Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (II)

Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXXVII)
Tomas Venclova. Nežinomo autoriaus nuotr.

 

Vasario 1 d.

Į Vilnių prisiskambinti nebepavyksta.

 

Vasario 2 d.

Darbas. Lektūra – Pilniako „Golyj god“1, toks Zola ir Victoro Hugo hibridas à la russe2.

 

Vasario 4 d.

Šnekuosi telefonu su mama. Nuo pinigų reformos ji nenukentėjo, bet nukentėjusių esą labai daug.

 

Vasario 5 d.

Pasitarimai su Ohio State University (gal persikelsiu į Columbus?).

Lietuvoje atoslūgis.

Skaitau Gogolio „Выбранные места из переписки с друзьями“3 – labai stiprus psichozės įspūdis (patologiškas rezonieriavimas ir tuščiažodžiavimas). Bet svarstymai apie teatrą ir jo globėjus valdininkus – lyg Brežnevo epochoje rašyti.

 

Vasario 6 d.

Į mūsų aspirantūrą nori įstoti Nina Chruščiova – Nikitos palikuonė. Būtinai už ją balsuosiu, iš gryno susidomėjimo.

M.: „Visi gudresnieji lietuviai įtaisė vaikus užsienyje. Čekuolio dukra Madride, sūnus kažką studijuoja Amerikoje, o marti ten pat nelegaliai dirba virėja. Visa tai užnugaris, jeigu reikėtų dumti. Prunskienė, kurios dukra mokosi Vokietijoje, nėra jokia išimtis.“

 

Vasario 7 d.

Su Tania New Yorke. Susitinkame Algirdą Landsbergį ir žiūrime tarybinį filmą „Taxi blues“ – persūdytą, bet su tiksliu dialogu. Gaila, kad filmas baigtas ne toje vietoje, kur herojai raičiojasi ant bėgių priešais artėjantį traukinuką; visa, kas toliau, – „лажа“ ir „липа“4.

 

Vasario 9 d.

Milašius telefonu: „O žinai, tarptautinė akcija juos vis dėlto sustabdė ir Lietuvai pagelbėjo.“

 

Vasario 10 d.

Referendumas Lietuvoje – bandome jo eigą sekti su Štromu. Už nepriklausomybę pasisako bene 92 %.

Andrius [sūnus] ieško Šveicarijoje darbo ir nori joje praleisti bent kelis mėnesius. Jau buvo Vienoje, Graze ir Montreux – pastarojoje vietoje kaip kalnų slidininkas. Man jo amžiuje sekėsi kiek blogiau.

 

Vasario 11 d.

Idealiai laikosi Lietuvos popai su Chrizostomu priešakyje.

Milašius skundžiasi telefonu, kad nebegirdi viena ausimi ir turi problemų su pusiausvyra. Beje, „Zeszyty Literackie“ visiškai tobulos jo eilės „Rozmowa z Jeanne“5.

 

Vasario 12 d.

Įdomu rasti Wato užrašuose šį tą apie pažįstamus (šiandien radau apie Galią Arbuzovą6 ir Volkonskį). Nedidelis gi tasai XX amžiaus ratas.

 

Vasario 13 d.

Prieš dvejus metus mirė Nataša Štempel7, mieloji Natalja Jevgenjevna, su kuria Voroneže taip draugavau – jos mirties datą atsitiktinai radau naujoje knygoje apie Mandelštamą. O šeštadienį Paryžiuje pasimirė ir Ola Watowa.

 

Vasario 14 d.

Dima Pančenko, atvykęs iš Leningrado ir gyvenąs pas V. R.: karinis perversmas jau senokai įvyko, Gorbačiovas tėra generolų marionetė.

Gal ir taip.

Nina Chruščiova į Yale aspirantes, atrodo, nepraėjo; Šenkeris bemaž rimtai siūlė surengti jos viešą disputą su Svetlana Alilujeva.

Naktį skambutis iš Vilniaus. Bijojau, kad kas nors atsitiko mamai – bet tai pasirodė tik radijas, prašąs interview. Kalbėjau optimistiškai.

 

Vasario 15 d.

Antrasis interview, šį sykį amerikiečiams (bene 140 milijonų klausytojų!). Diana Senechal perskaitė mano eiles apie Kostią Bogatyriovą8 angliškai.

 

Vasario 16 d.

