Gegužės 5 d.

Telefonas

Vaikystėje retkarčiais pažaisdavome sugedusį telefoną, juokingą filosofinį žaidimą. Labai tiko žaisti su mergaitėmis. Jų paslaptingas kuždesys plukdė į fantastinius pasaulius.

Šįsyk kolega tikru telefonu perdavė skubiai operuotiną ligonį, trumpai nusakė būklę. Abu seniai kartu dirbame, mūsų mąstymas jau panašus, pakanka užuominos ar net gesto be didelių post­ringavimų.

Dar panorau pasitikslinti kelias, mano manymu, svarbias detales ir kuo toliau, tuo tirščiau traukėsi migla virš, regis, paprastos situacijos. Laidas jau kaito nuo samprotavimų, visiškai tuščių, kaip vėliau paaiškėjo. Bereikėjo tik susipykti. Štai kaip nutiko, kai ligonį matė tik vienas specialistas. Aš, kiek klausinėjau, vaizdą mintyse susikūriau labai abejotiną. Atvažiavau, pats apžiūrėjau, ir... po poros minučių keliavom į operacinę. Kaip Cezaris: atėjau, pamačiau, išoperavau.

Kitą rytą abu su kolega nepaliovėm stebėtis, kaip šeimos daktarai iki šiol tebekonsultuoja telefonu, ir visi patenkinti. Taip ir reikia, sako. Patiko mat.

Gegužės 6 d.

Žiūrovai

Vis pasidomiu, kas naujo pasaulio scenose. Pandemija sustabdė žiūrovų srautus, bet tik jau ne kūrybą. Drąsūs pastatymai. Nauji talentai. Aš tikrai dar nepersisotinęs renginių. Įdomu. Nenuobodu. Kažko trūksta.

Žiūrovų nė kvapo. Telekameros nusuktos nuo tamsios, tuščios žiūrovų salės, neberodo nė prabangaus interjero. Nesigirdi jaukaus ir jaudinančio šurmulio prieš pakylant uždangai, niekas nesukosėja per įtampos kupiną pauzę. Apie tuščios salės akustiką nesprendžiu, nes to neišmanau. Kaip galima tirti tuščią salę? Įeisi tirti – ir jau nebe tuščia.

Laimei, mikrofonų scenoje – gausybė. Kuriuos garsus operatorius parenka, tais ir mėgaujuosi nemurmėdamas.

 

Aktorius su žiūrovais

 

Aktoriai be žiūrovų? Juk tai visiškai prieštarauja renginio prigimčiai. Kiekvienas atsinešame į salę savo paralelinę visatą su teberusenančiais kasdieniais rūpesčiais, ateiname kamuojami nerimo ar ne visai dar pasveikę nuo peršalimo kaip tas kosėtojas. Aktorių suvaidintos emocijos vibruoja, rezonuoja ir atsiliepia mūsų pačių išgyvenimus.

Neturiu nė menkiausios aktoriaus patirties, bet ne kartą ir ne dešimt dalyvavau viešose sporto varžybose.

Daugumą rungtynių žaisdavome tuščiuose stadio­nuose su prasta, skaudžia danga. Vis dėlto finalai ar prestižiniai turnyrai sutraukdavo ir keliasdešimt žiūrovų, ir net pilnas tribūnas, jei tik tokios būdavo. Vien šimtai įbestų žvilgsnių ragina daryti kažką neįmanoma, o gavus kamuolį savo šauksmais tarytum pakelia ir neša pirmyn.

Gegužės 8 d.

Gimtadienis

Vaikystėje gerai žinojau, kiek man metų ir kiek kada bus. Nekantriai stebėjau, kaip lėtai artėja gimtadienis ir vėl nutolsta. Savo metus skaičiavau tiksliai, planavau sklandžiai. Suaugusiam vis patogiau darėsi praeitį ir ateitį rikiuoti pagal kalendorių.

Nejučia ir vėl kaip vaikystėje į ateitį žvelgiu prisimindamas savo metus. Skaičiuoti nuo kito žmogaus, tegul ir paties Kristaus, gimtadienio tenka vis rečiau.

