Josepho Beuyso 100-asis pavasaris, šaltas, persmelktas atskirties, vis naujų sprendimų ir draudimų. Bet laisva savarankiškai mąsčiusio menininko dvasia prasimuša nuovargio pasaulyje, suranda spragą būti. Berlyno Kultūros forumo komplekse esančioje Šv. Mato bažnyčioje eksponuojama paroda „Elektros išradėjas. Josephas Beuysas ir Kristaus impulsas“ (veiks iki rugsėjo 12 d.). Publiką šiuolaikinio meno parodomis, koncertais ir susitikimais patraukianti bažnyčia kartu su parodos kuratoriumi Eugenu Blume, buvusiu šiuolaikinio meno muziejaus „Hamburgo stotis“ direktoriumi ir J. Beuyso kūrybos žinovu, kviečia pažinti religinį menininko kūrybos aspektą.

 

 

Plakatai, nuotraukos, ekranai, vitrinos su piešiniais, riebalų stiklainiu ir kitokiais objektais natūraliai įsikomponuoja į bažnyčios erdvę, ji išlieka minimalistinė, leng­va. Tylus šiuolaikinės vargonų muzikos įrašas sumyšta su technikos triukšmu iš naujosios Nacionalinės galerijos statybvietės, kartkartėm pro langus lėtai praslysta geltona ekskavatoriaus strėlė – lyg viskas taip ir turėtų būti.

 

 

Ekranai prie pat įėjimo, bažnyčios centre, šoninėje navoje, altoriaus nišoje. Ypač suklusti verčia altoriuje eksponuojamas filmas. Dominuojanti pilka ekrano šviesa susisieja su pilku altoriaus stalu – sterilus interjeras virsta kažko svarbaus maskuote. Pavadinimas irgi kodas: „Skaičiuojama tik už kaulo. Skausmo erdvė.“ Psichoanalitikas Hartmutas Kraftas jį sieja su įsivaizduojamais potyriais per šamanų iniciaciją: neva dvasios nuplėšia mėsą nuo kaulų, nuvalo juos, paskui suskaičiuoja, ar kokio netrūksta, surenka, apvelka nauju kūnu. Taip seną tapatybę pakeičia nauja.

 

 

Ekrane – švinu išklotas kambarys, jo palubėje menką šviesą skleidžianti nuoga elektros lemputė, du metalo diskai ir lėtai judanti, tarsi tyrinėjanti kamera. Ant A4 kopijavimo popieriaus atspaustas parodos „lankstukas“ siūlo vieną iš daugelio galimų interpretaciją: Šaltojo karo laikais sukurtas projektas vizualizuoja šviesos paieškas hermetiškame laike. Filmu cent­rinė bažnyčios erdvė – altorius – aktualizuojama netikėtai ir stipriai. Kai ekrane pasirodo autoriaus pavardė JOSEPH BEUYS – vietoj Nukryžiuotojo įsivaizduoji liesą, vaikiškai atvirą menininko veidą. Tai ne šventvagystė, o suveikęs „Kristaus impulsas“ – J. Beuyso nuostata, kad bažnyčiose skelbiamos senosios tikėjimo jėgos nebepasiekia šio laiko, kad žmonėms reikia akumuliuoti visai kitokias atpažinimo ir tiesos galias. Projektas nenutrūksta – pilkame ekrane „įmontuoji“ iš gat­vės įeinančių lankytojų figūras ir jauti, kad tai teisinga.

 

 

Abipus altoriaus kabo 5 vienodi kičiniai „Kristaus širdies“ paveikslėliai. Plungės bažnyčioje nesukeltų įtarimo, bet čia – ne, čia jie iškrenta iš konteksto, yra meno objektai. Ant kiekvieno pieštuku brūkštelta: fotosintezės išradėjas, garo mašinos išradėjas, žemės traukos dėsnio išradėjas, trečio termodinamikos dėsnio išradėjas, elektros išradėjas. Daug nesukant galvos ir su gera humoro doze atskleidžiamas Kristaus poveikis žmonijai, pasak autoriaus: „Jo įsikūnijimas buvo trumpasis jungimas tarp sielos ir kūno, suteikęs galios įveikti materialistinį mąstymą.“ Trumpasis jungimas užfiksuotas ir vitrinos objektu „Kaprio baterija“: elektros lemputė, laideliu sujungta su citrina. Saulės energiją sugėrusi citrina gali ją tiekti toliau, gamta, kaip visada, sąžiningai pasitarnauja civilizacijai. J. Beuysas pataria po 1000 valandų bateriją pakeisti. Kas išradėjas? Koks skirtumas...

 

 

 

Parodos fragmentai. Autorės nuotraukos.