Prasikeikdamas rašau straipsnį prancūzams (Dianai Pinto). Šiandien juodraštį vargais negalais baigiau. „Размагниченное настроение“9, trūksta ir minčių, ir žodžių; be to, sulaužiau rašomąją mašinėlę.

 

Vasario 17 d.

Liūtas Mockūnas sako, kad Lietuvoje knygų rinka jau persisotino tautine ir martirologine medžiaga. Girniaus „Partizanų“ (50 tūkstančių egzempliorių, 6 rub­liai) esą pilni knygynai.

Atėjo „Avanti“ su interview – deja, nelabai vykusiu.

 

Vasario 18 d.

Įdomi žinia: atsistatydino beveik visi lietuviai saugumiečiai, liko tik rusai, nemoką lietuviškai – todėl ta įstaiga praktiškai paralyžiuota.

 

Vasario 19 d.

Straipsnį išsiunčiau į Paryžių.

Międzyrzecki10 spaudoje sulygino mane su Dürrenmattu ir, rodos, Škvoreckiu; atseit, „без драки попал в большие забияки“11, it tas šunėkas iš Krylovo pasakėčios.

Aputis rašo „Varpuose“, kad vartoti rusiškus keiksmus vietoje lietuviško „velnio“ ir „pamatinės“ – reiškia pereiti į svetimą tikėjimą. Na, brol, Vaižgantas juos vartojo, o patriotas ir katalikas buvo nė kiek ne menkesnis už tave.

 

Vasario 21 d.

Milašius sakosi girdėjęs manąjį radijo interview; aš pats nė nežinau, kur ir kada jis buvo transliuojamas.

Kalinys Achmetovas, kurį mačiau PEN konferencijoje Seule, nelegaliai perėjo sieną iš Lenkijos į Lietuvą; bene ties Marijampole kažkokia patriotiška suvalkietė įdavė jį saugumui ir dar paprašė iš jo valiutos („tau juk vis viena konfiskuos“). Не перевелись стукачи на Литве.12 Vargšas Achmetovas sėdėjo už degtinės vagystę, bet lageryje, kaip dažnai būna, politizavosi. Patekęs į Vakarus, neprigijo ir pasidavė nostalgijai.

 

Vasario 22 d.

New Yorke dvi puikios parodos. Pirmoji mažutė – Casparo Davido Friedricho iš tarybinių rinkinių. Gana aiškiai matyti jo ryšys su Čiurlioniu (ypač fantastinių – „kompozitinių“ – miestų siluetai akiratyje). Antroji – beveik išsami Malevičiaus retrospektyva. Būdinga, kad šis irgi pradeda nuo čiurlionizmų, tačiau netrukus laimi gyvybingi, aštrūs, pavydėtinai narsūs spalvų deriniai: tasai fovizmo periodas bene mieliausias. Šiaip jau pribloškia jo galimybių gama. Kiekvienas naujas etapas neigia visus ankstesniuosius (tuo požiūriu Malevičius toli pranoksta Picasso). Netgi postsuprematizmas kamuojančiai įdomus. Ar tai parodija, ar rimta programa, nesupras niekada niekas.

 

Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (II)
Rašytojas Juozas Aputis. Raimondo Urbakavičiaus nuotrauka („Moksleivio“ red.) iš LM archyvo

 

Vasario 23 d.

Traukiniu į Pittsburghą, gal paskutinį reikšmingą Amerikos miestą, kurio nebuvau matęs. Važiuojame šalia laukinės ar bent gerokai sulaukėjusios upės, tarp rusvų pastelinių kalvų. Į šiaurę nuo mūsų – Pensilvanijos Lietuva, jos Šenandoriai, Mahanojai ir Šamukai. Miesteliai prie geležinkelio juos turbūt gerokai primena. Kiekviename bent po dešimt gerai užlaikomų bažnyčių (rodos, dažniausiai katalikiškų). Pats Pittsburghas – topografinis Kauno dvynys. Ta pati santaka, Aleksotas, net funikulierius. Dydis taipogi sutampa („Pittsburgh proper“ turi tik 400 tūkstančių gyventojų). Tik vietoje senamiesčio bokštų, rotušės – dangoraižiai, tarp kurių išsiskiria postmodernūs „stik­lo rūmai“. Įspūdis geras, sakyčiau, netgi labai: švara, blizgesys, nesugadinta aristokratiška Amerika.

