Neringa Poškutė-Jukumienė: „Reikia, kad šviežias kraujas liktų Klaipėdoje“

× Dalia Aleksandravičiūtė

 

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotrauka
Ingridos Mockutės-Pocienės nuotrauka.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovė, kuruoja parodas, dėsto Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete; personalinės parodos išsiskiria konceptualumu, provokatyvumu ir konstruktyvumu. O liepos 3 d. kavinėje „10 tiltų“ (Turgaus g. 19, Klaipėda) atidaryta N. Poškutės-Jukumienės kuratorinė paroda „Nuojauta“, kurioje kūrinius pristato ir menininkai Agnė Matulionytė, Alfonsas Lekavičius, Gražina Eimanavičiūtė Kaščionienė. Šiuolaikinę juvelyriką, emalio ir metalo meną, mažają plastiką, formą ir instaliacijas kurianti N. Poškutė-Jukumienė parodoje pristato savo kūrinių ciklą „Borders / Ribos“. Šįkart kalbamės apie Klaipėdos kultūrą bei kultūros vartojimo įpročius.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš ciklo „Borders / Ribos“. Iš parodos „Nuojauta“.
Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš ciklo „Borders / Ribos“. Iš parodos „Nuojauta“.

 

Kaip apskritai apibūdintumėte meno situaciją Klaipėdoje?

Konkrečiai apžvelgti visas sritis, kurias apima meno sąvoka, – sudėtinga. Dailė – lyg ir per siauras terminas, kad nusakyčiau gausius šiuolaikinio meno reiš­kinius.

Klaipėda gali pasidžiaugti turėdama visai nemažai aktyvių parodinių erdvių: Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos galeriją, KKKC Parodų rūmus, galerijas „Baroti“ ir „Si:said“ ir kt. O kur dar parodos įvairiose alternatyviose erdvėse, vykstantys šiuolaikinio meno, šokio ir teatro festivaliai.

LDS Klaipėdos skyriui priklauso 119 narių ir pusė jų – aktyviai kuriantys menininkai, todėl situacija nėra bloga, bet tobulėti yra kur. Tiesa, labai trūksta jaunų menininkų. Tačiau pastebimas VDA Telšių fakulteto absolventų atitekėjimas į Klaipėdą, šį miestą pasirinkus kaip startinę gyvenimo stotelę po studijų. Mano darbas VDA Telšių fakultete, kuriame dėstau, tikiuosi, yra vienas iš prisidedančių veiksnių, motyvuojantis, kviečiantis ir drąsinantis jaunus kūrėjus rinktis Klaipėdą.

Reikia pasakyti, teatras, muzika, šiuolaikinis šokis pritraukia pilnas žiūrovų sales. Esu pilnavertė vartotoja – jaučiu atsakomybę domėtis, stebėti. Ko gero, mažiausias procentas žiūrovų pasiekia dailę ir tai ne atsitiktinumas. Jei į spektaklio, koncerto premjerą dovanų gauti kvietimus yra prestižo, viešųjų ryšių reikalas, į parodų atidarymų kvietimus net nesivarginama atsakyti. Domėjimasis kultūra Klaipėdoje, sakyčiau, tylus, nišinis. Net tarp kultūros institucijų galima pastebėti nesidomėjimą vienų kitomis. Keletas bandymų suburti ir aiškinti problemas apie kultūros lauko Klaipėdoje problemas neatnešė jokios naudos, jokių apčiuopiamų išvadų ir galimų sprendimų ar iniciatyvų. Situacija daugialypė, skaudžių vietų šiame organizme yra.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš ciklo „Borders / Ribos“. Iš parodos „Nuojauta“.
Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš ciklo „Borders / Ribos“. Iš parodos „Nuojauta“.

 

Koks pačių menininkų santykis su Klaipėda?

