Darius Pocevičius. Knygos ir leidyklos sovietmečiu (I)

Trejybė: „Vaga“–„Mintis“–„Šviesa“

„Vaga“–„Mintis“–„Šviesa“. Ši trejybė taip ilgai viešpatavo knygų leidyboje, kad trumpi ir skambūs leidyk­lų pavadinimai iki kaulų smegenų įsigėrė į kolektyvinę sąmonę ir tapo neatsiejama išsilavinusių žmonių leksikono dalimi. Knygoms tapus prekėmis jie buvo išsaugoti rinkodaros sumetimais. Nors knygų industrija sovietmečiu sukosi it pašėlusi, tačiau sulaukdavo itin prieštaringų vertinimų. Per metus būdavo išleidžiama 2–2,5 tūkst. knygų ir brošiūrų, tačiau nemenką jų dalį sudarė ideologinė ir specialioji literatūra, tad grožines knygas riję inteligentai skųsdavosi neturį ką skaityti. Milžiniškų, dabar neįprastų tiražų aura blanko dėl populiariausių knygų stokos, nuo kurios gelbėtasi net makulatūros keitimu į deficitines knygas. Skaitymas, anot sociologinių apklausų, buvo tapęs pačia populiariausia laisvalaikio leidimo forma, smarkiai lenkusia televizoriaus spoksojimą ar teatrų lankymą1, tačiau viršų imant vartotojiškam gyvenimo būdui, knygos vis dažniau tapdavo dekoratyvine namų interjero detale.

Anuometė knygų leidyba prieštaringai vertinama ir šiandien. Anot istoriko Tomo Vaisetos, tuomet užėję į išsilavinusio žmogaus namus būtume atradę tipinę biblioteką: keletą Vinco Mykolaičio-Putino ir Ievos Simonaitytės tomų, keliolika „Laisvalaikio skaitinių“ ar „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų. Gana skurdžios ir beveik vienodos namų bibliotekos; knygas graibstantys, tačiau jų neskaitantys snobai, – tokį niūrų paveikslą nupiešė autorius, 1964–1984 m. Lietuvoje įžvelgęs atgrasų modernios vakarietiškos „nuobodulio visuomenės“ variantą.2

2 pav. Pokario knygos: liaudies dainų rinktinė „Dainos“ (1944), faksimilinis leidimas „Pirmoji lietuviška knyga“ (1947), J. Londono romanas „Baltoji iltis“ (1949), S. Nėries „Poema apie Staliną“ (1951)

Monopolija ir trys jos atšakos

Dėl savaime suprantamų kalbinių priežasčių lietuviška leidybos pramonė 1939–1941 m. koncentravosi ne Vilniuje, o Kaune. 1940-ųjų rugsėjį nacionalizavus 10 knygų leidyklų bei knygynų ir 4 spaustuves bei cinkografijas, įsteigta grynoji monopolija – vienintelė visoje šalyje leidybos įmonė, pavadinta LTSR valstybine leidykla. Beveik tūkstantis patyrusių jos darbuotojų pasiraitojo rankoves ir iki karo pradžios spėjo išleisti net 1 067 knygas beveik 8 mln. egzempliorių tiražu.3 Tarp jų buvo ir J. Stalino biografija, ir Kazio Jakubėno „Šimtas vyturėlių“, ir brošiūra „Į pagalbą agitatoriui“, ir „Trijų muškietininkų“ tritomis.

Per kelis 1944-ųjų mėnesius LTSR valstybinė leidykla beveik nieko nespėjo nuveikti, nes kitų metų pradžioje buvo išskaidyta į keturias įmones. Pagal tematiką atskirtus Leidyklų ir poligrafijos valdybos padalinius į priekį turėjo varyti ne konkurencija, o sąmoningas siekis šviesti ir kultūrinti liaudį, tačiau knygų gamybos ir platinimo industrija, karo metais praradusi daug specialistų ir technikos, sukosi it apatinė girnapusė.

Pokario architektūroje vyravo neoklasika, o literatūroje tam tikrą vietą užėmė lietuvių klasikai. Per pirmąjį pokario dešimtmetį išleista 37-ių „ikitarybinio laikotarpio“ lietuvių autorių kūryba. Daug dėmesio sulaukė ir M. Mažvydas. 1947-aisiais pompastiškai atšvęstas pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejus.

