9.

Pernai, visoje Rytų Europoje žlugus komunizmui, Jugoslavijos paveikslas tapo šiek tiek ryškesnis. Pradingo įvairios, ne tik politinės, bet ir literatūrinio bei filosofinio pobūdžio fantasmagorijos apie visuomenės ir dvasingumo padėtį šioje šalyje. Pagaliau prieš rinkimus susivienijome, tegul pamato, kokia yra realybė. Atėjo laikas nustoti vaidinti produktyvumą marksistų būreliuose ir kai kuriuose nacionalistinėse rašytojų sąjungose, visuomet turinčiose teisingiausią požiūrį į savo tautos kultūros bei demokratijos tradicijas. Slovėnijoje, kur rinkimai vyko anksčiausiai, komunistai gavo maždaug tiek pat balsų, kiek Čeko­slovakijoje. Kroatijoje triukšmingai pralaimėjo. Serbijoje, persivadinę socialistais, gavo absoliučią daugumą balsų. Juodkalnijoje, kuri tuo metu tapo serbų vadeivų satelitu, laimėjo senuoju geruoju pavadinimu. Bosnijoje ir Hercegovinoje rinkėjai atidavė balsus tautiniams susivienijimams: atitinkamai bosnių musulmonų, serbų bei kroatų politinėms partijoms. Albanai boikotavo serbų rinkimus. Makedonija liko pasidalyta nacionalistų, jugoslavų reformatorių bei komunistų.

Galima daryti išvadą, kad Rytai ir toliau buvo raudoni. Kaip Rumunijoje ir Bulgarijoje. Nerašau šių žodžių tikslingai. Tiesiog pastebiu, kad kultūriniai ypatumai pasirodo esą senesni ir stipresni už idėją, kuri bando juos nugalėti. Neturiu tikslo to pabrėžti, nors serbų kolegos ilgai ir nuosekliai maitino mus paskaitomis apie savo tautos demokratines tradicijas ir vidurio europiečių kroatų bei slovėnų provincialumą. Konstatuoju tai su liūdesiu. Sudėtingą aštuntąjį dešimtmetį, kai būtent Belgrade klimatas buvo liberalesnis nei Slovėnijoje, kolegos serbai daug kuo mums padėdavo. Tuomet užmegzta daug ryšių, gyvavusių iki pat devintojo dešimtmečio. Slovėnijoje, „laisvės saloje“ (kaip apie šią šalį rašė „Newsweek“), tuomet spausdindavome uždraustų ir persekiojamų serbų autorių kūrinius. Rašau su liūdesiu, tačiau esu įsitikinęs, jog tarp serbų laimėjo ne komunizmas, o iracionalumas. Kosovo „sąrėmis“. O prie šio šventojo karo prieš albanus ir prieš kiekvieną, kas bent jau bandė suprasti albanus, prisidėjo būtent rašytojai. Milžinišką tradiciškai politizuotos serbų tautos potencialą panaudojo iracionalių reikalų specialistai, nutolusias nuo realybės idėjas – valdantieji komunistai. Rezultatas: gerojoje Jugoslavijos pusėje tebevadovauja komunistai, kurie ir toliau kvailina save ir kitus „jugoslavizmo“ idėja, o kitoje pusėje – dvi demokratinės valstybės, kurios su balkaniškojo bei komunistinio tipo iracionalumu nenori turėti nieko bendra. Tai Kroatija ir Slovėnija.

10.

Rašytojų iš Rytų, kurie sąmoningai arba prieš savo valią įstrigo politikoje, istorija šiandien gerai žinoma ir nėra poreikio jos priminti. Tie, kurie per vieną naktį iškeitė areštus ir tylėjimą į valdžios postus ir ryškią prožektorių šviesą, netrukus suvoks, kad protas, etiška pozicija bei atvirumas yra ne tik deficitinė prekė, bet kartais ir nepageidaujami politinio prag­matizmo atributai. Jų laukia kartus nusivylimas. Geriausiu atveju jie suvoks kai ką, kas tam tikrą laiką jiems neatrodė svetima, nors mintyse turbūt buvo įsitikinę, jog tai susiję su kažkuo kitu, bet ne su jais pačiais. O būtent, kad politikos, valdžios ir jėgos pasaulis iš tikrųjų visai kas kita nei literatūros pasaulis. Tačiau kas laukia mūsų kolegų, kurie, praradę bet kokį autorefleksijos jausmą, vilioja paskui save skaitytojus arba aklai tikinčius jais bendrapiliečius į pavojingus prievartos vandenis?