Nakvojame Grantų namuose (Tania mokė rusų kalbos jų dukterį, kuri dabar semestrui išvyko į Leningradą ir laiške rašo, jog jau įprato automatiškai rinktis iš kelių eilių pačią ilgiausiąją13).

 

Vasario 24 d.

Columbus. Kaimiška atmosfera, nors Šilbajoris veda mus į visai šaunų kamerinį koncertą (Mozartas, Bartokas, Čaikovskis) ir į muziejų. Muziejuje Courbet ir Monticelli, kiti dalykai trečiaeiliai.

 

Vasario 25 d.

Ne visai nusisekusi paskaita Columbus. Ar gausiu čia darbo – klausimas atviras, ir, šiaip ar taip, jis suaktualės tik po metų. Tiesą sakant, ne ypač ir norisi į tą, anot Šilbajorio, „Oblomovką“14 (NB. žalios vynuogės).

 

Vasario 26 d.

Vėl Pittsburgh. Turime apytikriai penkias valandas laisvo laiko, taigi apeiname „tautinius kambarius“ universitete. Seniai esu apie juos girdėjęs, gal jau 30 ar 40 metų. Lietuviškajame kambaryje kaip tik ekskursija (pagyvenusios poniutės, labai panašios į tautietes, nors ir ne tautietės). Antano Gudaičio darbas išsilaikęs gerai; būtų pakenčiamas, tik Čiurlionio kopija bjauri – vienas iš dviejų karalių kažkokiu musulmonišku apsiaustu. Patys patraukliausi kambariai – švedų, vengrų, afrikiečių; neblogas ir armėnų, stilizuotas kaip koplyčia.

Vakare tarybinis Mamino filmas „Bakenbardai“ – feljetoniškas (apie rusofiliją), itin liberalus, bet prastas: daugybė pigių vietų, klaidingas tempas, nejuokingi sąmojai.

Grantai rodo mums „National Geographic“ numerį su didžiuliu reportažu apie Baltijos šalis.

 

Vasario 27 d.

Grįžimas traukiniu į New Yorką. Nakvoju pas Misiūnus (pusę nakties, kaip paprastai, vartau lietuvišką spaudą: joje randu aprašytą savo dėdės Juozo Venclovos mirtį Sibire).

Irako karas, rodos, baigiasi, ir tai labai gerai: ne tik pasauliui, bet ir Lietuvai.

 

Vasario 28 d.

Davęs interview lenkų „Radio Free Europe“, parvažiuoju namo (Tania namie jau nuo vakar). Karas laimėtas, tarybiniai militaristai à la Alksnis15, be abejonės, jaučiasi nekaip.

Pašnekesys telefonu su Arthuur Milleriu (kviečiame jį į Baltų studijų fondo garbės komitetą). Brodskis sakosi iš anksto sutinkąs tame komitete dalyvauti – girdi, nė skambinti nereikėję. Sutinka, aišku, ir Milašius (jis, bėdulis, nusilaužė ranką ir vėl turi gydytis).

 

1 „Nuogi metai“ – rusų rašytojo Boriso Pilniako (1894–1938) romanas apie pilietinį karą.

2 Pranc. Rusišku stiliumi.

3 Rus. Rinktinės vietos iš susirašinėjimo su draugais.

4 Rus. Niekai, falšas.

5 Lenk. Pašnekesys su Jeanne.

6 Galina Arbuzova – Andrejaus Volkonskio žmona.

7 Natalja Štempel (1908–1988) – pedagogė, artima Osipo Mandelštamo bičiulė.

8 Konstantinas Bogatyriovas (1925–1976) – rusų literatas disidentas, autoriaus draugas, kaip manoma, KGB nužudytas.

9 Rus. Išsimagnetinusi (t. y. nedarbinga) nuotaika.

10 Arturas Międzyrzeckis (1922–1996) – lenkų rašytojas.

11 Rus. Be peštynių išgarsėjau kaip didelis mušeika.

12 Rus. Niekur nedingo skundikai Lietuvoje.

13 SSSR buvo įprasta rinktis ilgiausiąją eilę, nes jos ilgis reiškė, kad toje vietoje parduodama kas nors geresnio ar labiau pageidaujamo.

14 Tinginių pasaulis (kaimas iš Ivano Gončiarovo romano „Oblomovas“).

15 Viktoras Alksnis (1950) – latvių kilmės rusų politikas stalinistas.

Draugai