Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (IX)

 

Vasario 23 d.

Laiškai

Laiškus draugui teberašau senoviškai: popieriaus lapas, rašalinis plunksnakotis, vokas, pašto ženklas. Balto dalykiško voko kamputį pamarginu savo kūryba. Iškilmingai keliauju pašto dėžutės link. Grįžtu su palengvėjimu. Triūso daug. Rusų kalbą primiršau, o ir vengiu visko, kas su ja susiję. Jei prisiverčiu, paskaitau prieš rašydamas rusų klasikų kūrybos, tada atbunda šioks toks kalbos ritmas, susirikiuoja sklandžiau žodžiai ir frazės. Nesiseka taip puikiai, kaip tikiuosi. Pribraukau kokius tris juodraščius.

Kadaise, po mokslų Rostove prie Dono, dar sovietiniais laikais, apsikeitėm adresais ir įpratom rašyti kas keletą mėnesių. Mes išsikovojom nepriklausomybę, draugas emigravo į Izraelį, bendra liko tik rusų kalba.

Atsirado šiuolaikinių technologijų: susiskambinam „Skype“, pasikalbam, o pabaigoje jam parodau laišką.

Po geros savaitės vėl susiskambinam, tuomet draugas parodo gautą mano laišką ir džiugią šypseną.

Du laiškai buvo sugadinti.

Vienas, išmirkęs vandenyje, draugą pasiekė, bet be įskaitomo teksto. Ant manojo išplauto popieriaus jis parašė atsakymą. Nuo to laiko rašau nemėgstamu tušinuku, o tekstą nuskenavęs archyvuoju kompiuteryje – po kurio laiko praverčia pasitikslinti, ką rašiau ir kaip, kad neapsijuokčiau. Nuskenuoju ir draugo tekstus, o popierius išmetu.

Antrasis laiškas grįžo, kelis mėnesius nežinia kur (bet spėju) voliotas, sutryptas, išpurvintas ir grąžintas su makabrišku prierašu, kad trūksta apmokėjimo. Pašto ženklo likučiai vos laikėsi.

Gal antisemitizmo priepuolis laiškininkui pastebėjus adresą, gal pagiriomis nepataikė maišo pakišti po pašto dėžute, bet bangų nekėliau, nurijau nuoskaudą ir išsiunčiau nelaimingo laiško kopiją vėl.

Nuo pat rudens nesulaukiu atsakymų – jau į tris savo laiškus. Sunerimau: draugas silpnokos sveikatos, mažina darbo krūvį, o epidemija Izraelyje nerimsta. Patikrinau jo puslapį internete: porą mėnesių jokios veiklos. Atsiverčiu ir jo dukros: be ypatingų naujienų ar draugų palaikymo sunkią valandą, tad baisiausia mano nuojauta, regis, nepasitvirtina. Namie kasdien patikrinu vis dar tuščią laiškų dėžutę.

 

Kovo 10 d.

Plokščia

Kaip daugeliui chirurgų, taip ir mūsų šauniajam penketukui dažnai reikia nuimti įtampą. Išmėginę daugelį paplitusių būdų ir patyrę banalias jų pasekmes pasirenkame juoką – sveikiausią streso malšintoją ir botagą tamsioms mintims – didžiausią mūsų profesinės kasdienybės – infarkto, insulto ar gangrenos – priešą. Nuoširdžiai kelias minutes pliurpiame įvairias kvailystes ir kuo didesnes, tuo šauniau. Jei jau pritrūkstam kalbos, gelbsti neišsenkanti skiepų tema.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (IX)

 

Šiandien kažkuriam parūpo Plokščios Žemės draugija.

Raitėmės iš juoko be nuovokos, iš kur atsiranda tokių kvailių. XXI amžiuje. Tai bent!

Prieš porą metų kartu su Brazilu pabuvojome konferencijoje Miunchene, bet grįžus jam nedavė ramybės skrydžio grafikas: kaip čia mes nuskridome per valandą, o parskridome net per tris. Juk atstumas ir lėktuvas vienodi. Gal šiaurys smarkiai pūtė?

Labai paprastai paaiškinau pasitelkęs apvalios Žemės modelį, nes laiku suvokiau mūsų plokščio mąstymo ydą. Parodžiau rašikliu: skridome iš šiaurės į pie­tus, kitaip sakant, į pakalnę, o grįžome akivaizdžiai į viršų, link Šiaurės ašigalio. Taigi ne tik rogėms, bet ir galingam lėktuvui ilgiau trunka kopti aukštyn negu leistis į pakalnę.

Nepermaldaujamai artėja atostogos. Kamuoja rūpestis, kaip šauniau pailsėti.

Brazilas tvirtai įsitikinęs, kad kuo toliau nuo namų atostogauja, tuo geriau pailsi. Patariau rinktis Naująją Zelandiją, nes toliau neberasi, o ir laiku pasitelkiau apvalios Žemės teoriją.

Ten visas atostogas praleisi žemyn galva, paaiškinau. Tai pailsina pavargusias kojas ir atšviežina kraujo priplūdusias smegenis. Mane tuo įtikino sportininkai.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (IX)

 

Stebėjau lengvaatlečių varžybas. Sprinteriai po apšilimo įsitaisė atsigulti iškeltomis kojomis, o vienas netgi vaikštinėjo ant rankų aplink starto kaladėles.