Žinoma, senieji autoriai nublanko prieš naujuosius valdžios numylėtinius. 1940–1955 m. dažniausiai leistų autorių dešimtukas atrodo šitaip: P. Cvirka – 57, M. Gorkis – 49, A. Puškinas – 32, L. Tolstojus –26, S. Nėris – 23, A. Venclova – 22, E. Mieželaitis – 20, A. Vienuolis – 19, A. Čechovas – 18, A. Tolstojus – 17 knygų.4 Ypatingos pagarbos sulaukdavo valdžią ir jos primestą santvarką liaupsinusių autorių knygos. S. Nėries „Poema apie Staliną“ 1951-aisiais perleista ne mažiau puošniai nei M. Mažvydo „Katekizmas“ (2D pav.).

4 pav. Naujametė knygų reklama („Tiesa“, 1956-12-29, p. 4)

Politizuotų knygų leidyba aiškiai skurdino grožinės ir ypač pramoginės literatūros pasirinkimą bei tiražus, kurie siekė 8–10 tūkst. egzempliorių. Vis dėlto pasaulinės klasikos arba lengvų skaitalų mėgėjai turėjo ką veikti. 1945-aisiais pasirodė pasaka „Jūrininko Sindbado nuotykiai“ ir Nikolajaus Miklucho-Mak­lajaus kelionių apybraiža „Vienas tarp laukinių“, po metų – Williamo Shakespeare’o „Hamletas“ ir Romaino Rolland’o „Žanas Kristofas“. Vėliau tokio pobūdžio knygos imtos skaičiuoti ne vienetais, o dešimtimis. Nedidelę, tačiau saugią nišą užsiėmė nuotykiniai Jacko Londono ir Jameso Fenimore’o Cooperio kūriniai.

Beje, trijų leidybos banginių monopolija buvo tik sąlyginė, nes greta veikė ir apie 20 įvairioms žinyboms priklausiusių organizacijų, turėjusių leidybos teises. Pastarosios išleisdavo daugiau nei pusę visų knygų ir brošiūrų.

6 dešimtmetyje įvyko perversmas verstinėje grožinėje literatūroje – nusigręžta nuo rusų literatūros. Per 5 metus iš rusų kalbos išverstos 243 knygos, o iš kitų kalbų – 394. Pirmosiose gretose čia žengė prancūzų, anglų, amerikiečių ir lenkų autoriai.5 Atsivėrimas Vakarų šalių literatūrai buvo ryškus ir kultūrinėje rusakalbių terpėje.

7 dešimtmečio pradžioje lietuvių autorių sąrašas smarkiai išsiplėtė. 1961–1965 m. grožinės literatūros knygomis virto 162 šiuolaikinių lietuvių autorių kūriniai. Iškilo naujos pavardės: M. Sluckis (12 knygų), Just. Marcinkevičius (11 knygų), J. Avyžius (8 knygos), K. Saja (7 knygos).6

Cenzūros paradoksai

Apie pokario metų, o ir vėlesnio laikotarpio cenzūrą prirašyta daug, sodriai ir emocingai. Ypač daug emocijų rašytojai išliejo 1992-aisiais pasirodžiusiame beveik 600 p. straipsnių ir dokumentų rinkinyje „Rašytojas ir cenzūra“. Nemažai valdžios kišimosi į literatūros reikalus faktų užfiksuota įvairiuose archyviniuose dokumentuose bei akademinėse monografijose, konk­retūs cenzūravimo ir kupiūravimo faktai minimi ne vienoje garbaus amžiaus sulaukusių rašytojų ir leidyklų redaktorių prisiminimų knygoje. Visa tai skaitant susidaro įspūdis, kad anais laikais kiekvieną rašytojų judesį saugojo budrus LKP ideologų žvilgsnis ir visada paruoštas Glavlito šešiakampis antspaudas.
Tokioje šviesoje paradoksaliai atrodo trys fenomenai:

1. Griežtos, kokia dažnai vaizduojama, cenzūros ir monopolinės leidybos sąlygomis neatsirado bent kiek reikšmingesnių literatūrinės savilaidos, kaip efektyviausio priešnuodžio, apraiškų. 1959-aisiais žurnalisto Aleksandro Ginzburgo Maskvoje pradėtas leisti poezijos almanachas „Sintaksė“ atvėrė duris „samizdatui“, paplitusiam didžiuosiuose TSRS miestuose, o štai Lietuvos rašytojai romiai laukė eilėje prie „Vagos“ durų.

