„Komunikacija keičia požiūrį 180°“, – tokiu šūkiu pasitinka Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Čia vykstančios meno parodos ir kiti kultūros renginiai išsiskiria bendradarbiavimu ir integracija: nuo Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos bei kitų šalių fotografijos projektų, paskaitų, jau ketvirtus metus iš eilės pristatomų fotografijos šventės renginių, iki personalinių užsienio menininkų – latvių, estų, italų – tapybos, grafikos, keramikos parodų. Kokias meno komunikacijos trajektorijas uostamiestyje galima būtų nubrėžti atsižvelgiant į šiandienos parodinį Klaipėdos gyvenimą ir kaip jos keičia miesto kultūrinį lauką?

Uostamiesčio geografinė padėtis neišvengiamai diktuoja kultūros gyvenimo, meno įvykių ritmą. Vienas svarbiausių jūrinio krašto pasididžiavimų – gintaras. Tarkime, pernai žiūrovams viena įdomiausių buvo gintaro šviesos instaliacija „Gintaro projektorius“ („Amberscope“), Lino Kutavičiaus sukurta parodai „Amber Room“ („Gintaro Kambarys“; Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2019-10-25–2019-11-23). Šis projektas ne tik atskleidė platų gintaro apdirbimo ir eksponavimo galimybių lauką, lankstų jo, kaip medžiagos, pobūdį, bet ir ypatybę įkūnyti probleminio turinio variacijas, netikėtus prasmės rakursus. Galbūt todėl, kad organizuota Pabaltijo šalių ir suvienyta įvairių šiuolaikinių juvelyrų bei menininkų darbų, paroda bei ją lydinti instaliacija peržengia tradicines gintaro eksponavimo ribas. Šis mineralas keičiasi projekcijose, protėjiškai atsikartoja skaidrėse, yra integruojamas į įvairių instaliacijų karkasus ir pasirodo gyvas, pulsuojantis, modernus vaizdinės kultūros elementas. Projekcijose gintaras yra tarsi Michelio Foucault pasiūlytoje vietoje be vietos – heterotopijoje. Jis prisistato kaip esantis per se – subjektas, atsisakantis pateisinimo ar įkontekstinimo prerogatyvų. Technologijų generuojami vaizdai, steigiantys bevietiškumą, atriboja nuo istorinio laikotarpio, geografinio regiono. Todėl gintaras nebereiškia pretenzijos į klasikinį Baltijos paveldą, uždarą lokalią kultūrą, ir išsivadavęs iš tradicinių panaudojimo bei eksponavimo konvencijų atliepia postmodernaus individo lūkesčius susitapatinti, prisiminti, atpažinti. Naujųjų technologijų integracija į ekspozicinę erdvę brėžia savitas parodų planavimo, lankytojų percepcijos trajektorijas, nebepriklausančias tai vietai: šiuo atveju Klaipėdai būdingas gintaras tampa universaliu, globaliu dėmeniu, performatyvia ir komunikuojančia patį savo buvimą kolektyvinės atminties konstanta.

Kaip vieną iš provokatyvios komunikacijos pavyzdžių, sulaukusį daug teigiamų atgarsių, galima paminėti Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovės Neringos Poškutės-Jukumienės parodą „In gold we trust“ („Mes (pasi)tikime auksu“; Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2019-10-11–2019-11-10). Ši ekspozicija – tai bandymas atkreipti dėmesį į opias visuomenės problemas. Blizgučiais pasidengę juvelyrikos kūriniai iš tikrųjų leidžia paradoksaliai iškelti diskusijos reikalaujančius klausimus. Autorė nesigėdi drąsiais juvelyriniais sprendimais atidengti savivaldybės užmiršto ir sužlugti palikto Klaipėdos pašto liekanų, filigranine juvelyrika atskleisti tuščio valdžios turto gviešimosi, kontrastuojančio su eilinio klaipėdiečio buities nuosaikumu. Konceptuali paroda sugestijuoja mintį, kad Vakarų frontas stiprėja, o Klaipėdos parodinis gyvenimas bunda iš snaudulio. Galima teigti, 2017 m. LDS Klaipėdos skyriaus vadove išrinkus būtent N. Poškutę-Jukumienę, uostamiesčio ekspozicijos tapo įvairesnės, dažnesnės, netgi konceptualesnės, o pati menininkė parodiniam eksponavimui įpūtė naujų vėjų: nevengia nepatogių sprendimų, konceptualių darbų, atviros komunikacijos kūrimo.