Užduodu klausimą – ar dėl to tiek metų sakydavome, jog politika neturi kištis į literatūrą, kad dabar kai kurie filologai kištųsi į politiką labiau abejotinu būdu, nei daro tai patys politikai?

Prieš keletą metų, kai Jugoslavijoje pradėjo byrėti represinė mašina, pasirodė pirmieji tautinės neapykantos simptomai. Nebuvo staigmena kiekvienam, kas nors kiek pažinojo šios amžinai sergančios valstybės sielą. Prievarta Kosove skatinama, deja, kai kurių mūsų kolegų, šventai tikinčių, kad gina teisingą reikalą – amžinąjį „serbiškumą“, turėjo įtakos tradiciškai gerų santykių tarp slovėnų ir serbų atšalimui. Slovėnijos bei Serbijos PEN klubuose suderinome viešų diskusijų organizavimą. Šios diskusijos netrukus įvyko Liublianoje ir Belgrade. Beveik dėl nieko nepasiekėme susitarimo. Slovėnų demokratijos troškimas jiems atrodė „partikuliarus“, o pasakojimai apie Vidurio Europą – „provincialūs“. Jų „Kosovo trauma“ mums atrodė „anachroniška“, o nuolaidas Miloševićiaus režimui, kuris galutinai išspręs serbų klausimą Jugoslavijoje po Tito, laikėme nuolaidomis nacionalbolševizmui. Žinoma, supaprastinu, mūsų pokalbiai buvo daug sudėtingesni, nei būtų galima atkartoti keliais žodžiais. Tačiau mes kalbėjomės. Dabar jau nebesikalbame. Paskutinį kartą kalbėjausi su vienu serbų kolega, kovotoju už šventą serbų tautą ir stačiatikių tradicijas, tuoj po naujos siaubingo smurto bangos Kosove, po to, kai policija panaudojo tokius metodus kaip „sardinių tunelis“ (vienas iš fizinės prievartos prieš jaunus albanus būdų). Aš pareiškiau ne tik protestą, bet ir nuogąstavimą, kad ši beprotybė netrukus gali išplisti po visą Jugoslaviją, turinčią karčią, blogiausią iš įmanomų ir su tautiniais nesutarimais susijusių patirčių. Vakarų Europa, šiuo atžvilgiu irgi ne tokia jau nekalta, prasiblaivė po paskutiniojo karo. Bet čia, Jugoslavijoje, kur buvo tiek smurto, kur pralieta tiek kraujo, atrodo, kad galime pakartoti šiuos siaubingus dalykus. Argi ne laikas nutilti, jeigu jau negalime garsiai protestuoti prieš tai, kam ruošiamasi? Galbūt pasisakiau šiek tiek patetiškai, bet jo atsakyme nuskambėjo akivaizdus cinizmas: „Tai, apie ką čia kalbi, – tik kažkokia lyrinė tema.“ Jeigu jau su Miodragu Bulatovićiumi, o būtent jis buvo šių lyrinių temų serbas ekspertas, negalėjome susitarti net žmogaus gyvenimo ir orumo klausimu, tai nebežinau, apie ką daugiau galėtume ir kalbėtis. Be abejo, visuomet atsiras kas nors sakantis, kad yra už gyvybę svarbesnių dalykų, o būtent – teisybė. Serbų teisybė, albanų teisybė. Tarp jų – peiliai ir epinė tema. Be paliovos.

Tegul man vis dėlto bus leista nedalyvauti šiuose debatuose. Tegul man bus leista domėtis kitais dalykais.

11.