Analizuojant paraiškas Klaipėdos galerijos metiniam parodiniam planui akivaizdu, jog šis miestas dažnai pasirenkamas kaip atsarginis variantas. Parodas čia dažniausiai nori rengti artimai su uostamiesčiu susiję menininkai, o užsienio kūrėjai Klaipėdą pasirenka be išankstinės nuomonės kaip vietą, kurioje laisva jūros aura leidžia drąsiai eksperimentuoti. Tik pastaraisiais metais suaktyvėjo įdomesnės ir įvairesnės veiklos, projektai, rezidencijos. Kitas niuansas – Klaipėdos menininkų bendruomenė. Vilniaus menininkai gana atsargiai žiūri į naujokus ir energingai besireiškiančius, jiems surengti parodas bemaž neįmanoma, nes erdvių, kurios ieškotų jauno, šviežio, naujo, deja, nėra. Parodinėse atrankose vis dar nusveria grandai su ilgais parodų sąrašais ir pan. Atėjusi dirbti į LDS Klaipėdos skyrių, vienu iš prioritetų įvardijau naujų, jaunų, veržlių, perspektyvių narių paiešką. Suprantu, vos baigusio ir tik ką iškepto menininko laukia sąstingio, letargo ir tylos laikas, kurio norisi jiems padėti išvengti. Juo labiau kad dažnas jų jau yra ne vieno tarptautinio konkurso laureatas, parodų ir simpoziumų dalyvis. Be to, labai svarbus brandžiosios menininkų bendruomenės komunikavimas su jaunąja karta, tiesa, įsilinguojantis labai lėtai.

 

Neringos Poškutės-Jukumienės darbas
Neringos Poškutės-Jukumienės darbas

 

Ar pakankamai dėmesio skiriama kultūrai finansuoti, parodoms ir meno projektams kuruoti?

Deja, o gal ir laimei, dabar gyvename projektiniais laikais, ir be valstybės bei fondų paramos būtų sunku įsivaizduoti kultūrinių iniciatyvų įgyvendinimą. Lietuvos kultūros taryba Klaipėdoje rengiamiems projektams finansavimo dažnai neskiria, kartais atrodo, kad įspūdį apie organizacijos (pareiškėjų), menininkų, stipendininkų ir jų kultivuojamo meno lauko įdirbį susidaro perskaitę kelis pirmus guglo paieškos rezultatus. Deja, nesivarginama paanalizuoti išsamiau. Čia iš dalies kalta ir mūsų (ne)sklaida, bet apie tai vėliau. Ne kartą patyriau – ekspertai rašydami išvadas apie „neaiškų meninį lygį ir turinį“, nesivargina spręsti, paanalizuoti ankstesnės kūrybos. CV informacija juk nepateikiama buriant – tai jų neįtikina. Gaila, peršasi mintis nesutikti su rezultatais ir apeliuoti, užginčyti ekspertų išvadas, bet tam reikia laiko ir jėgų, kurias maloniau būtų skirti kūrybai. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros projektinis finansavimas nemažas, tačiau dalis, atitenkanti dailės ir dizaino projektams, proporcingai labai maža. Be to, iki šiol nesudaryta galimybė teikti programinio organizacijų veiklų projekto, kai teatrinės, muzikinės veiklos programos, tarptautiniai tęstiniai renginiai, reprezentaciniai festivaliai nusigriebia labai riebią finansavimo dalį – beveik daugiau kaip 1 mln. eurų per metus. Dabar aš, kaip Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros ir meno tarybos narė, inicijuoju vizualiųjų menų tęstinės programos, finansuotinos iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto, projektą. Jo reikalingumas neabejotinas, raštais ir pareiškimais mano kvietimu patvirtino ir argumentavo ne viena vizualiuosius menus propaguojanti ir vystanti nevyriausybinė organizacija, menotyrininkai. Tikiuosi, galėsime galvoti apie tęstinių renginių, simpoziumų, edukacinių veiklų plėtrą, nes atskirose srityse jie prapuola, ir esame suvaržyti, nes vienas juridinis vienetas konkursui gali teikti ne daugiau kaip 5 projektus. Nesant užtikrintumo, kad finansavimą visiems jiems gausime ir įgyvendinsime, daugelis mūsų blaškosi tarp visų įmanomų fondų. Turime didelių ambicijų, pažintys keliaujant po pasaulį, dalyvaujant simpoziumuose ar stažuotėse mezgasi, tačiau užsienio menininkus prisikviesti iki Klaipėdos galimybės buvo ir kol kas išlieka labai ribotos.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. „Mero žiedas“, sidabras, auksas, akvamarinai, autentiški architektūros fasado dekoro nuotrupa, 2019.
Neringa Poškutė-Jukumienė. „Mero žiedas“, sidabras, auksas, akvamarinai, autentiški architektūros fasado dekoro nuotrupa, 2019.

 

Kaip reikėtų skatinti naujus menininkus ir ar tai išvis reikalinga?

