1995-ųjų pavasarį, besilaukdama antrojo sūnaus, netikėtai gavau laišką iš poetės, rašytojos, dramaturgės Birutės Pūkelevičiūtės. Tai buvo mano senelių kartos žmogus, žinota tik iš eilėraščių ir vaikystėje mėgtos knygelės „Skraidantis paršiukas“. Birutė laiške atvirai sakė, kad nusprendė parašyti ir užmegzti kūrybinį susirašinėjimą perskaičiusi mano straipsnį Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“ apie lietuvių poe­zijos vertimą į anglų kalbą. Laiškuose dalijomės mintimis apie poeziją, vertimo meną, moterų reikalus, apie gimdymą, Lietuvą. Iš pradžių kelerius metus laiškai keliavo tarp Floridos, kur Birutė, išėjusi į pensiją, persikraustė iš Čikagos, ir Niujorko, kur gyvenau su šeima. O paskui, man, kaip Fulbrighto stipendininkei, persikėlus į ką tik Nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, laiškai keliavo tarp Floridos ir Vilniaus. Tais metais rašiau pirmąsias knygas, Birutė mano kūrybą įvertindavo, duodavo patarimų. Tai buvo itin moteriškas susirašinėjimas, dviejų kūrėjų pokalbis. Iš susirašinėjimo išliko tik 3 Birutės laiškai, manieji, skirti jai, tikriausiai neišliko.

Galiausiai B. Pūkelevičiūtė nusprendė grįžti gyventi į nepriklausomą Lietuvą. Jos palaikai ilsisi Antakalnio kapinėse, visai šalia mano senelių kapo...

Po 27 metų prie šių laiškų grįžau visai netikėtai, B. Pūkelevičiūtę atradau iš naujo. Man, kaip rašytojai, susirašinėjimas davė daug, dabar tai suvokiu dar aiškiau.

Laima Vincė

 

Poetė Birutė Pūkelevičiūtė. Arnoldo Baryso nuotrauka iš LM archyvo

 

1995-04-15

Miela Laima,

jau seniai ruošiuosi Jums parašyti – nuo to laiko, kai perskaičiau labai taiklų Jūsų straipsnį „Drauge“ (7.2.94) apie literatūros vertimus. Ypač mane sudomino Jūsų iškeltas rimavimo klausimas.

Kadaise buvo išleista lietuvių poezijos rinktinė „The Green Oak“ (Voyage Press, 1962). Joje buvo įdėtas mano fragmentas, kuris vėliau pateko į puikią poezijos antologiją „The Cry of Rachel“ (Random House, 1966). Netikėtai atsidūriau garsiausių pasaulio poetų būry, gavusi kaimynais Ralphą Waldo Emersoną ir Randallą Jarrellą. Dažnai stebėdavausi: kokiu būdu iš „The Green Oak“ knygos buvau pasirinkta aš, aplenkiant žymiuosius mūsų poetus?

Antologijos sudarytoja buvo vienuolė, sesuo Mary Immaculate, C. S. C., anglų kalbos profesorė Saint Mary’s kolegijoje (Notre Dame, IN), įsigijusi Ph. D. laipsnį Yale universitete. Išdrįsau jai parašyti ir tuojau pat gavau malonų pakvietimą atvykti į svečius. Ten susilaukiau nepaprasto svetingumo, ir ilgainiui sesuo „M. I.“ tapo mano bičiule, kurią dažnai aplankydavau.

 

 

Vieną sykį nuvežiau kelis mūsų žinomų poetų kūrybos vertimus. Visi buvo rimuoti, ir man atrodė, kad jie skamba gana gerai. Tačiau sesuo „M. I.“, juos peržvelgusi, gana skeptiškai pasakė: „Na, gal kokiam nors... ponių žurnalui jie ir tiktų.“ Man tai buvo netikėta: „Kodėl tik ponių žurnalui?“ Plačiau besikalbant, paaiškėjo priežastis – pasirodo, sesuo „M. I.“ nebuvo sužavėta rimais. Man rodos, ji net juos pavadino „jing­les“...