Šviesaus atminimo prezidentas kalbose noriai vartodavo posakį: „Mes – viršuje, jūs – apačioje.“ Tai reiškė, kad jie „viršuje“ kažką atsakingai nusprendė, o mes „apačioje“ atsakingai tai įvykdysime. Tuomet buvau studentų laikraščio redaktorius ir man toks požiūris į žmones atrodė neįtikėtinas. Išspausdinome karikatūrą – granito blokai. Ant viršutinio bloko užrašas: „Mes – viršuje“, o ant apatinio: „Jūs – apačioje.“ Viršutinis blokas trupėjo, neišvengiamai byrėjo. Dėl šios karikatūros mes, žinoma, turėjome problemų su komunistiniais fanatikais. Bet tai ne esmė. Bėda ta, kad žmonėms tai atrodė lyg kažkas savaime suprantama. Šiandien, kai ir kolegos rašytojai kalba apie aukštesnę ir žemesnę tautų kultūrą, apie „senas“ ir „naujas“ tautas, kurios gyvena Jugoslavijoje, apie gebančias sukurti savo valstybę tautas bei priklausomas tautas, net apie žemesnę rasę (albanus), suprantu, kodėl į šią frazę reaguota taip lengvabūdiškai. Balkanuose visuomet kažkas yra viršuje ir kažkas apačioje, kaip Bizantijoje arba Osmanų imperijoje. Valdovai – viršuje, minia – apačioje. Viena tauta – viršuje, kita – apačioje. Biurokratų partinė kasta – viršuje, buožės ir reakcionieriai – apačioje. Vieni naudoja prievartą, kiti bijo. Tie, kurie viršuje, turėdami valdžią, privalo iš jos gauti naudos, kitaip jie nieko verti. Jeigu atsitiktinai kurį laiką veikia parlamentas, kuriame visi nori būti lygūs, tuo metu jame šaudo į narius kroatus1. Kartais atrodo, kad artimesnės ir tolimesnės praeities traumos suaugo su dabartimi neišardomai ir įsišaknijo žmonių genetiniame kode. Negaliu kitaip paaiškinti, kodėl rašytojai savo protu bei plunksna tarnauja vienam tikslui – įrodyti tautinį, kultūrinį ir politinį pranašumą. O jeigu taip yra, Jugoslavijos nebeišgelbės jokia protinga mintis, joks šiuolaikiškas, sociologinis arba viešasis metodas, joks nuoseklus demokratinis pasiūlymas, jokia sistema.

Šalyje, kur kiekviena mintis virsta pamąstymais, ką iš to turės tie „iš viršaus“ ir tie „iš apačios“, kiekviena idėja transformuojasi į politinį pragmatizmą. Tokioje šalyje dvasios subtilumas visuomet pavaldus karaliams, herojams, būgnams ir dievams, prieš kuriuos nėra kur pasislėpti. Taip būdavo metų metus, į kiekvienus namus dar ne kartą pasibels istorija, apsivilkusi vienokia ar kitokia uniforma. Tie, kurie „apačioje“, ir toliau klausinės atsargiai kiekvienos valdžios akivaizdoje, kaip Žemdirbys iš Euripido „Elektros“:

 

Kokie čia prie lūšnelės vyrai svetimi?

Kodėl atėjo jie prie žemdirbio namų?

Gal jiems esu aš reikalingas?..2

Nepaisant įvykusių laisvų rinkimų ir lemtingų pokyčių Europos žemyne, Jugoslavijoje ir toliau pilna politinių kalinių. Užtenka paimti į rankas naujausią (1991 m. sausio) Londone leidžiamo „Index on Censorship“ numerį. Trys ilgi stulpeliai su pavardėmis, ramybės neduodantys pavyzdžiai, visi iš Serbijos, dauguma iš nelaimingo Kosovo, trys žiaurios informacijos stulpeliai. Juose pasakojimai apie įkalinimą ir represijas. O kur dar tūkstančiai istorijų apie „sardinių tunelius“, ankstesnių metų pasakojimai, panašios istorijos iš visų kitų šalies kampelių? Nuo istorijos, vykdomos pagal principą „viršuje–apačioje“, neįmanoma pabėgti net gatvėje.

Slovėnų rašytojas Ivanas Cankaras kadaise, epochoje, aprašytoje šio teksto pradžioje, pasakė, kad Austrija turėtų uždusti savo mėšle. Ar šiandien turėčiau tai pakartoti pakeisdamas Austriją Jugoslavija? Ar, palikdamas Jugoslaviją su Slovėnijos Respublika, aš tikrai pabėgsiu nuo chaoso ir šiuolaikinio pasaulio beprotybės?

12.

