Kaip malonu delnuose laikyti naujai atspaustą leidinį „O tada viskas (iš)išblunka“ (2024). Šiame skaitmeninių produktų amžiuje fiziškai apčiuopiamos fotografijų knygos ir albumai švyti dar ryškiau nei kadais. Sklaidydamas knygos puslapius ir žvelgdamas į mūsų šiuolaikinės fotografijos fragmentus, pirštų galiukais jaučiu link giliųjų audinių palengva besismelkiantį nostalgijos jausmą. Argi neverčiau šių puslapių prieš gerus dešimt metų „Ruperto“ skaitykloje? Tiesa, tuomet tai buvo „Tarsi nebūtų rytojaus“ (2013) – dvylikos jaunųjų fotografų darbus pristatanti knyga, sudaryta fotografo ir kuratoriaus Pauliaus Petraičio (tik tada jam talkino kuratorė Justė Jonutytė, o ne fotografė Geistė Marija Kinčinaitytė). Šios dvi knygos turi nemažai panašumų. Abi sudėliotos kviečiant visus norinčius dalyvauti autorius, abiejose vaizdai komponuojami koliažo principu, atsisakant kūrinių metrikų, abi siekia per fotografijos prizmę atvaizduoti šiuolaikybę ir jos dvasią, abi yra orientuotos į jaunus kūrėjus. Į ankstesniąją knygą galima žvelgti kaip į naujosios pamatą.

Ką šie leidiniai pasako apie mūsų dienų Lietuvos fotografiją, arba tiksliau – jos evoliuciją, kaip ji vyksta ir kokiomis trajektorijomis? Agnė Jokšė įžanginiame laiške „O tada viskas (iš)blunka“ rašo: „Pastebėjai, kad tai, kas vakar atrodė veiksminga, šiandien gali neveikti?“ Šis sakinys verčia galvoti, kad anoji, ankstesnė fotografija (už)geso užleisdama vietą naujajai, tai, kuri veikia šiandien. Kokia ta naujoji fotografija, kokie jos bruožai? Šie klausimai prašosi atsakomi: iš knygos žvelgiantys vaizdai, atspausti ant kokybiško popieriaus, bent iš dalies padeda tai padaryti.

 

Janina Sabaliauskaitė, „Heather ir Rene namuose“, Geitshedas, JK, 2022

 

„O tada viskas (iš)blunka“ fotografijos siejamos intuityviai, dažnai atsispiriant nuo jų formos savybių. Įdomu stebėti, kaip individualiai stiprūs kūriniai drauge sukuria netikėtas ir efektingas kompozicijas. Žmogaus kūnas priešinamas su gamtiniu peizažu, plaukų sruoga ant sudužusio mobiliojo telefono stiklo kuria dialogą su netaisyklingos architektūros pastatu, laiko ir ugnies pažeista nuotrauka kalbasi su mikrobų kraštovaizdžiu, atsitiktinis rankos gestas žaidžia su priartinto augalo lapo faktūra. Visa tai nekelia nuostabos turint galvoje, kad vaizdus per savo akis ir rankas perleido profesionalūs fotografai. Vis dėlto smalsu, kaip ir kodėl buvo pasirinktas atitinkamas nuotraukų mastelis, kokios kombinacijos buvo nepanaudotos, kokios fotografijos liko už borto.

Albume žmogus dažniau yra ne šeimininkas, o svečias. Tai ypač matoma Saulės Gerikaitės nuotraukose – jose žmogaus veidas nusuktas nuo objektyvo ir keletą kartų tampa fonu, kurio centre iškyla kokia nors šiuolaikinės technologijos priemonė ar jos detalė. Arba vietoj žmogaus žioji skylė, kaip Pavelo Šalaikiskio iš nykstančių garažų surinktuose vaizduose. Kartais jis nesufokusuotas arba atsiduria judesyje, pavyzdžiui, Gedvilės Tamošiūnaitės fotografijose. Stambiu planu žmogų vaizduoja bene tik Janina Sabaliauskaitė. Jos nuotraukose atsiskleidžia kūniškumo spektras, nudažantis, – nors menininkė kuria nespalvotą fotografiją, – greta esančius daiktus savitomis spalvomis. Tiesa, J. Sabaliauskaitės objektyvas dažnai fragmentuoja personažų kūnus, šitaip sukuriama fotografija, balansuojanti tarp figūratyvumo ir abstrakcijos. O keletas Gerdos Paliušytės ir Visvaldo Morkevičiaus personažų atrodo lyg atsitiktiniai veikėjai fragmentiškame pasakojime.

