Nacionalinėje dailės galerijoje veikia paro­da „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“ (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, koordinatoriai Jurgita Semenauskienė, Ernestas Parulskis). Visuomenei pristatoma neseniai pradėta formuoti privati kolekcija, kurios vertybės praplečia ir papildo egzistuojantį Lietuvos XVIII a. pab.–­XX a. dailės istorijos diskursą. LAWIN kolekcijos rinkėjai orientuojasi ne į lietuvių, bet į Lietuvos dailę, taip grąžindami mums laike ir erdvėje išsibarsčiusius dailės kūrinius, vienaip ar kitaip susijusius su mūsų šalies kultūra ir jos istorija. Pavyzdžiui, „antraštinis“ parodos kūrinys –­­ Pranciškaus Smuglevičiaus kompozicija „Estera prieš Ahasuerą“ 2008 m. parkeliavo į Lietuvą iš Hamburgo; 2007 m. iš Lenkijos buvo įgyti vertingi Vincento Slendzinskio portretai. Parodoje matome ir Jokūbo Lipšico (Jacques Lipchitz) skulptūrinio palikimo pavyzdžius. Lietuvoje esančių šio, iš Druskininkų kilusio pasaulinio garso menininko darbų, išskyrus litografijas, saugomas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinyje, iki šiol nežinojome. Dauguma parodos lankytojų tikrai nebus girdėję Lietuvoje gimusių, čia studijavusių ar kitaip su mūsų šalimi susijusių autorių Halinos Bobaryko-Modelskos, Mykolo Dobriako, Boriso Lovet-Lorskio, Samuelio Teplerio ir kt. vardų. Paveldo grąžinimą LAWIN kolekcijos kūrėjai vykdo ir labiau įprastais keliais: perka lietuvių išeivijos dailininkų kūrinius, sukurtus jiems atsidūrus už Lietuvos ribų. Parodoje eksponuojami Prano Gailiaus, Vytauto Kašubos, Adolfo Valeškos ir kt. į Lietuvą pargabenti vokiškojo, prancūziškojo, amerikinio laikotarpių dailės pavyzdžiai, taip pat užsienyje gyvenusių ir dirbusių Prano Domšaičio bei Jono Rimšos paveikslai. Tačiau didžiausios kolekcijos vertybės greta Kanuto Rusecko, Vincento Slendzinskio, Pranciškaus Smuglevičiaus ir kitų vadinamosios Vilniaus mokyklos dailės atstovų kūrinių – XX a. Lietuvos dailės klasikų Antano Gudaičio, Justino Vienožinskio, Viktoro Vizgirdos, Stasio Ušinsko, Juozo Zikaro ir kt. darbai, kurių ne vienas papuoštų ir valstybės muziejų rinkinius.
Kodėl pristatant LAWIN kolekciją pasirinktas moters atvaizdas?
Moteris visais laikais buvo mylimiausias visų sričių menininkų kūrybos objektas, dažnai ir tema. Taigi ir LAWIN kolekcijoje jos atvaizdų itin gausu. Kita kūrinių skaičiumi mažai tenusileidžianti moters temos dailės darbams kolekcijos dalis – peizažo žanro kūriniai, tačiau jie iš dalies jau buvo paviešinti 2010 m. išleistame albume „Peizažo erdvė“ (sud. N. Tumėnienė, D. Tarandaitė, J. Semenauskienė). Dėl to, apsisprendus advokatų kontoros 20-metį paminėti surengiant pa­rodą NDG, nutarta pristatyti moters atvaizdus, kurie leidžia gana išsamiai atskleisti LAWIN kolekcijos pobūdį ir jos įvairovę.
Įsidėmėtina, kad jauniausia parodos dalyvė yra Kaune gyvenanti pripažinta tapytoja Audronė Petrašiūnaitė (g. 1956). Ji priklauso vyresniajai šiuolaikinių dailininkų kartai ir jau gana seniai laikoma gyvąja lietuviško modernizmo klasike. Šis faktas liudija: LAWIN kolekcijos rinkėjai orientuojasi į laiko patikrintas vertybes, dailės pavyzdžius, spėjusius apsitraukti laiko patina ir įgijusius tradicijos statusą. Toks požiūris, kalbant apie kolekcininko laukiančius iššūkius, iš esmės niekuo nesiskiria nuo šiuolaikinio meno kolekcionavimo kelio. Šiuolaikinio meno rinkėjai, rizikuodami apsirikti, ieško naujų talentų, kuriančių ateitį pranašaujančias meno vertybes. Klasikos mylėtojų padėtis lyg ir saugesnė, tačiau juos varžo rinka, neleidžianti laisvai rinktis, kurį pamėgto ar trokštamo autoriaus kūrinį įsigyti. Be to, ir jiems gresia pavojus apsirikti, tampant įgudusių dailės falsifikuotojų aukomis.