Jugoslavija – pati chaotiškiausia Europos dalis. Atrodo, tai chaosas, kurio neįmanoma suvaldyti. Joje galima įžvelgti galingą, visą pasaulį pasiglemžiantį chaosą. Tai metafora, bet visi nuo jos nusisuka. Šis kultūrų, civilizacijų, religijų, bizantiškų, katalikiškų ir europietiškai racionalių sudedamųjų dalių mišinys atspindi pasaulio chaosą, nuo kurio nusisuka skvarbūs, šį pasaulį tvarkantys protai, apsimesdami, kad jo nesuvokia. Net jeigu televizija mūsų kas vakarą nemaitintų kondensuoto šiuolaikinio pasaulio pusvalandžiu, net jeigu supantis pasaulis, kupinas jugoslaviško nepasitenkinimo, kuris šiandien laikytinas ženk­lu, pranašaujančiu rytoj susipinsiančius beprotybę ir skausmą, nebūtų nepataisomai chaotiškas, ir toliau galiotų faktas, kad XX amžiaus žmogus nebesugeba valdyti pasaulio. Matome, kad visi žmogaus troškimai, pradedant nuo dvasinių arba etinių ir baigiant techniniais, moksliniais bei ekonominiais, šiandien susiję su tikslu, kad gyvenimas būtų pakenčiamesnis, tolerantiškesnis, patogesnis, o žvelgiant iš materialinės pusės – kad kiekvieną jo sritį būtų galima valdyti.

Iš tikrųjų netolerancija, slapstoma po įvairiausiais pavidalais, vis labiau auga. Netgi jos rūšys, kurios, kaip manėme, išnyko. Žmogus paprasčiausiai nebesiorientuoja, kas vyksta pasaulyje, kaip ir jis pats. Komunistai ir nacistai sudėjo į vieną krūvą visus praėjusių epochų švietėjiškus šūkius, tačiau vietoj tvarkingų visuomeninių ir tautinių valstybių gavome pavojingą, žudantį viralą, kuris suteikė daugiau jėgos viskam, ką asmenybės ir jų tautinės kolektyvinės idėjos turėjo blogiausia. Kaip man suprasti Jugoslaviją, kaip man tęsti jos vadavimą iš chaoso, kai pats pasaulis toli gražu ne tobulas? Kažin kokios minios jau gerą šimtmetį vaikšto po Europą, šaukia bendrus, religinius ir tautinius lozungus, kažin kokie žmonės bastosi raudonais kilimais, patiestais oro uostuose, salvės, himnai, paslaptingos, neaiškios žinios už uždarų durų; pranešimai, kurių rezultatas – boikotai, ekonominiai karai, atentatai ir pagaliau tikri karai. Netgi visagalės, viską gelbstinčios ekonomika ir technika nieko jau negelbsti. Kažin koks snaiperis šaudo iš dešimto aukšto nužudydamas dvidešimt žmonių. Toks korėjietis nuo ryto iki vakaro bėgioja po Seulą tvarkydamas savo kompiuterinį verslą, kuris padės nusipirkti naują automobilį, užuot sėdęs ramiai po medžiu ir mąstęs apie in ir jang harmoniją, kaip darė prieš dvidešimt metų. Noriu pasakyti, kad mūsų gyvenime yra kai kas daugiau nei tik logiškų priežasčių ir pasekmių grandinė. Kaip ir visame pasaulyje, Jugoslavijos chaose daugybė iracionalių dalykų. Tokia interpretacija, žinau, nelabai kam gali pagelbėti, juo labiau šiuo konkrečiu atveju.

Dariaus Pocevičiaus nuotrauka

Tačiau galiu bent jau pateikti faktą: yra žmonių, kuriems nusibodo užstatinėti savo gyvenimą ir protą, žodžius ir veiksmus vien dėl to, kad kažin kokia šalis vardu Jugoslavija įžengtų į XXI amžių kaip demokratinė valstybė, šiuolaikiška ir atsisakiusi politinio smurto, grasinimų ir bauginimų praktikos bei nesibaigiančio kartojimo, jog „mes – viršuje, jūs – apačioje“.

Jau pusę gyvenimo kovoju dėl pagarbos kitoniškumui, dėl įvairovės – tautinės, kultūrinės, asmeninės, kūrybinės – vienybės. O rezultatas vis kartojasi, įvairios jėgos, šiepiančios dantis stovi viena prieš kitą. Nuo to laiko, kai atradau viso to prasmę, tai yra nuo to laiko, kai tapau skeptikas, tik itin stengdamasis galėjau pakęsti komunistinę Jugoslavijos simboliką, jos ikonografiką, stadioninius ritualus maršalo garbei. Paslėpti po šalimi, jie veikė kiekvienoje visuomenės mikroorganizmų ląstelėje: slaptoji policija, teismai, karinis aparatas, baimė. O dabar, kai tai jau praeity, vėl atsiranda naujų valdovų su ordinų juostelėmis, herbais, plevėsuojančiomis vėliavomis, paradine rikiuote. Žinau, tai ne tas pats, kas buvo kadaise, bet ar negali jie sugalvoti ko nors kito? Ko nors, kad nuolat neprimintų mums vakarykštės dienos, visų tų, laisvai kvėpuoti neleidžiančių siaubų.