Prabėgo keli mėnesiai, kol ėmiau po truputį suprasti sesers „M. I.“ kritiką: tai, kas vienoj kalboj vertinama, kitoj kalboj neteikia ypatingo grožio. Aišku, palyginus mūsų rimavimo galimybes su anglų kalbos ištekliais, mes esame rimų turčiai. Ir todėl išpaikinti: ieškom išradingumo, nelauktų sąskambių, stebinančių ausį ir vaizduotę. Bet anglų kalboj nėra tokios rimų adoracijos (ir negali būti).

Tad turbūt ir mano fragmentas buvo pasirinktas kaip tik todėl, kad jis nebuvo rimuotas... O Jūsų siūlymas – verčiant net ir rimuotą lietuvių poeziją į anglų kalbą, geriau rimų nenaudoti – manau, yra visai teisingas.

Gal Jums bus įdomu peržvelgti „Slender, my mother“. Aš truputį abejoju dėl žodžio „holiday“. Manding, lietuviškas „šventadienis“ yra prakilnesnis, sakrališkesnis, nes aš turėjau minty būsimąją motiną, kuriai „šventadienis“ yra artėjantis gimdymas. Taipgi nežinau, ar verta taip tiksliai versti žodį „ieva“. Lietuviui „ieva“ sukelia lieknumo, svaiginančio žiedų kvapnumo ir baltumo įvaizdį, o amerikiečiui „the bird-cherry“ yra mažai žinomas medis, ir turbūt nesuteikia jokio juslinio pergyvenimo.

Aš norėčiau Jums padovanoti savo knygą – tai malonėkit „Atradimo rudenį“ priimti ir įrikiuoti į savo lentynas.

Šios knygos antroji dalis („Rauda“) pernai buvo išversta į ispanų kalbą ir susilaukė prielankaus įvertinimo. Iš sykio ji buvo Barcelonoj išleista atskira knygute, o vėliau atspausdinta žurnale „El Cievo“. Įdedu pirmąjį žurnalo lapą. Kaip matysite, mane ir vėl lydėjo laimė. Vertėja prof. Birutė Ciplijauskaitė nebandė rimuoti net ir „chorinio“ posmo, kurį aš rimavau. Turbūt tai ir nulėmė „Planto“ pasisekimą. O gal prisidėjo ir ispanų sielai artimas – didvyriškos mirties išaukštinimas?

Šiuo tarpu linkiu Jums šviesaus pavasario!

Birutė

/ / /

1995-05-18

Miela Laima,

nuostabu buvo viskas, ką Jūs man atsiuntėt: ir Jūsų laiškas, ir Jūsų eilėraščiai. Man rodos, aš prisiliečiau prie Jūsų sielos... Man rodos, aš pajutau, kad Jūs esate labai man artimas žmogus, o per gyvenimą nedaug tokių tenka sutikti.

Tad jeigu Jūs tik panorėsit, bus nepaprastai malonu su Jumis susirašinėti. Ir, labai prašau, vartokit angliškus posakius, kai tik bus Jums patogiau šitaip pasakyti. Aš juk puikiai suprantu, kaip Jūs, jaunieji lietuviukai, augote šioje šalyje. Ir stačiai stebiuosi, kad Jūs taip puikiai lietuviškai rašote, nes paliečiat ne kasdienius „virtuvinius“ reikalus, bet labai sudėtingus klausimus, kuriems kartais tikslių lietuviškų atitikmenų reikia gerokai paieškoti.

Bet, prieš keliaujant šiuo laišku tolyn, pirmiausia noriu Jus labai pasveikinti, nes tas, kurio laukėte, jau tikrai bus atkeliavęs. Tad aplink Jus (kaip Jūs puikiai savo eilėraštyje pasakėt) dabar plevena „aura“: nuostabus švytėjimas gaubia Jūsų galvą, liemenį ir kojas. (O ir su Hannah Osbourn galėjote dar sykį atsisveikinti kitapus kapinių vartų...)

