Rolandas Rastauskas. Vienos linijos tiesa

Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

Berlynas vilkosi sutemas it suknelę per galvą nakties linksmybėms, ant kojų praleista diena artėjo prie užtarnauto finalo – alaus su šnapsu valandos. Tik ateities nuojautą su visais judesiais ir ištiestais sąnariais nutvilkė aštrus noras šlapintis. Vaikštūnas, ką tik išėjęs iš prabangios laikrodžių parduotuvės su Liuftvafės (gal pasivaideno?) pilotų nuotraukom ant sienų, staiga suprato, kad tualeto akimoju neras, kad visi kampai ir užkampiai apšviesti – na, tą jausmą yra išgyvenęs ne vienas bastūnas ar bastūnė (joms paprasčiau), bet sprendimų būdais su biografijos partneriais niekas, aiman, kažkodėl nesidalija. Staiga kitam kieme – jis klaidžiojo parduotuvių ir galerijų labirintu rytinėje miesto dalyje – pro pirmo aukšto langus virš mūrinių laiptų išvydo dvi lieknas merginas, kabinančias nedideles fotografijas ant baltos tarsi Kararos marmuras sienos. Kiekviena su savo rėmu, jos ieškojo geriausios kombinacijos. Palypėjęs nedvejodamas pabeldė į stiklą, durys neryžtingai prasivėrė, jis pamaldžiai sudėjo rankas ir nelyg skęstantysis Leonardo Coheno balsu sušvokštė: „Dear ladies, WC, please!“ Vokietaitės tik sumirksėjo ir... įsileido – plauti laiptų nenorėjo nė viena. Tolimam salės kampe, jau už kitų durų, ant sienos pasitiko Gretos Garbo fotografija (tai buvo fotogalerija) ir paveikslėlis su sėdinčiu ant unitazo vyru.

Nusiplovęs rankas bastūnas iš tualeto išėjo visas švytintis, vapėjo jau rišliau, iškart pasisiūlė padėti – gyvenime buvo pakabinęs vos vieną parodą, ir ne bet kokią – Violetos Bubelytės 1996 m. Gdanske! Dabar prisiminė Henriko Igitiano1, dar sovietmečių įkūrusio pirmąją modernaus meno galeriją Jerevane, priesaką: „Paveikslai paprastai kabinami pagal apatinę liniją.“ Vokietaitėms mintis patiko, darbas ėjo kaip iš pypkės, bastūnui belikdavo sužiūrėti tos linijos tiesumą, kurį bemat pavadino „vienos linijos tiesa“. Vis atsitraukdamas, primerktom akim, pagaliau įdėmiau pažvelgė ir į pačias nespalvotas fotografijas. Tai buvo Francescos Woodman2 fotografijos! Jos bastūnui atėmė žadą. Jaunoji savižudė – kaip ir Violeta Bubelytė, – palikdama kamerai vienintelio žiūrovo vaidmenį, priešais veidrodį fotografavo dažniausiai vien save it repetuodama išėjimo anapusybėn performansą. Galeristės išsyk pastebėjo mano nuščiuvimą. Ir netgi įvertino – papasakojo liūdną genialios fotografės istoriją, o galiausiai pavaišino vynu. Tad vyras Gretos Garbo veidą išvydo antrąkart.

 

 

P. S. Galerijos pavadinimo, deja, neišsaugojau. Vargu ar ji tebėra žemėlapyje.

 

1 Henrikas Igitianas (1932–2009) – armėnų dailės kritikas, muziejininkas, Jerevano garbės pilietis.

2 Francesca Woodman (1958–1981) – amerikiečių fotografė.

 

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.