Klaipėdoje aktyviai reiškiasi emalio menininkai, rengiantys emalio simpoziumus ir parodas. Vydūno kultūros centro emalio meno kolekcijas pristatantys juvelyrai susivienijo į tarptautinę Emalio laboratoriją, dėl sudėtingos ir retos technologijos vienintelę tokią Pabaltijyje – „Pamario ženklai“ (Immanuelio Kanto viešoji biblioteka, 2019-12-27–2020-01-25). Anot Kintų Vydūno kultūros centro direktorės Ritos Tarvydienės, parodoje emalio specialistai iš Lietuvos ir užsienio pristato 17 metų įdirbį. Tai įvairių objektų, forma ar pobūdžiu simbolizuojančių Pamario gyvenimą, miniatiūros. Būtent Kintuose sukurti darbai įkūnija istorinės vietos atminties tradicijų simbolius, gamtos motyvus, vesdami prie pagrindinio menininkų šaltinio – jūros. Pertvarinio emalio technika į piešinius įterpiamos spalvoto stiklo ir akmenų plokštelės kuria dinamiškai inkrustuotą, raiškių kontūrų, sod­rių vaizdų spektrą nuo abstrakčių gamtos ženklų, tokių kaip žuvų žvynais nusėta juvelyrika, jūros bangas primenantys metalo dirbiniai, laivų vėtrunges iškėlę stikliški dirbiniai, iki konkrečių topografinių taškų, kurių vienas įspūdingesnių – Ventės rago švyturio tapybinio emalio miniatiūra. Emaliavimo technika atlikti darbai pasižymi išskirtiniu kruopštumu ir dėmesiu detalėms. Būtent miniatiūros žanras, kuriame užkoduota senovės Egipto papirusų magija ir viduramžių vienuolių tapybinis susikaupimas, pristato ir atveria šios retos emaliavimo technikos galimybių spektrą. Vien išmanyti stiklo šukių gaminimo, pigmentų maišymo ir metalo paviršių degimo taisykles čia nepakanka – dar reikia prisijaukinti piešinio kūrimo magiją, kai dažai tepami ant metalo – plieno ar vario – plokštelės ir po kaitinimo krosnyje stebuklingai keičiasi – stiklas lydosi ant metalo ir piešinys atrodo visai kitoks, nei buvo sumanyta. Tokia medijuota kūrybos patirtis, kai dalį darbo atlieka degimo krosnis, emaliavimo lakas ar sutrintas stiklas, tarsi vėl nukelia į heterotopiją – vietą be vietos, kurioje gimsta netikėčiausi kūriniai. Tai tarsi stichijų, darbo palydovės – ugnies – ir įkvėpimo šaltinio – jūros, – susiliejimas, komunikatyvusis dėmuo, leidžiantis menininkams su juvelyriniu atidumu perteikti senojo Pamario gyventojo tapatybę, trapius ir kartu didingus šio krašto ženklus.

 

Aušra Mačiulaitienė. Atvirlaiškis tema „Pašto kelias“ (2017). Iš parodos „Pamario ženklai“

 