Labai ačiū, kad Jūs naujai išvertėt mano eilėraštį apie motiną. Man rodos, kad jis skamba puikiai. „Internal rhymes“ pagauti aš kartais galiu. Pavyzdžiui, „still / filled“ arba „gape / shake“ suskamba ir mano ausyje... „August stars“ galima be jokio nuostolio pakeisti į „harvest stars“. Rugpjūtis čionai buvo įrašytas tik todėl, kad aš rugpjūčio mėnesį gimiau (tad ir to mėnesio žvaigždės į lopšį sukrito). Bet daug svarbiau pasakyti, kad žvaigždės buvo aštrios, sužeidžiančios negu, kad jos buvo rugpjūčio žvaigždės. Tad jeigu „harvest stars“ suteikia daugiau dramos – vartokite jas.

„She was waiting for me“ – Jūsų nuomone, kai vertimas paliečia kultūrines-filosofines skirtybes, geriausia pasakyti paprastai. Na, Jūs jaučiat amerikiečių skaitytojų nuotaikas geriau negu aš. Be to, jeigu numesim „šventadienį“, kito sakinio „the very Consecration“ vis dėlto suteiks gimimui-gimdymui tam tikrą sakralinę spalvą, ką aš norėjau padaryti. Jūs labai teisingai rašote, kad gimdymas Amerikoje nėra suprantamas kaip dvasinis pergyvenimas. Mane stebina ir feministės. Moters kūno dalys ir fiziologiniai momentai yra ne sykį glorifikuojami, bet dvasinis išgyvenimas, kuris turėtų būti feminizmo viršūnė – nesulaukia tiek dėmesio, kiek jis turėtų susilaukti. Kažin, ar ir Jums taip kartais atrodo?

 

 

Jūsų eilėraščiai man labai patinka. Jų gelmė yra skaudi, tarsi jie liestų atsivėrusią žaizdą; po jais plaukia povandeninė skausmo upė. Bet kaip puikūs jų nušvitimai! Vietoj tiesioginio atsisveikinimo ir gedulo iškeliavęs tampa „a sly one“, kuris turėjo žemę paliekančiojo išmintį. Ir „A Glow of Light“, ir „Of This World and All the Others“ turi sielvartingą foną, bet štai: prisiminimai subėga į beržinę pintinėlę, pilną gyvenimo žaislų. O simbolinis gaublys ant grandinėlės – mus veda į skardžio kraštą, kur susitinka mirusieji su gyvaisiais. Mirties rankoj žiburiuoja gyvenimas. Tai brangenybės.

Ar aš norėčiau, kad Jūs išverstumėt „Atradimo rudens“ fragmentų? Labai tuo džiaugčiausi. Man ypač malonu, kad Jūs sustojot prie „Mišių už išdaviko žmoną“. Mano draugai lig šiol daugiau dėmesio atkreipdavo į dvi kitas knygos dalis. Ir aš dažnai pagalvodavau: kodėl „Mišios“ jų nedomina? Aš „Mišias“ rašiau 1988–1989 metais, kai ši tema dar nebuvo tokia aktua­li, bet juk dabar tai yra labai „šiuolaikinis“ žvilgsnis – net ir į tragediją, kuri ištiko Lietuvą.

Mane nuo seno traukė mintis apie kaltės pasidalinimą. Ypač žmonos atveju, nes kūniškas lojalumas ją tarsi paverčia vyro suokalbininke. Tad čia ir vėl iškyla tas pat momentas: kaip gimdymas yra dvasinis aktas, taip ir kūniškas dviejų žmonių artumas yra irgi dvasinis aktas. „Ne! – tvirtina kai kurie asmenys. – Tik ne šiais laikais!“ Jiems atrodo, kad šiais laikais kūniška bendrystė žmonių visai nesuriša. Savo pirmajai knygai („Metūgės“,1952) aš buvau pasirinkusi Walto Whitmano motto, kurio spaustuvė per klaidą neatspausdino. Man rodos, kad jis skambėjo šitaip: „If the body were not the soul, what is the soul?“ Tad du žmonės (kol jie kūniškai neišsiskiria) yra vienas kito dvasiniai dalininkai.

