Iš ciklo „Augau teatre“

 

Mama veža mane rogutėmis į teatrą. Žaliakalnio kalnas, keliaujame iš Zarasų gatvės, kur gyvename su tėvelio mama, mūsų baba, tėčio seseria, t. y. tetute, ir su mano sese Kristina. Nusileidžiam nuo Žalio kalno. Mama traukia roges per apsnigtą miestą, mano keliai apsukti šiltu, mamos megztu apklotu, ji skuba į repeticiją. Mes skubam. Aš visa gerkle dainuoju, beveik rėkiu: „Tū-ru, tū-ru, nerandu durų... Prifikau kelnes, smirdu kaip velnias...“ Mama juokiasi, ji pati yra žaisminga ir išdykusi. Tokia ir visą gyvenimą, nepaisant nieko. O į mus jau žiūri žmonės. Mamai nė motais, o gal kaip tik įdomu. Mane, žinoma, primokė artistai. Teatre einu per rankas, tai tas palaiko, tai kitas, nešasi į grimo cechą. Čia labai jauku, grimerė Danutė su didele lenkta yla gamina ant medinės galvos užmautą peruką; visur šviesos ir veidrodžiai, išdėliotos grimo dėželės, kavos kvapas. Repeticija, ateina senas aktorius, ir jam prilipdo ūsus, barzdą ir žandenas. Vėliau jis mirs, mirs iš tikrųjų, ir dvi dienas scenoj nebus vaidinama, sueis šio seno artisto buvę mokiniai, o jis gulės ant paaukštinimo, visi gedės, verksiu ir aš, ir prisiminsiu, kaip to aktoriaus, Antano Mackevičiaus, kalbančio taisyklinga lietuvių kalba, kiek gėdijausi, šiek tiek bijojau ir sulaikiusi kvapą žiūrėdavau į virsmą, jam prilipdžius, kaip tėvelis sakydavęs, „augmeniją“, užtepus grimą, persirengus ir pakeitus eiseną.

Sėdžiu kampe ir žiūriu be žado. Ant elektrinės plytelės kaitinamos replės, tuoj sugarbanos vieną artistę gražuolę. Man čia gerai. Niekas nevaro, leidžia būti. O mamos grimo kambaryje – jis yra antrame aukšte, trečias už grimo cecho – šurmulys. Jau visos susirinko: kairėje kambario pusėje – Danutė Strakšytė (Strakšis), Aldona Jodkaitė, Gražina Balandytė. Dešinėje – teta Lialė, t. y. Birutė Raubaitė, ir mano mama. Mamos grimo kambario aktorės jau persirenginėja; kaip ir visos kolegės, repeticijai rengiasi panašiai: juodas, platus iki žemės sijonas, juodi bateliai su neaukšta pakulne, striukas tamsus švarkelis, kokia megzta drapanėlė, užmesta ant pečių. Man čia ramu. Man čia daug geriau, nei likti su aukle. O auklės namuose keičiasi nuolat. Tai apsivogė, tai vaiką paliko balkone, o jį (t. y. mane) užlijo netikėtas lietus, tai kavalierių atsivedė, tai peršaldė, nes su tuo kavalieriumi tąsė vaiką po Ąžuolyną. Aš labai dėkinga mamai, tėvams, kad manęs pasigailėdavo ir pasiimdavo su savimi. Į tą kitą, tikrą, saugų ir pažįstamą, paslaptingą ir pasakišką pasaulį. Teatrą. Bet dėl to realusis pasaulis nuo manęs pamažu traukėsi, o gal aš pati traukiausi nuo pasaulio.

Šešerių metų, kai jau gyvenome Kauno VI forte, penkiaaukštyje (tėveliams skyrė butą naujajame darbininkų rajone apie 1965 m.), aš gavau pirmą vaidmenį. Tai buvo neįtikėtina ir neapsakoma. Mama paklausė, ar norėčiau vaidinti. Koks dar galėjo būti klausimas, jo net nesupratau. Tik pajutau, kad imu drebėti. „Tai gerai, jeigu nori. Rudenį prasidės repeticijos ir tu būsi Samatas, berniukas. Būsi tetos Rūtos sūnus. Ar nori?“ Būti Rūtos Staliliūnaitės sūnum? Ar tai įmanoma? Mes su seseria ją labai mylime. Varžomės dėl jos dėmesio. Rūtelė mus, vaikus, globoja, nuolat gaunam ko nors dovanų: tai knygutę, tai šiaip kokią smulkmeną. Su ja, dar visai jauna, tik atėjusia į teatrą, jaučiuosi kaip su vyresniąja drauge. Draugaujame tylomis, myliu ją visa širdimi. Grožiuosi atėjusi į jos grimo kambarį, stebiu, kaip šukuojasi, kaip rengiasi. Jaučiu, kad prieš repeticiją ar spektaklį ji nešneki, tai nelendu, o ir mama su tėčiu draudžia žmonėms įkyrėti. Mudvi vaikštom po teatrą susikibusios už rankų. O čia – kartu vaidinti!..

