„Nuo kažkurio amžiaus mes tampame atsakingi už savo veidą“, – prisimenu šį sakinį iš pažįstamo rašytojo feisbuko srauto. Savas veidas. Tas veidas, kuris šmėžteli veidrodyje, kuris primena tave, tačiau sukelia ir susvetimėjimo jausmą. Kas būtent jame yra „savo“? Panašu, kad apie kitą, tą vidinį kitą, kitus, kalbėti yra gerokai lengviau nei apie „save“, „savo“.

Pirmojoje fotografijoje, kurioje užfiksuotas mano veidas, man šeši mėnesiai. Aš po ligos Pervalkoje, saugiose mamos rankose, susiraukęs nuo akis badančios saulės ar nežinojimo, kad fotografuojantis reikia šypsotis, žiūriu į kamerą. Neprisimenu savęs tą akimirką, nepamenu, ar tikrai mano mama buvo tokia laiminga ir graži, kokia ji toje nuotraukoje, bet žinau, kad tai mano mama ir kaip ji atrodo būdama laiminga, kad veidas mano, jame yra kažkas, kas nusako mano tapatybę, bet dėl tokių dalykų paprastai nekvaršini galvos. Nei sau, nei kitiems. Daug prasmingiau prisiminti laimingą mamos, gražiausios (man, toje fotografijoje ir t. t.) moters pasaulyje, veidą.

Kartu su didžiąja pasaulio dalimi rinkčiausi neišlaikyti veidrodžio testo. Nematau veidų, matau temas. Arba ieškau temos kaip pažįstamo veido. Pavyzdžiui, Emmanueliui Levinui kito veidas yra begalybės ženklas. O Walteriui Benjaminui istorijos, to didesnio, itin ištęsto kito, angelas turi šuns veidą. Šuns buvimas šalia užtikrina, kad aš esu aš, tačiau Donna Haraway sako, kad dėl tūkstančius metų trunkančio mūsų buvimo kartu su šunimis tikrai įgavome šuniškų genų ir, atvirkščiai, esame mažiau „žmonės“, arba kitaip – mūsų „žmogiškumą“ (dar vienas dirbtinis konstruktas) nusako buvimas su kitais, buvimas kitais.

Iki naujųjų amžių žmonės galvojo, kad kraujas neteka. Viskas buvo stabilu. Žemė stovėjo. Aplink sukosi Saulė. Kraujas kūne buvo ramus kaip šulinyje. Veidas buvo veidas, kol jo nesugrauš kirminai. Šiandien jį skaito, matuoja ir matuojasi aplikacijų botai, jo vertė kyla ir krenta kaip kriptovaliutų akcijos.“ (Valentinas Klimašauskas)