Be abejo, reikalinga. Turbūt būtų sunku įsivaizduoti tokio efektyvaus menininkų pritraukimo modelį, kurį kadaise įgyvendino miesto politikas, aktyvus kultūros lauko žmogus Alfonsas Žalys. Jam vyresniosios kartos uostamiesčio dailininkų bendruomenė vis dar jaučiasi labai skolinga už globą, už galimybę gyventi ir kurti Klaipėdoje, už tai, kad suodinas pramoninis miestas tapo kultūros židiniu. Šiandien miestas tikrai galėtų savo valdomą nekilnojamąjį turtą įveiklinti kaip kūrybines dirbtuves įvairių sričių jauniems menininkams, startuoliams, kurie pagal panaudos sutartis galėtų kurti ir prisijaukinti miestą. Didelė paskata – savivaldybės stipendijos, tačiau jas dažniausiai gauna jau žinomi vardai. Norėtųsi, kad tokią paramą gautų ir jauni, potencialą turintys, bet dar neįsitvirtinę menininkai. Galbūt tam reikėtų visai naujų, į šviežią kraują orientuotų programų, taip gabūs jauni kūrėjai liktų Klaipėdoje. Klaipėdos miesto savivaldybė turi begalę nekilnojamojo turto, kuris panaudos pagrindais išdalintas partijoms ir kitiems neaiškia veikla užsiimantiems veikėjams. Aktualus ir čia gyvenančių bei kuriančių menininkų palaikymas. Realių sprendimų Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius neparengė ir 2020–2022 m. strateginiame veiklos plane... Tikėjausi, kad 2021–2030 m. strateginio plėtros plano darbo grupės bus sudarytos ne tik iš savivaldybės administracijos atstovų, pramogų verslo, pseudokultūros organizacijų ir savivaldybės įsteigtų viešųjų įstaigų... Gaila, bet nebuvo pakviesti profesionalaus šiuolaikinio meno lauko vystytojai, aukštą kultūros lygį praktikuojančios organizacijos, kurios paįvairintų idėjų ir poreikių sąrašą nesivadovaudamos praeities strateginių planų tinkleliu. Ir tai nekuria pozityvios perspektyvos, bendradarbiavimo sinergijos ar elementarios sveikos diskusijos.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš serijos „Puodas papuošalas“ (apyrankė, žiedas), plienas, emalis, sidabras, 2015.
Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš serijos „Puodas papuošalas“ (apyrankė, žiedas), plienas, emalis, sidabras, 2015.

 

Kokios Klaipėdos vizualaus meno gyvenimo tendencijos?

Vyrauja tradicinės meno raiškos formos. Nedrąsių pabandymų sukurti ką nors nauja egzistuoja, bet dažnai ugnis išblėsta kultūriniame landšafte projektams gerai neįsitvirtinus. Trūksta vadybinio, strateginio profesionalumo. Edukacinis aspektas visuomenės iki galo nepasiekia, vis dar jaučiamas žiūrovo neišprusimas, parodos, festivaliai, forumai lankomi negausiai. Meno gyvenimą bando paįvairinti alternatyvios (nekomercinės) galerijos, visuomeninės meninės iniciatyvos, jų parodos įdomesnės, konceptualesnės, šiuolaikiniam meno vartotojui aktua­lesnės.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. Instaliacija „100 žiedų“, 2018.
Neringa Poškutė-Jukumienė. Instaliacija „100 žiedų“, 2018.

 

Atrodo, egzistuoja stereotipas, jog Klaipėda iš esmės yra tik „Jūros šventė“ ir „Klaipėdos pilies jazz“ – tai, ko gero, mero Vytauto Grubliausko nuopelnas, tačiau vi­zualusis menas lyg ir primirštas...

Dažnai net iš senamiestyje gyvenančių ir dirbančių žmonių tenka išgirsti, kad jie visiškai nežino, kas vyksta aplinkui. Išmaniosios informacinės švieslentės, miestui turbūt atsieinančios nemažus pinigus, renginių skiltyje dažniausiai nieko nerodo arba vieną kitą komercinį renginį. Autobusuose įrengti ekranai irgi dažniausiai išjungti, o galėtų nuolatos sukti kultūrinių renginių anonsus. Tiesiog reikia, kad kas nors nuolat su tuo dirbtų. Klaipėdoje vyksta pasaulinio garso menininkų parodos, performansai, galintys pritraukti įprastai menu nesidominčių žmonių ir suformuoti naujus jų kultūrinius įpročius, bet trūksta sklaidos. Savivaldybės kultūros skyrius labai stokoja iniciatyvumo, pačių patvirtintos strateginės koncepcijos doro vykdymo ir įgyvendinimo. Dažnai kyla nepasitenkinimas biudžetinėmis savivaldybės kultūros įstaigomis. Daugelyje jų – stagnacija, o iniciatyvos bendradarbiauti sutinkamos kaip kančia ir vargas, kurį, deja, tenka iškęsti tiems viltingai ir entuziastingai nusiteikusiems iniciatoriams. LDS Klaipėdos skyriui būtent 2019-ieji, kuomet Klaipėdos galerijos ir skyriaus administracinės patalpos buvo renovuojamos, buvo iššūkių metai, emociškai sunkūs. Vykdydami projektus, erdves parodoms kaip alternatyvą rinkomės iš to, ką galėjome gauti mieste. Tikėdamiesi svariai prisidėti prie kultūros vartotojo lauko plėtimo, ryžomės eiti į biudžetines savivaldybės kultūros įstaigas. Patirtis ir rezultatai – visų vaivorykštės spalvų ir atspalvių. Tiesioginė patirtis sako, jog skęstančiųjų gelbėjimas tikrai yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kalbu metaforiškai, tačiau tikrai buvo visko, laimė, šiose įstaigose dirba ir gerų, noriai mus sutikusių žmonių.