Bet motina nebūna pakaltinta vaiko nusikaltimais. Nes gimdymas nėra su vaiku susijungimas, bet priešingai: su vaiku atsidalinimas („Aš atskilau, lyg uolos luitas“). Motina išlieka nekalta ne vien išdavystės, bet ir mažesnių nusikaltimų atvejais. Pavyzdžiui, aš pažįstu vieną vyrą, kurio finansinių transakcijų poveikyje nukentėjo daug žmonių. Niekas nekaltino to vyro motinos (jos gailėjosi), bet visi kaltino jo žmoną...

Skaičiau laikraštyje, kad Jūs dalyvavote PEN klubo susirinkime. Puiku! Kažin, kaip Jums patiko Kornelijaus Platelio poezija? Man dažnai atrodo, kad daugelis Lietuvos poetų gana neatsakingai užverčia žodžių griūtį ant skaitytojo galvos. O juk vienas svarbiausių dalykų literatūroje turėtų būti žodžių atrinkimas. Pamenat, kaip Gustave’as Flaubert’as ieškodavo „mot juste“? Šimtus nelaukčiausių žodžių be sąryšio suvaryti į avinėlius. O gal žodžiai turi mistinės galios? Gal žodžiai buvusiems sovietiniams rašytojams keršija? Kadangi jie kadaise žodžius kraipydavo, sukinėdavo, bandydami aiškiai nepasakyti savo minties, tad dabar to padaryti (savo tikrą mintį išreikšti) – ir nebegali...

Sudie šiuo sykiu, Miela Laima –

Birutė

P. S. Daug linkėjimų Jūsų Mamytei. Aš ją prisimenu iš gražių iliustracijų „Eglutei“, kurią ištikimai skaitydavau, nes visad domėjausi skaitymais vaikams ir pati esu jiems parašiusi šešias knygutes.

 

Mano motina buvo liauna kaip jieva.

Ji apsunkinta manim ir brandina nelaimę.

Platūs indai primerkti šilo gėlių. Geltonos

Langinės privertos:

Ji laukia šventadienio.

 

Aš ateinu per patį Pakylėjimą, kai visi keliai

Būna tušti, kai vargonai būna pritildyti.

Naktį mano lopšin prikrinta aštrių rugpjūčio

Žvaigždžių ir mano motina gailiai pravirksta.

Pirmą kartą.

Nes aš atskilau, lyg uolos luitas, ir riedėsiu

Žemyn. Be jos.

 

Ir tikrai:

Ji nenulaiko mano rankų.

Rudenio sodai dega raudonom pašvaistėm.

Laukiniai gaigalai skrenda į pietus.

Jų sparnai žėri žalvariu.

Tuomet aš atsisveikinu.

Susiglaudžia takas meldyne. Viksvos

Išgaląstos kaip peiliai.

Išsižioja bedantės drevės ir aš drebu visais

Sąnariais.

Bet negrįžtu atgal.

 

Birutė Pūkelevičiūtė, „Metūgės“, 1952

 

Bird Cherries

 

My mother was slender – like the bird cherry.

Heavy with me, her misfortune ripened.

Wide bowls filled with wild flowers –

The yellow painted shutters remained

Closed – she was waiting for me.

 

I came right during the Consecration –

When all the roads are empty, the organ still.

Throughout the night my cradle filled

With jagged, fallen, harvest stars.

And my mother cried out bitterly.

For the first time.

Because I had broken away

Like a landslide and will rush

Down. Without her.

 

Really –

She holds my hands and will not let them slip.

Autumn orchards burn red.

Wild drakes fly south – their wings

Smolder bronze.

It is then that I say good-bye.

The path through the rushes hunches in.

The sedges are like sharpened knives.

Toothless trunks gape at me.

My joints shake.

But I do not turn back.

 

Translated by Laima Vincė Sruoginis, 1995

/ / /

1996-04-12

Miela Laima,

dar prieš Velykas gavau Jūsų siuntinį, už kurį noriu Jums labai padėkoti. Ačiū už Nijolės Miliauskaitės ir Sigito Parulskio knygas, ačiū už laišką ir už man parodytą didelį pasitikėjimą įduodant mano peržvelgimui „Sand Animal“.

