Tai galėjo būti 1956 metais, po Kalėdų. Vėjas, apytamsis anuometis Lenino prospektas, pūgos gūsis ties aikštės kampu. Sustoju, nubraukiu nuo akių sniegą ir pirmą sykį mane nustebina čia sustingdyto parado darna: iš antikinių kolonų išdygę „unitaziniai“ žibintai plieskia šviesą į sniego sūkurius, bažnyčios nebesimato, viskas paklūsta geležinės rankos mostui. Simfonija! Tik štai tie langai, kur aprimsta snaigės, tie didžiuliai konservatorijos salės langai... Vienam iš jų prasivėrus pro nerūpestingus balsus girdisi fortepijonas, но это же не апасионaта, мать твою...

Salės durys irgi atviros, jau lipdamas laiptais girdžiu smagiai džiazuojantį Tomą Kuktą. Bet štai muzika po aplodismentų sulėtėja ir prityla, svinguodamos artėja ilgesio intonacijos. Salės pasieniuose daugėja nešokančių, pokalbius užliūliuoja „iš negandingų Vakarų“ atklydusi nuotaika, ji veikia ir salės centre tebešokančias kelias poras –­ mūsiškės gražuolės, dar gal broliai Nasvyčiai.

„Vieno iš jų diplominis – muzikos dešimtmetė, ją čia iš flygelio iškels, bet juk tai tik diplominis...“ –

„Galėtų jis tą projektą tęsti, gal padžiazuodamas arba visai paprastai, tarkim... Na lyg hemingvėjiškai, supranti?“ – „Bandau... Vieni žavėtųsi, o kiti pavydėtų.“ – „Je, je...“

Tomas palieka klaviatūrą, nes ir jam, ir jai metas atsipūsti. Trenkia kitokia muzikėlė, šokančiųjų vėl tiršta. Aikštėje pūga tebesiautėja, užveriu langą. Nepriklausomos Lietuvos karininko sūnus Tomas Kukta sunkokai susišneka rusiškai, bet mūsų valgyklos bufetininkė kitų kalbų nesupranta, nors... Prieš mane eilutėje stovėjęs Tomas sako: „Man prašau sup perlovą.“ Ir bemat ant taukuoto padėklo nešasi metalinį bliūdelį pieniškos stambių kruopų sriubos (ji būdavo visai gardi), eina paimti šlapio aliumininio šaukšto.

Pamenu, kaip gerokai vėliau, jau pagarsėjusios „Neringos“ laikais, vienas jos autorių per koncerto Filharmonijoje pertrauką stabteli ties mūsų grupele. Sveikinasi. Šalia manęs stovinti Aldona Dvarionienė (Madame) dar žemiau nuleidžia galingus akių vokus, bemaž užsimerkusi stebi ir pati sau patyliukais konstatuoja: „Užsienietis.“ Ką? Nepažįsta? Bet tuoj gerokai garsiau: „Ar čia tas, kur žmona balerina?“ Jei aš žinočiau... Nebent prieš mus stovėtų abu dvyniai, nors ir tada kažin... Lyg tyčia ką tik pražingsniavo Babiliūtės (madingai išpūsti sijonai, užsienio žurnalo vertos šukuosenos). Juk dažnas ir drauge jas matydamas neskiria, kuri Renė, o kuri Jonė. Pasikabintų Litmenis kur retro fotografiją – „Renė“ (ankstyvais rytais birbindavusi mano telefoną dėl kokio vieno žodžio). Paminklinės dvynukės, epochos ženklas.

Prieš ketvertą metų Laisvės alėjoj netikėtai sutikau Tomą Kuktą ir man toptelėjo – nebėra Truikio, nebėra jo Marijonos, bet tebėra Tomas. Mudviem ant suolelio besišnekučiuojant tarsi nubudo alėjos retro. Už kampo – Karininkų ramovė, iškilusi Kauno architektūrai prieškariu klestint. Tomas dabar į ją kada panorėjęs ateina paskambinti Sofijos Smetonienės ramovei padovanotu fortepijonu. Ir dar ne bet kokiu –­ koncertiniu „Steinway & Sons“. Taip šnekėjomės prieš ketvertą metų... O prieš savaitę, vartydamas iš užkaborių ištrauktą seną dienoraštį, aptikau su Tomu susijusį pasakojimą. Negalėčiau jo kokiam rašiniui panaudoti jam pačiam nepaskaitęs, tik koks ten Kaune Tomo telefonas? Jis apytikriai juk mano bendraamžis... Kauno karininkų ramovė! Skambinu į ją: „Taip, Kukta lankosi, ateina pagroti...“ Užsirašau jo telefono numerį, skambinu, Tomas atsiliepia, bet jau ne iš savo erdvaus buto Rotušės aikštėje. Pasišnekam, paskaitau dienoraščio ištrauką. Jam niekas neužkliūva, galiu cituoti. Nustemba Jadvygos Čiurlionytės atmintimi.

Iš dienoraščio:

1970. V. 23.

Ketvirtadienį pietaudami konservatorijoj sėdėjome prie vieno stalo su Čiurlionyte (stebėjaus, kad taip viską prisimena ir truputį varžiausi, gal ji kažkada apie mane susidarė per gerą nuomonę). Su ja dar pietavo studentas Janis Osis, jie drauge –­ darnus derinys, nors jo visai nepažįstu. Pradedant valgyti žvelgdama tai į Norą, tai į mane paklausė: „Gal čia jūsų sesutė?“ –­ „Argi mudu panašūs?“ – „Žmonelė?“ Patvirtinu. „Puiku! Ar seniai?“ – „Nežinau, ar tai jau vadintina seniai, ar dar ne.“– „Jei vienas kitam dar nenusibodot, tai neseniai“, – padeda. Matyt, gerai tuos dalykus išmano.

Pokalbis pakrypsta į Antrąją Gruodžio sonatą, rašytą Leipcige. Ji esanti sunki (o maniau, jog už Pirmąją lengvesnė), ją grojo Kukta, turintis didžiulę ranką, bet kažkokią miegančią, „eine schlafende Hand...“ Tačiau pianistui svarbiausi nervų mazgai pirštų galiukuose – tai jie skambinimui suteikia muzikalumo, legato subtilumo. Kukta mokėsi pas Dvarioną ir kiekviena proga grodavo tą sonatą. Pats Dvarionas ją išmoko neseniai parašytą, Gruodis daug su juo dirbo, repetuojant reikalaudamas charakterio tapšnojo per nugarą, o kai koncerte išgirdo ne pagal jį pagrotą, tai nusikeikė ir išėjo iš salės. Dvarionas tuomet dar buvo visai jaunas, jo ranka netiko akordinei technikai, bet užtat smulkią jis turėjo visai gerą.

Didelės, spindinčios Čiurlionytės akys lyg vakar viską būtų mačiusios, susižavėjimas nenublėsęs. Gyva visa tai, ką kiti žmonės numarina po savaičių arba mėnesių. Senatvė išlaikiusi atmintį kelia nuostabą, nepamiršusi jausmų sužavi.

Pakyla ir nueina lydima studento Janio. Švytinčiu žvilgsniu, tyli, svetima tarp tarškančių lėkščių, dažytų jaunų ir senų veidų, dūmų ir viso šito netikrumo.

Nora paaiškina: apie ką ji bekalbėtų, vis nukrypsta į Dvarioną.