Maskvoje ir Leningrade tuo metu pasidarė madingos neformalios literatų grupuotės, o Lietuvoje jos taip ir nesusiformavo. Literatūriniam Vilniaus pogrindžiui galėtume priskirti nebent 7 dešimtmetyje susibūrusią rusakalbių literatų grupelę „tryntravistus“ (rus. „трын-трависты“), demontravusius atsainų kontrkultūrinį požiūrį tiek į oficialių rašytojų, tiek į oficialių disidentų kūrybą.7 Vienu iš idėjinių grupelės variklių tapo to meto neformalas Sergejus Rapoportas. 1964-ųjų gruodžio KGB ataskaitoje apie ją rašyta: „Šių metų gegužės mėnesį atskleista vadinamoji „tryntravistų“ grupė. Susirinkę privačiuose butuose ir kavinėse Vilniaus mieste, jie aptarinėjo pačių parašytus abstrakčiai siurrealistinius prozos ir poezijos kūrinius, kurie ideologijos požiūriu akivaizdžiai ydingi.“8 Deja, grupelės pavadinimas, kurį vėliau išpopuliarino filme „Briliantinė ranka“ atlikta dainelė, taip ir liko geriau žinomas saugumiečiams, o ne vilniečiams.

Lietuvių autoriai nepraktikavo ir kūrinių publikavimo užsienyje. Vienintelis atvejis – dramaturgo Juozo Glinskio farsas „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, groteskiškai pasakojantis apie beprotnamyje karšinamą komunistų partijos elitą. Parašyta 7 dešimtmečio pabaigoje ir emigravusio Jono Jurašo išsivežta į JAV, pjesė buvo išversta į anglų kalbą ir 1978-ųjų žiemą publikuota Čikagos žurnale „Lituanus“ be autoriaus vardo ir pavardės.

2. Lietuvių literatūra stokojo autorių, kuriuos šiandien būtų galima vadinti „disidentais“. Bene vienintelis toks buvo 1954–1959 m. Rašytojų sąjungai vadovavusio Antano Venclovos sūnus Tomas. LKP CK adresuotame 1975-ųjų gegužės laiške T. Venclova formaliai deklaravo nemokąs rašyti „į stalčių“, tačiau kūrybinės laisvės ribojimais vargu ar galėjo skųstis. 1962 ir 1965 m. išleidęs dvi mokslo populiarinimo knygas apie kosmosą ir kibernetiką, jis kibo į vertimus ir per dešimtmetį iš anglų, lenkų ir rusų kalbų išvertė VGLL ir „Vagoje“ išleistas 6 prozos knygas, 3 poezijos ir dramos rinkinius, taip pat klasikines F. Garcios Lorcos, A. Jarry, W. Shakespeare’o dramas, pastatytas Lietuvos teatruose. Ir, žinoma, 1972-aisiais driokstelėjo poetiniu debiutu „Kalbos ženklas“ (6 pav.), kurį kritikai dažnai laiko geriausiu jo kūriniu. „Represijomis“ būtų galima pavadinti nebent faktą, kad 1971-ųjų kovą T. Venclova nebuvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Anot posėdžiui tada pirmininkavusio Alfonso Bieliausko, pritrūko dviejų balsų, kuriuos jaunasis kandidatas prarado pats, arogantišku elgesiu nuteikęs prieš save konservatyvesnius valdybos narius.9

3. 1990 m. skaitytojų bendruomenė turėjo susitaikyti su nelabai maloniu faktu. Paaiškėjo, kad „rašymas į stalčių“, apie kurį dažnai ir karštai kalbėta kelerius metus, buvo smarkiai perdėtas: stalčiai pasirodė esą beveik tušti. „Jono Mikelinsko romanas „Juodųjų eglių šalis“ – vienintelis sovietmečio romanas, parašytas „į stalčių“ 1962–1967 m. ir laukęs cenzūros panaikinimo“, – 2002-aisiais buvo įsitikinęs literatūrologas V. Kubilius.10 Šiandien tokių „stalčių“ kūrinių priskaičiuojama daugiau: 1970 m. baigta Juozo Apučio apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, S. Nėries prieš mirtį sudarytas eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“, tremtyje parašytos Antano Miškinio „Psalmės“. Prie jų galima būtų pridėti ir kai kuriuos V. Bložės, J. Juškaičio, E. Puišytės eilėraščius, jeigu jų datos nėra pasendintos politinės konjunktūros sumetimais.

8 pav. „Dievų miško“ mašinraštis su redaktoriaus taisymais ir autoriaus komentarais, 1945–1946 m., LLTIB RS, f. 53, b. 8, p. 186.