Man labai gaila, kad pasitaikė neprielankus laikas: susikaupti, įsigilinti, ramiai pamąstyti. Mat neseniai paaiškėjo, kad man reikės keliauti į Lietuvą (gegužės pabaigoj), o ryšium su šia kelione turiu neapsakomai daug darbo. Be to, užpuolė mane ir Velykos, nes aš susirašinėju su nemažu būriu žmonių. Dar ir vakar rašiau... velykinius laiškus (Jūs juoksitės: paskutinysis buvo 69-as), bandydama pasiteisinti, kodėl taip vėluoju: sakiau, jog ir Atvelykis dar yra Velykų dalis; Lietuvoj tą sekmadienį dar būdavo raičiojami margučiai.

 

 

Tad dovanokit man, Miela Laima, kad aš tik šiandien prisėdau prie laiško. O ir šiandien mano mintys labai padrikos, jos blaškosi kaip pavasariniai debesys.

Pirmiausia mums reikia pakalbėt apie „Sand Animal“. Savo laiške Jūs labai teisingai samprotaujate apie debiutinės knygos svarbą ir tam tikrą riziką. Aš irgi (kaip ir Jūs) visad ieškodavau patarėjų, tačiau tais atvejais bematant tenka susidurti su faktu, kad šalia mūsų stovintys žmonės gali paberti tik kelis savo įspūdžių trupinius. Surasti asmenį, kuris būtų tikras draugas, o taipgi turėtų kūrinio vertinimo neklystančias svarstykles (tai retai aptinkamas talentas!), yra didelė Dievo dovana.

Aš nesu literatūros seikėtoja: mano žodžiai bus labai nemetodiški...

Man rodos, kad „Sand Animal“ stovi ant dviejų gyvenimų slenksčio: amerikietiško ir lietuviško. Kartais literatūriniam kūriniui gali būti ne tiek svarbu, kokia kalba jis į skaitytoją ateina. Tačiau Jūsų poemos kai kurie aspektai visai kitaip skambės originale ir kitaip vertime. Pavyzdžiui, Norberto Vėliaus pasakojimas amerikiečiui bus negirdėta egzotika, o lietuvis skaitytojas gal bus net „Sužeistą vėją“ skaitęs. Todėl aš ir galvoju, kad į „Sand Animal“ reikia žvelgti iš dviejų pusių.

(...)

Be to, aš nesu analitinis žmogus, daugybę dalykų tik jaučiu, o juos rūšiuoti pagal kietą mąstymo logiką ne visada pajėgiu. Jeigu būčiau kitokio tipo žmogus, būčiau kritikė. Arba (lietuviškai tariant) „literatūrologė“. Tokia, kaip žinote, nesu.

(...)

(Čia reikia pridurti – a propos, – kad ir tautine prasme Jūsų „Sand Animal“ yra jaudinanti žinia apie jaunosios užsienio lietuvių kartos meilę Tėvynei.)

(...)

Apie Miliauskaitės ir Parulskio eilėraščių vertimus man būtų sunku išsitarti. Jūs gerai pažįstat abu poetus, Jums tektų su jais plačiai išsikalbėti. Jie pasakys Jums viską daug tiksliau ir dar paaiškins, ką turėjo minty vieną ar kitą žodį rašydami.

(...)

Dar kartą ačiū, kad Jūs mane įrikiavot į savo artimų bičiulių tarpą ir man davėt pasiskaityti „Sand Animal“.

Su meile –

Birutė

P. S. Jūs rašot, kad nenorėtumėt išleisti „trečiarūšės knygos“.

Tačiau širdies gilumoje juk jaučiat, kad „Sand Animal“ nėra trečiarūšė knyga.

Jus taipgi gąsdina mintis, kad Jūsų knyga gali užsigulėti prekystaliuose. Ši mintis neturėtų absoliučiai Jūsų bauginti: juk pačias puikiausias žmonijos knygas ne visados išgrobsto. Ir ne dėl jų aukštos vertės. Tad „courage“!

Laima Vincė – vertėja, prozininkė, eseistė. 1994 m. pagal Fulbrighto programą atvyko į Lietuvą dėstyti poezijos vertimo teorijos bei kūrybinio rašymo VU ir VDU. Į anglų kalbą verčia šiuolaikinę lietuvių poeziją ir prozą.