Atstumas iki antipodų rojaus nedidelis – čia pat po kojomis – dūriau pirštu žemyn. Regis, sugundžiau.

Derant bilietą lėktuvo kasoje, Brazilui ūpą sugadino kaina. Kainos jį visada piktina, ypač didelės, o kai reikia mokėti – piktina jau ir mažos. Kasininkei, priešingai, didelės kainos – tikras gėris. Juk 20 tūkst. kilometrų skristi, paaiškino.

Negi skris aplinkui, kad taip toli? – pasiteiravo lėktuvo viršininko. Na ką jūs, užginčijo jis karštai, skrisime nosies tiesumu, ir dūrė smiliumi pietryčių kryptimi nekantraudamas, tiksliai pagal žemėlapį.

Plokščios Žemės suvokimo neišmuši net užgrūdintam oro vilkui.

Mudu su Kolūkiečiu nemėgstame keliauti. Nes grįžus po kelionės belieka ilsėtis darbe.

Turiu nuosavybės (už investicinius čekius) – nediduką žemės sklypą tarp gausybės panašių. Plokščios žemės sklypą, tai tarytum savaime suprantama, ir jokia Aristotelio išmintis ar Galilei’aus kančia valdininkams nė motais.

Galiu jį rausti tiek, kiek noriu, kada noriu ir kur panorėjęs. Skersai išilgai, pirmyn atgal, kairėn dešinėn. Per kastuvą ar net per du. Bet šiukštu – ne per kastuvo kotą. Klydau manydamas, kad mano žemė – iki magmos imtinai su karšto Žemės branduolio kriaukšliu. Anądien smagią popietę žvaliai mojavau kastuvu, vilkdamas į dienos šviesą apkvaitusius kurklius iš saugių miegamųjų. Pailsęs atsikvėpiau ir braukdamas nuo kaktos prakaitą negalėjau nepastebėti aplink šmėžuojančių smalsuolių.

Prie duobės sulėkė it skėrių pulkas Mokesčių inspekcija ir dorovės policija, kartografas ir fotografas, dronas ir „Gazpromas“, reketininkai ir elektrikai, plokščios žemės matuotojai, „Aro“ išminuotojai, taip pat aukšta elegantiška žemėtvarkininkė mįslinga šypsena ir kukliai nuleidusi akis.

 

Kovo 16 d.

Skiepas

12:54. Prie skiepų kabineto – eilė, tik ne laukiančių skiepytis, o jau po visko – palaukti ketvirtį valandos ir, jei gerai jaučiasi, pėdinti toliau savo reikalais. Pirmas aš ar paskutinis – tuo metu dar nesuvokiau, nes pakvietė užeiti.

12:56. Nusivilkęs marškinius gavau porciją į petį ir vėl apsivilkau. Nugirdau, kad skaudės petį ir pakils temperatūra.

12:58. Sėduosi ant gėlių vazono, nes daugiau nėra kur. Vartalioju mobilųjį – apsimetu veikliu piliečiu, o iš tikro laukiu kūno reakcijos.

13:13. Einu automobilio link. Mėginu eiti tiesiai, nesvyruodamas.

13:23. Važiuodamas namo sustoju prie dviejų sankryžų ir vienos pėsčiųjų perėjos, praleidžiu galbūt jauną moterį, galbūt ir dailią, bet su kauke ir gobtuvu.

13:46. Išlipęs iš automobilio nesidairau į šalis, kad nesusvaigtų galva.

14:02. Apetitas puikus. Ar po sočių pietų, ar po tvirtų skiepų lenkia miegas.

14:30. Darosi silpna; patogiai atsigulęs mėgaujuosi silpnumu.

14:50. Pabudęs tebelaukiu reakcijos į skiepus.

14:54. Rikiuoju popietinės veiklos planus.

15:59. Išlyginu skalbinius. Jaučiu, kaip kyla temperatūra. Pasimatuoju: 35,6 °C.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (IX)
Artūro Milašausko nuotraukos

 

16:30. Jaučiu, kaip vėl kyla temperatūra. Pasimatuoju: 35,7 °C.

16:40. Jau prisiminiau: skaudės petį. Dabar skauda dešinįjį riešą. Pačiupinėju petį: neskauda. Pačiupinėju kitą petį, kurį paskiepijo: šis dar mažiau skauda.

18:12. Panižo rankos nykštį. Alergija? Anafilaksija? Šoko pradžia? Pasikasiau ir laiku nutraukiau grėsmingų įvykių grandinę.

19:00. Ramu. Trombozės gal nebesulauksiu. Savaitgalį išoperavau keturias trombozes, vieną pagydžiau vaistais. Trombozės dramatiškos, bet įprastos – nei nuo skiepų, nei nuo neskiepų.

20:45. Viskas neįdomu – muzika, knygos, žinios, sportas. Kas galėjo pamanyti, kad įdomiausias vakaro užsiėmimas – laukti reakcijos į skiepą?