„And Then It Fades (Away) / O tada viskas (iš)blunka“, sud. Geistė Marija Kinčinaitytė, Paulius Petraitis, V.: „Six Chairs Books“, 2024

 

Kas, jei ne žmonės, tuomet užvaldo albumo nuotraukas? Pelėsiais ir kerpėm apaugus tirštai Ievos Maslinskaitės konceptuali fotografija. Čia pagrindiniai veikėjai yra organinės kilmės, o nuotraukos ir nuotraukų knygos yra jų mėgstama dirva. Kaip gražiai „Penguin“ leidimą apaugę balto grybo pūkai apvelka jį netikėtais kailiniais. Ir kaip nepretenzingai, bet ryškiai rožiniai grybukai nusėja vieną iš fotografijos kanoninių skaitinių – Susan Sontag „On Photography“. Šie I. Maslinskaitės eksperimentai pakiša mintį, kad fotografiją gali kurti ne tik žmogus, ką jau kalbėti apie jo buvimą pačioje nuotraukoje. Nuostabu, kad mikrobų kraštovaizdžiuose iš po erozijos žymių blausiai šviečiasi pirminės nuotraukos likučiai, pavyzdžiui, vėjyje blaškomų medžių kamienai. I. Maslinskaitės darbas su fotografija yra galbūt radikaliausias iš visų knygoje pristatomų autorių, tačiau veiksmingas ir įsimintinas, sukuriantis pamušalą kiek „žmogiškesniems“ vaizdams.

Vytauto Kumžos darbai peržengia įprastinės fotografijos ribas. Dažnas kūrinys turi pritaisytą kokį nors priedėlį – metalinę vielą, jūros kriauklę arba durų grandinėlę. Šie priedai verčia matyti kūrinius kaip skulptūrinius objektus. Atsiradusi trečioji dimensija sugyvina vaizdus, tarytum ištraukia juos į naują šviesą. Kyla klausimas, kur baigiasi tikrovė ir prasideda jos imitacija. Knygoje V. Kumžos darbai užima svarbią vietą, nes pasiūlo dar vieną galimą šiuolaikinės fotografijos versiją, kuri ne tik vaizduoja, bet ir integruoja buities objektus.

 

Ieva Maslinskaitė, „Apie fotografiją“ (iš serijos „Lėliukėje: iš naujo mokantis fotografijos iš nežmogiškos perspektyvos“), 2022

 

Albume „O tada viskas (iš)blunka“ kuriama šiuolaikybės versija yra kosmopolitiška. Nuotraukos, kurias matome knygos puslapiuose, regis, galėjo būti darytos bet kurioje vakarietiško pasaulio vietoje. Aišku, kad nemaža jų dalis išties sukurtos ne Lietuvoje. Galbūt kaip tam tikras lietuviško braižo apraiškas galima įvardyti mūsų menininkams būdingą ir jų darytose nuotraukose atsispindinčią melancholiją, nuovargį ir nuobodulį. Tiesa, sklaidant knygos puslapius vaizdais kuriamas šiuolaikinis pasaulis ima darytis vis komiškesnis. Apie tai, rodos, užsimena virš džiovintuvo levituojantis G. Tamošiūnaitės „buterbrodas“, Ūlos Aukštaitytės liūdna elektros transformatorinė arba S. Gerikaitės cheminės šukuosenos aparatas. Yra ir ironijos – V. Morkevičiaus pieno stiklinės, V. Kumžos teniso kamuoliukas. Menininkų fiksuojamas pasaulis yra kasdieniškas, tačiau grįstas netikėtais sutapimais.

Dar kartą rankose pasveriu naująją fotografijos knygą. Džiaugiuosi, kad ji pasirodė būtent dabar, kai pasaulio kasdienybė atrodo tokia chaotiška ir nenuspėjama, – knygos puslapiuose randamos fotografijos gali tapti jaukiu prieglobsčiu ilsintis nuo medijos vaizdų lavinos. „O tada viskas (iš)blunka“ yra dar viena svari plyta mūsų šiuolaikinės fotografijos monumente. Jos skaitytojams ir žiūrėtojams linkiu, kad įspūdžiai, patirti ją vartant, nebluktų ilgai.