Žinoma, išvardyti paradoksai anaiptol nereiškia, kad cenzūros anuomet nebuvo. Ji buvo, tačiau nuo 6 dešimtmečio antros pusės nuolat keitėsi ir ilgainiui tapo visai kitokia, nei įprasta vaizduoti, – ne vulgariai binarinė „sovietiniai cenzoriai prieš laisvus kūrėjus“, o gerokai rafinuotesnė, sudėtingesnė, kompleksiškesnė, išskaidyta tarp įvairių institucijų, nuomonių lyderių, pačių autorių (savicenzūra!) bei įtakos grupių, todėl tarsi ištirpusi sociume ir mažai pastebima.Cenzūra dažniausiai veikė kaip nerašytas susitarimas. Tuo ji panaši į šiuolaikinėms visuomenėms būdingą moderniąją cenzūrą, kurios mechanizmą amerikiečiai Edwardas S. Hermanas ir Noamas Chomsky struktūravo 1988-ųjų knygoje „Sutarimo gamyba“ („Manufacturing Consent“). Deja, daugelis lietuvių tyrinėtojų iki šiol yra užstrigę būtajame laike ir į vėlyvąją sovietmečio cenzūrą žiūri taip, kaip į ją šaltojo karo laikais žvelgė emigrantų kultūrininkai – kaip į režimo primestą vienapusę totalitarinę kontrolę.

Kad cenzūravimo procesas buvo daugiaplanis ir daugiareikšmis netgi pokariu, liudija chrestomatine tapusi Balio Sruogos „Dievų miško“ leidybos istorija. Ilgametė „Vagos“ redaktorė Donata Linčiuvienė ją įvertino kaip vieną baisiausių cenzūros apraiškų: „Turbūt vienintelis atvejis, kai cenzūra, nukamavusi autorių ir nususinusi kūrinį taip, kad jo nebebuvo galima leisti, jam pasitarnavo, – tai Balio Sruogos „Dievų miškas“. Jeigu šis tragiškos lemties kūrinys būtų pasirodęs 1947-aisiais, lietuvių literatūra būtų patyrusi didžiulį nuostolį. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos archyve saugomas „Dievų miško“ rankraštis – kraupus Sruogos mūšio su cenzūra atvaizdas.“11

Dešimttūkstantiniai tiražai

„Buržuazinėje Lietuvoje išleidžiamų knygų tiražas buvo menkas: 1–3 tūkstančiai egzempliorių, o eilėraščių rinkiniai nesiekdavo daugiau kaip 800 egzempliorių. Pokariniu laikotarpiu Tarybų Lietuvoje išleista apie 12 milijonų knygų. Šis skaičius prašoka per dvidešimt su viršum buržuazijos viešpatystės metų laikotarpį išleistų knygų skaičių“, – 1947-ųjų gruodį konstatavo Knygų rūmų vadovas A. Ulpis.12

Nauja leidybos politika, kelis kartus padidinusi tiražus, išryškėjo jau 1940-ųjų pabaigoje. Jos buvo laikomasi ir po karo. 1945-aisiais leidinių pasirodė nedaug, tačiau vidutinis vienos knygos tiražas viršijo 14 tūkst. egzempliorių. Vėliau, knygų asortimentui išsiplėtus, tiražai kiek nukrito, tačiau vis tiek išliko stebėtinai dideli.

1 lentelė. 1939–2015 m. Lietuvoje išleistų knygų statistika (pagal 1957, 1962, 1969, 1977, 1981 ir 1986 m. Lietuvos TSR spaudos statistikos biuletenius bei 2010 ir 2015 m. Lietuvos spaudos statistikos biuletenius)

Anot „Naujų knygų“ redakcijos, 1944–1966 m. Lietuvoje išleista beveik 35 tūkst. knygų vidutiniu 6,8 tūkst. egzempliorių tiražu, vidutinis grožinės literatūros knygų tiražas siekė 13,2 tūkst., o vaikų ir jaunimo knygų – 18,2 tūkst. egzempliorių. Tarp rašytojų vienvaldis lyderis buvo P. Cvirka: 91 jo knyga pasirodė vidutiniu 24,4 tūkst. tiražu.13

