvimą buvau mokėjęs, tik į atlaidus su anuo eidavau apsivilkęs, o į bažnyčią eidavau su „pipi“. Sakau: „Ne ne, tuo aš tau nadousu.“ Brolis pradėjo grasinti: „Pamatysi, ka aš gerā pradiesu gīventė, tau nepadiesu.“ Aš visą gyvenimą kojos ir nekėliau prie jo.
Su dėdės iš Amerikos atsiųstu megztiniu. Broliui atsiuntė tokį pat, tik juodą, tai tas pyko, kad „Damiui vis gražesnį atsiuntė“. Nuotraukos iš asmeninio D. Starkučio archyvo
…ir gyvulėliai
Vaikystėje nebuvom skriaudikai, nedraskėm medelių. Ir dabar, kai einu grybauti, matau: pridygę musmirių, kitokių šungrybėlių, aš neužgaunu jų, nenuspiriu, apžergiu – tegu auga. Arba einu taku, skruzdelė kokia ar vabalėlis bėga, aš ar mažesnį žingsnį, ar didesnį dedu, kad nenuminčiau jo. Kai šoferiu dirbdamas važiuodavau mašina, matau: varlelė ant kelio šokinėja, veiziu, kad tik nesuvažinėčiau, eželis bus ant kelio – irgi kad tik nesuvažinėčiau. Naktį važiuojant su šviesom koks zuikelis išbėgs į kelią ir lekia, lekia. Numirtų jis bebėgdamas. O aš liob sustosiu pakely, išjungsiu šviesas, ir ans nubėgs nuo kelio. O kitas specialiai genasi. Mizerijos, kiek tų sutraiškytų zuikelių esu matęs... Vienąkart už Kryžkalnio pamačiau kruviną šliūžę: zuikelis pirmutinėm kojelėm šliaužė, užpakalines suvažinėtas vilkdamas, nuvirtęs nuo kelio ir numiręs. Sakau, Jezau, Jezau, kokie žmonės būna bjaurūs.
Vieną kartą važiavau iš Vilniaus autostrada, jau buvo prieš vakarą, matau – toks didelis šuo žaliojoje juostoje begulintis. Jau supratau, kad sužalotas. Einu prie ano, o tas urzgia, neprisileidžia. Nusinešiau dešros, daviau, pradėjo ėsti, o aš gerinuosi jam. Sakau: „Kas īra, mažieli? A sergi, a sudaužīts esi?“ Prisigerinau. Tada kabinoje pasitaisiau vietos, tą didelį šunį paėmiau į klėbį, įsidėjau, parsivežiau namo. Sodų gatvėje tada gyvenau, tokią daržinę turėjau, paguldžiau, neaustiniais apklojau, pirkdavau kepeninę dešrą, po 50 kapeikų kilogramas rusų laikais buvo, ir šėriau. Vakali, anas ir išgijo. Nepridirbdavo po savim, daržinėj nesišlapino. Toks kudlotas buvo, aš liob už užpakalinių kudlų, už subinėlės pakelsiu, ans koją už kojos vilkdamas liob išeis iš daržinės, nusišlapins stovėdamas, apsisuks ir vėl eis atgal. Pridėdavau ėsti ir išvažiuodavau į darbą. Paskui radau vietą, kur žiurkės buvo prisinešusios tos kepeninės, nuo šunelio prisivogusios. Bjaurybės. Kai visai išgijo, vežiau aną į tą vietą, kur buvau radęs. Beprotis buvau, reikėjo raštelį ant kaklo užkabinti, papasakoti, kad radau sužeistą, pagydžiau. Kai privežiau prie tos vietos, anas ant sėdenės prie manęs tupėdamas pradėjo cypti, loti, mizerija. Nunešiau į pakelę, kad mašinos neprivažiuotų, pakėlęs kojelę nusišlapino ir paliko beveizintis, kaip aš nuvažiuoju. (...) Baisiai gailėjau gyvulėlių. Bet žiurkių nemylėjau. Medžius buvau susikrovęs kieme, toj krūvoj žiurkė šešiolika vaikų išperėjo. Kai medžius nešiau, radau ir nuskandinau viedre anuos. O ta motina parėjo tų savo vaikų veizėti. Aš aną pabaidžiau, vo katinas už trobos galo bebuvęs. Tas nusitvėrė tą žiurkę už keteros ir laikė, kol nudvėsė. Palaidė, palaidė paskui ir numetė, neėdė. Amen, buvo daug tų žiurkių.
Parengė Vilma Mosteikienė