13.

Aš išsakiau savo nuomonę, būdingą rašytojams. Demokratija Slovėnijoje, be jokios abejonės, neveikia taip, kaip to turbūt norėtųsi. Parlamentas virsta tri­vialių ginčų arena, žmonės nepasitikėdami žiūri naujai valdžiai į akis, visur matyti piktybiškumas, ribotumas, nuolatinė pagieža. Šiandien žmonės pamiršta, kas buvo vakar. Ir nežino, kas bus rytoj. Nepaisant viso to, net pati blogiausia demokratija yra geriau, nei tai, kad jos išvis nėra. Ir daug geresnė už tankus gatvėse. O tankai šią akimirką, kai baigiu rašyti šį tekstą, sekmadienį, sausio 13-ąją, 14 valandą yra Vilniaus gatvėse. Lietuvai tenka 1968-ųjų Čeko­slovakijos likimas.

Šį tekstą norėjau užbaigti (dar šiandien turiu nunešti jį į paštą) atkreipdamas dėmesį į žmogaus laisvės sąvokos reliatyvumą tautinėje, demokratinėje valstybėje, į santykius tarp valdžios ir asmenybės, sudėtingesnius nei visuomenę valdančios teisės. Su savo klausimais ir kritika negalėsime pabėgti nuo šių sąvokų net naujoje, įgyvendinus plebiscitą, taikiai įkurtoje Slovėnijos Respublikoje.

Dabar esu priverstas užbaigti tekstą kitaip. Lietuvos likimas taip pat yra ir Slovėnijos likimas. Europa, apie kurią mes tiek daug kalbame Lietuvoje, Slovėnijoje ir kitose mažose Rytų Europos šalyse, turėtų žinoti, kad tai taip pat yra ir jos likimas.

Judėjimas dėl nepriklausomos Slovėnijos iš tikrųjų gana senas, bet tai, kas pasibaigė gruodžio plebiscitu3, neprasidėjo nuo nacionalizmo. Pradžioje buvo kova dėl žmogaus teisių. Nuo literatūrinių žurnalų, drąsių publicistų straipsnių, alternatyvių judėjimų. Viskas prasidėjo nuo akcijų asmens laisvei, demokratijai ir pliuralizmui palaikyti. Daug protingų ir politiškai aktyvių slovėnų nuo seno įsivaizdavo, kad visa tai bus galima pasiekti kartu pakeitus santykius visoje Jugoslavijoje. Jugoslavijos liaudies armija – pagrindinis jugoslaviškų ir komunistinių idėjų nuoseklus sergėtojas, į slovėnų viltis atsakęs trijų jaunų rašytojų ir vieno savo karininko areštais. Ir tik tuomet garsioji Kongresų aikštė Liublianoje vėl prisipildė žmonių. Penkiasdešimt tūkstančių žmonių reikalavo paleisti sulaikytuosius. Šitaip viskas ir prasidėjo, nuo 1988-ųjų daug kartų bandyta vykdyti permainas Jugoslavijoje. Visi šie bandymai pasibaigė nesėkme. Pasirodo, žmonių, jau seniai praradusių ryšį su realybe, arogancija beribė. Tik tuomet išaugo sprendimas dėl teisės į nepriklausomybę. Slovėnija kartu kūrė šią valstybę. Jei didžioji dalis jos piliečių, praėjus septyniasdešimčiai metų, po ilgų svarstymų nusprendė nebenorinti joje daugiau kartu gyventi, tuomet ši respublika turi teisę išeiti iš šios valstybės sudėties. Nežinau, kada Europos viešoji nuomonė imsis iš tiesų svarbių problemų sprendimo savo žemyno labui ir šiek tiek mažiau dėmesio skirs Pietų Amerikos kariniams perversmams. Panašu, negreitai, nors atrodytų, kad, iš Europos žemėlapio išnykus VDR, tuo pačiu išsisprendė paskutinė didelė šio pasaulio dalies problema.