 

Mūsų namai Kaune, VI forte, tuometinėje J. Aleksonio gatvėje

 

Čingizo Aitmatovo pjesę „Mano tuopelė raudona skarele“ Kauno dramos teatre imasi statyti aktorius Kęstutis Genys. Teatre buvo tokia praktika, kad tarp didžiųjų pastatymų įterpdavo ir gastrolėms ruošiamų vaidinimų repeticijas. „Tuopelė“ kaip tik toksai vaidinimas. Su klasikinėmis dekoracijomis, uždanga, netgi tikromis malkomis ir arbatos puodeliais, kuriuos Rūta įnešdavo į sceną sukabinusi kiekvieną ant atskiro piršto. Užkulisiuose žiūrėdavau apsvaigusi, kaip mikliai Tuopelė papuošia it žiedais savo ranką puodelių ąselėmis ir išbėga į sceną. Mano „tėvas“ šiame spektaklyje – jam šoku į glėbį, kai pasirodo scenoje, – aktorius Vytautas Tomkus. Prasideda stebuklingas repeticijų laikas, stoviu už dekoracijos ir, išgirdusi, kaip Aselė-Tuopelė išberia malkų glėbį, turiu išbėgti ir sušukti: „Tėtis parvažiavo!“ Tada pulti Tomkui į glėbį, o jis pakels mane ant rankų. Kaskart siaubingai jaudinuosi, laukdama byrančių malkų garso, girdžiu ne tas malkas, o savo besidaužančią širdį. Pasiskundžiu mamai, kad man „nesigirdi“. Paprašau už dekoracijos pastovėti drauge su manim. Mama viską supranta, kažkaip nuramina. Mano trumpai berniukiškai kirpti plaukai. Pasiūta melsva pižama su gražiais apvadėliais. Aš jau žinau, kas yra laimė: būti t i k r a m e gyvenime, t. y. scenos iliuzijoje. Nuo to laiko (jei ne nuo anksčiau) tik­rovės kontūrus many brėžia teatro gyvenimas, visa kita – skaudi, brutali realybė, kurią tiesiog reikia kažin kaip ištverti. Tai įmanoma tik su artimaisiais.

Rūta yra artimoji. (Užteks man priaugti paauglystę, ir tas atviras santykis ims keistis.) Aš žiūriu, kaip grimo ceche iššukuojami ir ruošiami spektakliui prisegami plaukai ir perukai. Tuopelė pinasi kasą. Net repeticijose, o vėliau ir vaidinimuose Rūta perpina savo ilgais laibais pirštais kasą taip natūraliai, lyg tai būtų jos pačios juosmenį siekiantys plaukai. Ir spalva atitinka – švelniai rusva, šiek tiek pelenų atspalvio. Stoviu Rūtai už nugaros. Ji triumo (trijų dalių) veidrodyje pamato mane. „Nori pašukuoti mano kasą?“ – šypsodamasi klausia. Atsargiai šukuoju plaukų galiukus, tuo metu Aselė peršukuoja mane, savo „sūnų“ Samatą. Tokie tikrovės nepamirštami blyksniai.

Mano mama vaidina nelaimingą ir gražią moterį, viliojančią Aselės vyrą, t. y. Tomkų. Aš tos scenos stengiuosi nežiūrėti. Nepažįstu tokios savo mamos. Suprantu puikiai, kad tai netikra, tas meilus primerktų mamos akių žvilgsnis, rankomis paremta galva (juodu peruku!) prie butelio, nejaukios, gundančios mamos balso intonacijos. Ai, geriau nežiūrėsiu, iškart labai neramu. „Mano tuopelė raudona skarele“ ne­įrašyta kaip įsimintina Kauno dramos teatro istorijoje. Tiesiog gastrolinis spektaklis, tiesa, vėliau netgi rodytas per televiziją. Vieną vasarą mama suserga. O čia – gastrolės. Aš „vaidinu“. Staigus pakeitimas, vietoj mamos – teta Lialė, t. y. Raubaitė. Mama vėliau prisijungs. Išvažiuoju be veido. Mama po keturių dienų mus pasiveja, mano pasaulis įgauna realybės kontūrų.

 

D. Juronytė ir V. Tomkus 1964 m. spektaklyje „Mano tuopelė raudona skarele“. Nuotraukos iš D. Zelčiūtės šeimos archyvo

 

Mes gyvenam skurdžiai, tuo metu, žinoma, aš to nesuprantu, nes neturiu su kuo palyginti. Tėvelis eina pas mėsininką žydą, kuris šypsodamasis parduoda mums jautienos. Tėtis siūlo kvietimą į teatrą. „Nereikia, artistas, – sako mėsininkas, – valgyk ir būk sveikas tu ir tavo šeima!“ Močiutė namuose skiedžia grietinę užvirtu pienu. Ant duonos dažnai tepamės margariną ar lydytus taukus su spirgučiais. Žinoma, skanėstas. Labai norisi ko nors skanaus. Jei bent trumpam liekam vienos su seseria, gaminamės vandens, acto ir svogūnų sriubą, į pieno puodelį metam gabalėlius batono. Kasdien į penkiaaukščių namų kiemus atvažiuoja pienininkas. Šeima siunčia pieno mane: „Gal vaikui įpils geresnio.“ Labai prisirišu prie kasdienio pasilabinimo su tuo pienininku. Vėliau tasai ritualas nutrūks, pienininkas nebeatvažiuos, pasakos, kad jį pasodino į kalėjimą, nes skiedė pieną. „Bet mūsų pieno tai neskiedė! – nesutinku. – Mūsų buvo geras!“ Toks geras, kaip ir prapuolęs užmarštin spektaklis „Mano tuopelė raudona skarele“.

Dovilė Zelčiūtė. „Tarp senų dekoracijų“ čia