Dažna su Klaipėda susijusi parodų komunikacijos tema – istorinė atmintis. Viena įtaigiausių šios temos medijų – fotografija. Fotografinio vaizdo komunikacija leidžia priartėti prie autoriaus aplinkos, tarsi tiesiogiai įžengti į ją, kur mainosi Roland’o Barthes’o studium ir punctum, kurių vienas išreiškia pirminį susidomėjimą vaizdu, kognityvinę žiūrą, interpretatyvią, patirties lemtą percepciją, o antrasis – tarsi kontrapunktas, išskiria fotografiją iš visų kitų, sukelia gelminę jausmo pagavą, sutrikdo įprastinę vaizdo tvarką. Fotografijos įtaiga skleidžiasi būtent dėl šių dviejų vektorių sąveikos, komunikuojančios tam tikrą pranešimą. Šiuo atveju svarbus Klaipėdos, kaip gimtojo miesto, naratyvas, giliai juntamas fotomenininko Edžio Jurčio parodoje „Ieškojimai“ (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2019-11-15–2019-12-15). Autoriaus darbai persmelkti Klaipėdos dvasios, formavusios jo kūrybinį identitetą. Jau 30 metų užsienyje gyvenantis fotomenininkas atiduoda duoklę gimtajam miestui, jame rengdamas svarbiausių savo kūrybos ciklų pristatymus. Ir nors vaizdai fotografuoti JAV, Oregone, analogijos principu jie priartėja prie Klaipėdos uosto realijų: smėlį valantis žmogus, juodaodis oregonietis, tampantis klaipėdiečio alter ego, jūra, nesvarbu, ar Baltijos, ar Karibų, priglaudžianti pasiklydusio laivo siluetą, čia priklauso abiem pasaulio kraštams, tapusiems asmeniniais E. Jurčio punctum. Ekspozicijų gairės nužymimos kasdienybės preliuduose, kai pagaunamas paprasto žmogaus žvilgsnis, neidealizuotas jo santykis su vieta, kurioje ieškoma (at)pažįstamų motyvų, kur kamera nepaliauja fiksuoti prisiminimų ilgesio. Tai akimirkos pagavos momentai, suteikiantys fotografijoms autentiškumo garantą – tą bartiškąjį punctum, kai nesurežisuotoje tikrovėje žiūrovas pamato artimą atvaizdą, jam kalbantį motyvą, kuris prikausto dėmesį, leidžia susitapatinti. Patetikos nereikalaujanti tikrovė stipriausiai komunikuoja gimtojo krašto išsiilgimą. Fotografo objektyvas susikoncentruoja į žiūrovo žvilgsnį, kurį įveda į dvigubos kadruotės struktūrą, pavyzdžiui: toje pačioje fotografijoje matomas denio vidus ir veid­rodiniu principu atsispindinti jūros platybė, kuria tas laivas plaukia, lyg du besikeičiantys kino kadrai. Žvelgiant į fotografijas studium požiūriu, erdvės išsisluoksniavimai trikdo, neatitinka konvencinio atvaizdo stereotipo. Čia jau punctum veikimo zona, kai sutrikdymas padeda atverti gilesnį fotografijos intencijos sluoksnį. Tarsi sustabdyti epizodai, šie suskilę vaizdai sutrauko tradicinę fotografijos tvarką, priartina ją prie montažo, medijuoja erdvę, ir ji vėl atsiskleidžia kaip vieta be vietos, kaip ta, kurios nebėra. Tai nostalgiška gimtųjų namų aplinka, išnirusi tarsi iš praeities perspektyvos, kurią stengiamasi atgaivinti už Atlanto. Galbūt todėl pasirinktas nespalvotas nuotraukų formatas, išryškinantis Klaipėdą keitusių laiko ženklų, uostamiesčio motyvų ir siužetų paieškos leitmotyvą. Anot E. Jurčio, fotografijoje svarbi paties gyvenimo sukurta akimirka. Tai galima pasakyti apie kiekvienos meno parodos komunikaciją, kai svarbi dinamika, gyvybingas įsitraukimas ir pateikimas. O kas gi būtų gyvenimas be prisiminimų apie gimtąjį kraštą, atsikartojančių menininkų ekspoziciniuose sprendimuose?

 

Edžio Jurčio nuotrauka iš parodos „Ieškojimai“

 

Klaipėdos kultūrinis gyvenimas verda atsižvelgiant į vietos aktualijas, istoriją, ir nė kiek nenusileidžia sostinės kultūriniam ritmui. Uostamiesčiui nestinga kolektyvinio bendradarbiavimo su užsienio kūrėjais, įvairių meno disciplinų integravimo ir populiarinimo, svarbiausia – gilaus savo krašto pajautimo ir konceptualaus jo pristatymo, atskleidžiančio tradicinį miesto veidą, o neretai ir formuojančio naujus jo profilius.