Vienas iš svarbiausių paslaugų teikimo ar kitų įstaigų akcentų – iškaba (reklama). Parduotuvė, kirpykla, kavinė... Technologijų laikais telieka išsitraukti išmanųjį telefoną, įvesti norimą vietą žemėlapyje ir... Prieš 30 metų ir sovietmečiu tokios galimybės nebuvo. Metams bėgant senos iškabos nyksta, nuimamos. Vilniuje jų liko nedaug.
Vilnius visada išsiskyrė stilizuotomis iškabomis, o XIX a. antroje pusėje daugelyje senamiesčio vietų buvo galima rasti kirilica užrašytų iškabų, nupieštų ant paties pastato ar ant lentos. Dabar vieną iš daugiau nei 100 metų siekiančių iškabų galima pamatyti Trakų g. 12 kieme – ant pastato rusiškai užrašyta „Baldų parduotuvė“. Tarpukariu įsivyravo naujos iškabų mados ir stiliai, ėmė populiarėti metalinės, turinčios modernizmo bruožų. Tiesa, rankomis darytų medinių irgi liko. Tuo pačiu laikotarpiu atsirado pirmosios neoninės iškabos, tačiau tokių Vilniuje buvo tik kelios, jos pasirodė 4 dešimtmetyje.
Po Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo atstatomas, kartu gamintos naujos iškabos ir pastatų dekoras. Iš pradžių iškabomis ir pastatų puošmenomis rūpinosi Miesto apipavidalinimo kontora ir skelbimų biurai. Vėliau iškabas pradėjo gaminti ir kitos įstaigos, o masiškai – Vilniaus dailės kombinatas. Sovietmečio iškabos buvo skirtingų stilių ir formų, dominavo paprastos. Pasitaikydavo ir neoninių reklamų, tačiau jos dažnai gesdavo, tad reikalavo daugiau priežiūros. Sovietų Sąjungoje nebuvo prekių konkurencijos, todėl daugumos iškabų ir reklamų paskirtis – tiesiog visuomeninis politinis ugdymas. Vilniuje neapsieita ir be politinių iškabų ir šūkių, tapusių estetiniu elementu.
Kai kurios reklaminės iškabos propagavo tam tikrą prekę, skatino sveikai gyventi ar tiesiog nurodydavo įstaigos paskirtį, pavadinimą. Pavyzdžiui, iškaba „Bočių“ restoranas Šv. Ignoto g. 4“ nurodė ir restorano pavadinimą, ir vietą, kuriame jis buvo. Geros iškabos tapdavo pastato architektūrine dalimi, pagrindiniu tos erdvės akcentu ar net architektūrine dominante. Pavyzdžiui, ant buvusio Vilniaus restorano „Dainava“ (Beatričės g. 6) stogo švietė neoninis stilizuoto šrifto pavadinimas, tačiau iki mūsų laikų iškaba neišliko, o be pagrindinio akcento pastatas atrodo visai kitaip.
Iškabų įvairovė buvo didelė: nuo mažų, paprastų (kaip garsios vaikų kavinės „Nykštukas“ Pamėnkalnio gatvėje) iki labai didelių. Sovietmečiu viena didžiausių iškabų buvo ant Mindaugo gatvėje įsikūrusios baldų parduotuvės stogo (užrašas „Baldai“). Deja, iškaba neišliko. Dabar šioje vietoje parduotuvė „Maxima“. Viena iš problemų – paprastai iškabų autoriai nežinomi.
Atėjus Nepriklausomybei dauguma senų iškabų išmontuotos, keistos pigiomis plastikinėmis. Vis dėlto tam tikra dalis senų iškabų dar tarnavo. Ypač neoninės, apie tai nemažai pasakojo jas prižiūrėję elektrikai. 2000-aisiais senų iškabų dar labiau sumažėjo, nes kai kurios jau kėlė pavojų.
Vis dėlto senųjų iškabų šiek tiek likę. Prie autobusų stotelės „Sparta“ (Švitrigailos g. 29) galima pamatyti į plytų sieną įmūrytą „iškabą“ ELFA. Tai buvusios elektrotechnikos gamyklos ELFA firminis ženklas, naudotas 7 ir 8 dešimtmečiais. Jį sukūrė gamyklos dizaineris Kęstutis Račkaitis. Kodėl pasirinkta būtent ši vieta? Kadaise čia buvęs senas įvažiavimas į gamyklą, paskui gamykla išsiplėtė, o logotipas išliko, nes įmūrytas. Dabar jį prižiūri menų fabrikas „Loftas“.
Dar viena unikali sovietmečio iškaba yra Žirmūnuose (Kalvarijų g. 125) ant buvusios Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos administracinio pastato stogo. Šioje gamykloje gimė pirmieji lietuviški kompiuteriai „Rūta 110“ ir kitos skaičiavimo mašinos. Ant stogo – stilizuotas gamyklos logotipas ir raidės „Sigma“. Logotipas sukurtas 1966 m., kai įkurtas ir susivienijimas „Sigma“. Logotipas – maždaug 3 metrų aukščio (raidės – mažesnės), pagamintas iš metalo. Nepaisant to, kad įmonė pakeitė veiklos profilį, logotipas ir raidės stovi iki šiol, yra ne tik pastato ir rajono architektūrinė dalis, daugelio darbuotojų prisiminimas, bet ir suteikia rajonui šarmo.
Man pačiam pavyko išgelbėti fabriko „Audėjas“ iškabą. 2019 m. įmonė išsikraustė į Žirmūnus, o senąjį gamyklos pastatą nupirkę nauji savininkai reklamą nuėmė. Važiavęs pro šalį tai pastebėjau, iškart paskambinau administracijai – pavyko susitarti ir išgelbėti visas iš metalo pagamintas 7 raides (maždaug 80 cm aukščio). Pasak „Audėjo“ administracijos, iškaba buvo sumontuota 1990-aisiais. Šiandien iškabos raides galima pamatyti ekskursijose po Markučius. Dar viena sėkminga istorija susijusi su sovietinio Vilniaus mėsos kombinato iškaba. Uždarius kombinatą iškaba tiesiog gulėjo ant stogo. Ją radusi menininkė Eglė Grėbliauskaitė prikėlė antram gyvenimui – sukūrė meninę instaliaciją prie Vilniaus dailės akademijos.
Deja, senos iškabos nevertinamos, nuimamos. Prieš kelerius metus Antakalnio rajonas prarado autentišką parduotuvės „Maisto prekės“ logotipą (P. Vileišio g. 12), o maždaug prieš 3 metus po pastato (Antakalnio g. 75) renovacijos išnyko daugiabučio puošmena – metalinis paukštis. Pastatai prarado svarbų akcentą, dabar yra tiesiog niekuo neišsiskiriantys daugiabučiai.
Esama ir neutralių sprendimų. Dabartinė plastmasės gamykla „Plasta“ savo seno administracinio pastato (Savanorių pr. 180), ant kurio yra firminis gamyklos plastikini logotipas (raidė „P“), seniai nenaudoja. Logotipą nusprendė palikti, tačiau jį užstoja reklaminiai skydai.
Senąsias iškabas, reklamas ir pastatų puošybinius elementus nuima ne tik Lietuvoje, tai būdinga visai Rytų Europai – Ukrainai, Rusijai ir t. t. Beje, Varšuvoje dauguma 7–8 dešimtmečio neoninių iškabų yra išsaugotos. Nors neveikia, bet tai yra jau miesto istorija, tapo orientyrais, atminties kaupikliais. Iškabos – ne tik reklama, bet laiko ženklai.