Bijau, kad būtent nelaimėlė Lietuva bus priversta įrodyti, jog nėra visai taip. O rytoj Slovėnija? Kroatija? Kosovas? Visa Jugoslavija?

Praėjusią savaitę aukšto rango Europos Tarybos valdininkas skaitė pranešimą Liublianoje. Jis teigiamai pasisakė apie jauną Slovėnijos demokratiją, klausytojai jam buvo už tai dėkingi. Svarbiausia, kaip jis su pasitenkinimu pabrėžė, kad pliuralizmas ir pagarba žmogaus teisėms dėl Europos Tarybos pastangų dabar išsiplėtė į Rytų Europą. Kai Europos Tarybos valdininkas baigė skaityti pranešimą, vienas klausytojas ignorantas pakėlė ranką ir paklausė, ar prie žmogaus pagrindinių teisių priskiriama ir tautų teisė į apsisprendimą, tas senas principas, į kurį apeliavo Slovėnija 1918-aisiais.

– Be jokios abejonės, – atsakė paklaustasis, – nors Slovėnijos atveju, nepaisant įvykusio labai reikšmingo plebiscito, yra tam tikrų teisinio pobūdžio problemų: Slovėnija nėra nepriklausoma valstybė.

– Ką turi padaryti Slovėnija arba Lietuva, kad tokiomis valstybėmis taptų? 1918 metais tam būtų užtekę referendume priimto sprendimo.

– Jos turi valdyti savo teritoriją, – nuskambėjo atsakymas, – turi būti nepriklausomos.

– O kas bus, jei rytoj Lietuvą užpuls rusų kariuomenė arba Liublianos gatvėse pasirodys Jugoslavijos liaudies armijos tankai?

– Jūs turėsite stiprią moralinę paramą, – atsakė valdininkas.

– Ačiū, – į tai atsakė naivusis klausytojas, šio teksto autorius.

Slovėnija, atsižvelgusi į plebiscitą, parlamente priėmusi visus norminius teisės aktus ir sutikusi su reikalavimais, nusprendė tapti nepriklausoma. Tačiau prieš tai svarstė dar vieną galimybę – derybas dėl konfederacijos. Tai yra dėl bendrų dalykų, pagrįstų realia situacija, geografija, bendrais interesais ir kultūra, o ne voliuntaristine „jugoslaviškumo“ idėja. Komunistinis valstybės prezidiumas bei Liaudies armija atmetė šį pasiūlymą kategoriškai. Ateis laikas, kai prezidentai ir generolai priims sprendimą, kad Jugoslavija – tai realybė, o ne realybės idėja. Tuomet jie pasiūlys Slovėnijai konfederaciją. O tada kuris nors kitas K., ne Korošecas, bus priverstas jiems atsakyti, atsižvelgdamas į esamą situaciją: „Per vėlu, draugai generolai ir prezidentai. Per vėlu.“

Nežinau, kas bus toliau, nežinau, kokios legendos ir istoriniai pasakojimai bus kuriami apie tai, kas dar tik įvyks. Bet tikrai žinau, kad Slovėnija turės moralinę paramą. Ir kad su ja ar be jos rezultatas bus lygiai toks pats kaip 1918-ųjų spalį. Kažkas pasibaigs, o kažkas prasidės. Ir tie, kuriems bus lemta viską išgyventi, po septyniasdešimties metų parašys apie tai savo prisiminimus.

1 Turima omenyje 1928 m. birželio 20 d. įvykius Jugoslavijos Skupš­tinoje (parlamente), kai per sesiją deputatas serbas iš Radikaliosios partijos nušovė kelis deputatus iš Kroatų valstiečių partijos.

2 Euripidas. „Elektra“. Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė. – V.: „Charibdė“, 2007.

3 1990 m. gruodžio 23 d. Slovėnijoje įvyko plebiscitas, kurio vienintelis klausimas skambėjo taip: „Ar Slovėnijos Respublika turėtų tapti savarankiška ir nepriklausoma valstybe?“ „Taip“ atsakė 88 % dalyvavusių rinkėjų.

Iš slovėnų kalbos vertė Nikodemas Szczyglowskis

Drago Jančar. „Spomini na Jugoslavijo“, 1991.