Gruodžio 29 d.

Skiepai

Mes skyriuje dėl skiepų ramūs: gydytojai persirgom visi, o „merginos“ – seselės, sanitarės, maisto tiekėjos – persirgusios, dirba kitur arba miega po budėjimo.

Pirmiausiai skiepys medikus, kovojančius su virusu priešakinėse linijose.

Priešakinės linijos – taip turėtų vadintis organizuojantys, kontroliuojantys ir rūpesčių kamuojami medikai, ryškiausiai matomi televizijoje ir pažymėti spaudoje. Jų kontaktai gausūs, įgaliojimai platūs, darbas intensyvus, atsakomybė didelė.

 

Gruodžio 30 d.

Parke

Vėl prasilenkiau su ta pačia bėgike, ji maloniai atsakė į mano pasveikinimą.

Ne.

Ji pasisveikino pirma.

Ne taip.

Mes pastebėjome vienas kitą iš tolo ir nekantravome pasisveikinti.

Dar ne taip.

Kai prasilenkėme, mūsų veiduose plieskė kaitrios dėmesingos šypsenos.

Ir dar ne taip.

Mes skridome taku sustabdyti tos vienintelės akimirkos vienas kito glėbyje...

Veikiausiai kukliai prasilenkėme gūdžioje ankstyvo rytmečio tamsoje. Negaliu prisiekti, kad pasisveikinom, bet diena pailgėjo kokia minute, ir štai jau kita nuotaika.

 

2021

Sausio 2 d.

Pėdsakai

Važinėjausi dviračiu, nes magėjo pralėkti ką tik nutiestu taku, atvertu žiemą, karantino gūdumoje, be jokių iškilmių. O ir tyras oras pats į plaučius lenda pro visus takus ir plyšius, net pro akis. Tos apsiašarojo iš netikėtos laimės, o kaukė bemat sudrėko.

Netikėta: aną pavasarį taip nedrėkdavo. Matyt, nebegyvo viruso syvai vis dar garuoja.

Plonas ledas užvakar nusigando švystelėjusios naujametinės saulės, vakar susiprato nutirpti, o šiandien naujoji danga sausa. Termometras rodo šaltį, bet jo stulpelis vos pasistiebęs jau pasiektų nulį.

Grįžtant snyguriuoja, o atkaklūs miestelėnai bando naująjį taką: vedžioja šunis ar bilsnoja šiaurietiškomis lazdomis ir, kaip visada, eina ne savo taku. Iš tolo skambteliu perspėdamas, kad ūmai nešoktų po ratais nusigandę.

Gamyklų kvartalas ištuštėjęs, nejauku vienam pramonės dykynėje.

Apsnigtame take – šviežios trijų dviračių vėžės. Pasidairau: dviratininkų nematyti. Vienos vėžės krivuliuoja, tarsi ilgas pasakojimas, bet šalia jų sniegas purus, neištryptas ar, laimei, neišvoliotas.

Pasakojimo taškas – ties sankryža. Pėdsakai baigiasi – vaikinai nuvažiavo šlapia druskuota gatve.

Kažin, koks mano pėdsakas – gal ir aš vingiuoju užsisvajojęs.

Įveikiau pagundą atsigręžti ir nusisukti sprandą – neseniai skaudžiai pasimokiau.

Pasistengiau važiuoti tiesiai, nors ir niekas nežiūri, o pėdsakus pamažu laidojo smulkios snaigės.

 

Autoriaus nuotrauka.

 

Sausio 8 d.

Mados

Mūsų skyrius nei priešakinėse, nei paskutinėse linijose. Tiesiog normalus, vidutinis ir nemadingas. Ne toks, į kurį veda delegacijas. O ir administracija aplenkia, net pakviesta nesirodo.

Pagaliau sulaukėme eilės sudaryti sąrašą skiepytis, kas nesirgo. Į kvietimą atsiliepė vos dvi užgrūdintos skyriaus senbuvės, paskutinę minutę – ir trečioji. Mes, likusieji dvidešimt du, jau vėl trykšdami džiaugsmu, darbuojamės po ligos ar tebesigaivelėjam namie.

Skiepų mada pamažu traukiasi. Mano vairuotojai parūpo, kur dės vakcinų perteklių. Kaip tik važiavom pro miesto centrą, išraustą griovių grioviais ir aptekusį slidžiais purvynais. Parodžiau nykščiu į juos. Po viršvalandžių priėmimo skyriuje buvau nekalbus, tad mielai pasiklausiau smagaus ir energingo vairuotojos tarškėjimo. Ne visada į temą, bet man taip net geriau.

Suvešėjo nauja mada – tiksliai registruoti mirusius. Panašu, sulaukę tikslios apskaitos epidemiją pažabosim tvirtai.

Pavasarinę madą primiršome – tamsias, rankų darbo, švelniai veidą glostančias kaukes, derančias prie nerūpestingos aprangos, vėjyje besiplaikstančių blondinių plaukų ir gundančiai šmėžuojančių ausų spenelių su vos blyksinčiais auskarais.

 

Sausio 14 d.

Šaknis

Sumažėjo ligonių, liko tik sunkiausi, sutrumpėjo ir planinių operacijų sąrašas. Rečiau tenka operuoti. Nenuostabu, kad savo eilės pamiklinti rankas laukiau it šventės, nekantraudamas dar tebesvarsčiau operacijos eigą ir galimus jos posūkius.

Vakar radiologas išplėtė arteriją iki pėdos. Artimesnės, draudžiamosios zonos, plėsti nerizikavo – pernelyg pavojinga. Sutarėm, kad aš tą padarysiu atviruoju būdu šiandien.

Kalkėtą arteriją čiuopiau dar priėmimo skyriuje pirštais be jokių šiuolaikinių tyrimų ir užsiminiau pacien­tės dukrai, kad turėsim vargo. Neapsirikau.

Negana to, pakeliui teko užsiūti vėl atsivėrusias radiologo arterijoje padarytas skyles. Per parą dūriai neužsitraukė, nespėjo, o kiekviena kraujo čiurkšlė didina turėtą anemiją. Įpilsim sveiko jauno kraujo, o kol kas reikia išgyventi. Vienintelė užduotis pacientei.

Mano užduotis gerokai proziškesnė: prakirpti arteriją.

Skalpeliu pravėriau nedidelę angą, bet aukštyn nepjovė niekaip: į kalkes bemat atšipo. Instrumentuotoja padavė tam skirtas kietmetalio žirkles, bet atsisakiau: tokios kalkės atšipins net deimantą. Pasiėmiau grubias „arklines“ žirkles, pusiau kirpdamas, pusiau traiškydamas kalkakmenį, atvėriau arteriją kaip knygą ir apžiūrėjau, nuo ko pradėti.

Suradau vietą, kur plokštė vos atsiknojusi nuo sienelės ir pradėjau ją atsargiai šalinti. Likusi sienelė labai plona, gležna, kad tik baigiant operaciją pavyktų susiūti.

Liko plokštės šaknis – įaugusi ir užblokavusi stambiąją arterijos šaką. Atidalinęs aplink ir atlaisvinęs sienelę prilaikiusį spaustuką išroviau ją su plūstelėjusia kraujo čiurkšle it kiaulpienę pavasarį. Apžiūrėjau ir apsidžiaugiau: pavyko išpešti ir ploniausiąjį plokštės galiuką – kraujas nebeklius, krešuliai nesusidarys.

Smagiai užsiuvau pjūvį. Pacientė ramiai miegojo ir nebambėjo kaip prieš operaciją.

Netrukus po operacijos vėl bambėjo, o man kaip gražiausia muzika skambėjo.