Knygų rūmų vedamon statistikon nepatekdavo „milijonieriai“ – keliolika žinomesnių lietuvių rašytojų, kurių knygos būdavo milijoniniais tiražais leidžiamos TSRS ir Rytų bloko tautų kalbomis. 1964-ųjų vasarą laikraščiai pranešė, kad prieš trejus metus 30 tūkst. egz. tiražu pasirodžiusi Just. Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ šturmavo neregėtą lietuvių literatūroje viršūnę – bendras jos tiražas jau pasiekė 1 mln.14 Milžiniškais tiražais 1979 m. didžiavosi ir J. Baltušis: „Iš dyko buvimo pamėginau suskaičiuoti savo knygų bendrą tiražą, ir pats nustebau: pasirodo, mano knygelių lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, armėnų, tadžikų, uzbekų, lenkų kalbomis bendras tiražas jau prašoko pusantro milijono, o tiksliai – 1 525 800 egz. Neblogai, ką?“15

Bendras Lietuvoje išliestų knygų ir brošiūrų tiražas nuolat didėjo ir 1990-aisiais pasiekė rekordinę žymą – daugiau nei 30 mln. egzempliorių (1 lent.). Vėliau jis ėmė slūgti ir artėti prie tarpukario lygio, o vidutinis vienos knygos tiražas šiandien net mažesnis nei prieš karą.

Ar didžiuliais tiražais išleistos knygos būdavo išparduodamos? Žinoma, kad ne visos. Užsigulėjusios lentynose ir sandėliuose bandytos išjudinti skelbiant išpardavimus. Laikraščiuose ne taip retai pasirodydavo skelbimai apie nupigintas knygas.

N. Krupskajos ir A. Lunačarskio rašinius buvo galima nukainoti, o V. Lenino, N. Chruščiovo ar V. Brežnevo veikalų – niekada. Kita vertus, jų kaina ir taip buvo nedidelė. 1989-ųjų rudenį Rimanto Dichavičiaus fotoalbumas „Žiedai tarp žiedų“ buvo pabrangęs nuo 18 iki 60 rublių, o štai V. Lenino „Raštų“ rinkinio infliacija nepaveikė: po 65 kapeikas kainavo ir 1-asis tomas, išleistas 1976-aisiais, ir neseniai pasirodęs 45-asis.16

Seni leidybos vilkai neretai tiesiog prašaudavo pro šalį. 1984 m. „Mintis“ 200 tūkst. tiražu išleido Lio­no Feuchtwangerio „Apsišaukėlį Neroną“, kuris po kelerių metų buvo nukainotas nuo 2,20 rub. iki 1 rub. ir ilgai dūlėjo knygynuose.

 

1 Algimantas Mitrikas. „Kam skiriame laisvalaikį“, Kultūros barai, 1974 m. kovas, Nr. 5 (113), p. 48–50.

2 Tomas Vaiseta. „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“. – V., 2014, p. 227–247.

3 „Lietuvos TSR spaudos statistika, 1956–1960“. – V.: LTSR Knygų rūmai, 1962, p. 39.

4 „Lietuvos TSR spaudos statistika, 1940–1955“. – V.: LTSR Knygų rūmai, 1957, p. 71–80.

5 „Lietuvos TSR spaudos statistika, 1956–1960 m.“. – V.: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962, p. 21–22.

6 „Lietuvos TSR spaudos statistika, 1961–1965 m.“. – V.: Mintis, 1969, p. 102–107.

7 Taisija Laukkonen. „(Po)sovietinė rusų poezija Lietuvoje: literatūrinio elgesio strategijos“. – V.: Lietuyvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 75–78.

8 KGB pažyma apie priešiškus ir ideologiškai žalingus reiškinius tarp jaunimo, 1964-12-31, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 627, l. 337.

9 Alfonsas Bieliauskas. „Anapus Rubikono“. IV knyga. – V.: „Pradai“, 2001, p. 593–596.

10 Vytautas Kubilius. „Jonas Mikelinskas – tiesos rašytojas“, Literatūra ir menas, 2002-05-17, Nr. 20 (2899), p. 3.

11 „Redaktoriaus amplua: diplomatas, psichologas, cenzūros įrankis“, Colloquia, Nr. 24, 2010, p. 159.

12 A. Ulpis. „Lietuviškosios knygos suklestėjimas“, Jaunimo gretos, 1947 m. gruodis, Nr. 12 (39), p. 4.

13 „Ar žinote, kad...“, Naujos knygos, 1967 m. birželis, Nr. 6, p. 9.

14 S. Vaitkūnas. „Milijonas lietuviškų „pušų“, Tėvynės balsas, 1964 m. liepa, Nr. 61 (748), p. 2.

15 Juozas Baltušis. „Vietoj dienoraščio“, Metai, 2016 m. gruodis, Nr. 12 (311), p. 125.

16 „Trumpai apie viską“, Gimtasis kraštas, 1989-10-13, Nr. 41 (1178), p. 2.