Dar viena didelė problema – Klaipėda stokoja profesionaliai rašančių ir analitiškai mąstančių žmonių. Todėl sklaida – profesionalios anotacijos, kritiniai ir analitiniai straipsniai – labai menka, vėluojanti informacija. Ką jau kalbėti apie mėnesinį vietinį kultūros žurnalą „Durys“, kurį internete pasiekti labai komplikuota, o bet kurioje spaudos platinimo vietoje jo vėliau neįmanoma nusipirkti, tik tą dieną, kuomet pasirodo kartu su dienraščiu „Klaipėda“.

Meras – tai tik vienas miesto sraigtelių, man dažnai jo gaila. Susidaro įspūdis, kad jis gerokai susipainiojęs tarp įvairių interesų, o komandos, kurios yra tikrosios miesto garo mašinos – stringa. Kai kurie savivaldybės administracijos darbuotojai dirba ilgiau nei kelis dešimtmečius, objektyvių įdomesnių pokyčių jiems nereikia. Visa ši sėslaus patogumo, problemų niveliavimo ir nesigilinimo atmosfera sklando ne tik Klaipėdos savivaldybės, bet ir merijos koridoriuose.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš serijos „NeSidabras“ (apyrankė), jūros išplauta raudono molio čerpė.
Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš serijos „NeSidabras“ (apyrankė), jūros išplauta raudono molio čerpė.

 

Ar pajūrio meno rinka skiriasi nuo sostinės? Kokio parodos sulaukia daugiausiai dėmesio?

Galiu patikinti: vienareikšmiškai – sostinėje meno rinka įvairesnė ir gausesnė. Apskritai Lietuvoje dar nėra susiformavusi stipri vidurinė klasė, šis laukas – dar neištirta pilkoji zona. Klaipėdoje yra meno kolekcionierių, verslininkų, vertinančių ir investuojančių, tačiau dažniausiai dėmesio sulaukia klasikiniai dailės kūriniai.

Klaipėdoje jau susiformavusi ištikima meno bend­ruomenė, nepraleidžianti nė vienos parodos, net jei tą patį vakarą vyksta keli atidarymai, tačiau ši grupė nėra linkusi labai rizikuoti – pirmenybę vis tiek teikia grandams. Salės gal ir nelūžta, bet kartais pasitaiko ir anšlagų. Tapyba išlieka populiari, bet reikia ir kitų vizualiojo meno sričių parodų. Prie to stiprinimo prisidėjo pernai pirmą kartą rengtas tarptautinis formos meno festivalis „Faktas-Forma“.

Kad ir kiek kultūrinėse realijose būtų negatyvo, vis dėlto matau, jog Klaipėda turi daug kultūrinės potencijos ir galimybių. Kultūros vartotojui dar reikia augti, bręsti, o kūrėjų bendruomenei – daugiau komunikuoti, bendradarbiauti. Konkurencija juokinga, lyg tylėdamas žiūrėtum vienas kitam į akis, o viskas iš esmės kaip ant delno. Kartais traukte traukia už liežuvio: „Neieškokite kvailių.“ Kalbu gana sarkastiškai, tačiau toks požiūris kol kas veši. Sovietinio biurokratizmo liekanos šiandien institucijose – vienas iš tai lemiančių veiksnių. Biurokratai, tarnautojai gyvenime taip gražiai transliuoja savo laisves, kad jiems norisi palinkėti tik akistatos su tiesa.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. „Matri(ar)chatas“.
Neringa Poškutė-Jukumienė. „Matri(ar)chatas“.