Gegužės 11 d.

Laisvė

Darbe net ir dabar tebedėvim kaukes. Medicininė kaukė jau lyg vergystės ženklas, lyg baudžiauninko skusta galva. Prasilenkdami su viršininkais pasisveikinam galvos linktelėjimu, o užrištomis burnomis murmam, ką norim, nes žodžio laisvė garantuota. Akys tik žiba neapykanta, bet vargu ar kuriam tai rūpi.

Gegužės 12 d.

BMW

Įstatęs dviratį į tam skirtą rėmą žingsniavau įėjimo link. Skubantis į darbą kolega pūkštelėjo automobiliu per šviežią balą paniekinęs greičio ribojimo taisykles ir apkrapinęs mane kibiru lietaus vandens su priedais.

 

Aktorius be žiūrovų, bet su mikrofonu

 

Daugelis mūsų nuolat skuba tai vėluodami į kelis darbus išsyk, tai iš įpročio ir be jokio būtino reikalo, iškamuoti budėjimų, viršininkų kaprizų, kolegų konkurencijos ar nepatenkintų ligonių.

Neskubėjau valytis, kad neįtrinčiau į striukę purvo. Kolegos veidas šmėkštelėjo nepastebėtas, bet raudono BMW nepamiršau, nes toks jau esu – pikta menantis. Susitiksime viduje, ramesnėje aplinkoje. Svarstau, kaip pradėti nemalonų pokalbį.

Gegužės 16 d.

Laiptai

Nesibaigia pirmieji pavasariniai darbai. Štai ir pasigailėjimo vertos pastangos kultivuoti žemės ūkį kelių kvadratinių žingsnių sklypelyje. O kaip įvardyti beprasmį vis ataugančios žolės pjovimą ar jos skabymą ir stichišką pakreikimą tai šen, tai ten?

Tvarkymo tebelaukia ir viską siaubiančio ledonešio pėdsakai. Antai krantas šviežiai išgraužtas tarsi milžinų ekskavatoriaus: ledai skriejo vandeniu ir dužo vagos posūkyje. Tarsi juokaudamas ledas atvilko nemenką medžio kamieną, tik jau gerokai įmirkusį ir pavoliotą smėlyje. Pjaustant tokį bemat atšipo grandinė. Medis juk plaukia, kad ir koks sunkus pakelti. O ar plaukia geležiniai maudyklės laiptai? Kasmet ledai išsityčioja iš gamtos dėsnių, pavyzdžiui, plūdrumo. Anąmet radau laiptus užriestus aukštyn. Laiptai į dangų? Nes rudenį sumanėm jų viršų pririšti prie lyno ir įbetonuoti į žemę. Pavasarį turėjom gražaus darbo „išbetonuoti“ ir nuleisti atgal į upę. Gerai žinome, kad kalvis geležį lanksto tik karštą. O kaip tą patį daro šaltas bejausmis ledas, niekada nesimokęs fizikos?

 

Ledynmetis. Artūro Milašausko nuotraukos

 

Šįmet plūdrumu geležiniai laiptai nepasižymėjo: nuslūgus potvyniui ir nuskaidrėjus vandeniui pasirodė upės dugne nunešti į pačią giliausią vietą, nesurūdiję ir švariai nušveisti smėliu vis užpilant vandeniu, tik nebe saujomis, o keliomis Kupiškio mariomis per pavasario atlydžius.

Artūras Milašauskas, baigęs VU, dirbo chirurgu. Patiko. Paskui dirbo traumatologu. Patiko dar labiau. Vėliau dirbo kraujagyslių chirurgu. Sulaukė pensijos. Fotografavo. Nesunkiai įstojo į Fotomenininkų sąjungą. Dar lengviau iš jos išstojo. Gėrė alkoholį – metė. Rūkė tabaką – metė. Žaidė regbį – metė neseniai, sudėtingai ir ne visai. Netapo ir nežvejoja.