Parodą „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“ sudaro aštuonios temos: „Geidžiamoji“, „Dirbančioji“, „Įkūnyta vizija“, „Motina“, „Vaikystės žavesys“, „Natūros studijų objektas“ ir „Atvaizdas atminčiai“. Tokį skirstymą padiktavo kolekcijos turinys, kurį savo ruožtu lėmė pristatomojo chronologinio laikotarpio meninė realybė. Dvi didžiausios parodos dalys: portreto skyrius arba, pasak parodoje naudojamo pavadinimo, – „Atvaizdas atminčiai“ – ir „Geidžiamoji“. Tai patvirtina, kad žmonės visais laikais troško ir trokšta turėti savo ir savo artimųjų atvaizdus, o į moterį žiūrinčio dailininko žvilgsnis dažnai nusidažo geismo spalva, ką, beje, liudija ir įvadinis parodos paveikslas – Pranciškaus Smuglevičiaus didaktiška kompozicija Šv. Rašto tema „Estera prieš Ahasuerą“. Trečiasis didelis skyrius „Įkūnyta vizija“ pristato abstrakčias idėjas arba dailininkų vizijas, kurias personifikuoja moters atvaizdas. Pasaulio dailėje gana plačiai paplitusios motinystės ir vaikystės temos paro­doje reprezentuotos gana kukliai ir tai atspindi ne tik LAWIN rinkinio, bet ir apskritai Lietuvos dailės specifiką. Nelabai gausus ir skyrius „Dirbančioji“, tačiau jis išsiskiria didžiausio formato paveikslais. Kai kurie jų – Vilniaus Stepono Batoro universiteto dailės fakulteto absolventų diplominiai darbai, padedantys mums pamatyti, kokiais pagrindais buvo grindžiama vadinamojo vilnietiškojo neoklasicizmo mokykla, garsinusi Liudomiro Slendzinskio ir jo sekėjų vardus. Šie kūriniai būtų tikę ir skyriui „Moteris kaip natūros studijų objektas“, perteikiančiam, kaip moters vaizdavimas tarnauja dailininkų profesiniams įgūdžiams ugdyti ir juos palaikyti. Aštuntojo skyriaus „Kraštotyrininko žvilgsniu“ eksponatai atskleidžia, kaip smalsiai XIX ir XX a. dailininkai ieškojo egzotiškų temų ir motyvų, kaip žvelgdami per kraštotyrinio susidomėjimo prizmę vaizdavo savųjų miestų marginalus ar tolimų kraštų žmones, atidžiai fiksavo savosios nacionalinės tapatybės ženklus, išlikusius konservatyvioje valstietiškoje kultūroje.
Kokį pėdsaką LAWIN kolekcijos paro­da paliks mūsų meninės kultūros istorijoje? Ar tik pasidžiaugsime, kad su įspūdingais išeivijos atstovų Kazio Varnelio ir Mykolo Žilinsko rinkiniais (kurie, tiesa, jau yra dovanoti valstybei) pagaliau galime lyginti ir vietinių kolekcininkų sukauptus meno turtus? Tai nėra taip mažai, nes dar nespėjome pamiršti  laikų, kai kolekcionavimas Lietuvoje laikytas nelegalia veikla ir buvo giliai įslaptintas. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį įvyko ne viena įvairaus pobūdžio privačias kolekcijas pristačiusi paroda, vertingų eksponatų publikavo pačių kolekcininkų leistas žurnalas „Kolekcija“, didžiausi asmeniniai rinkiniai (Edmundo Armoškos, Algimanto Miškinio ir kt.) pristatyti netgi kataloguose. Susidomėjimas kolekcijomis bei kolekcionavimu auga. Turime ne tik antikvariatų, galerijų, bet ir aukcionų namus. Pamažu formuojasi vietinė dailės rinka. Į Lietuvą patenka meno vertybės iš užsienio šalių. Atsiranda ir neišvengiamas kolekcionavimo augimo palydovas – padirbiniai, atitinkamai vis labiau suvokiama ekspertavimo vertė. Kitaip sakant, daromės normalios meno kultūros šalimi. Pagal visus kolekcionavimo istorijos dėsnius turėtų prasidėti etapas, kai kolekcininkai pradės ieškoti naujų būdų, kaip pasidalyti savo sukauptomis vertybėmis su visuomene. Vienu iš kelių, vedančių kolekcijos suvisuomeninimo link, nepaisydami trumparegių politikų ir savanaudžių biurokratų kuriamų kliūčių, atkakliai žengia šiuolaikinio meno rinkėjai Danguolė ir Viktoras Butkai. Jie ne tik siekia pastatyti muziejų, bet ir iš anksto ugdo jo publiką, organizuodami sukaupto rinkinio realius bei virtualius pristatymus, leisdami dailės švietimo literatūrą, patikėdami kolekcijos tvarkymo ir viešinimo darbus pripažintiems ir jauniems menotyrininkams. Šiame kontekste LAWIN partnerių užuomina apie ketinimus įsteigti meno rėmimo fondą skamba kaip itin viltingas pažadas, galbūt pranašaujantis dar vieną posūkį dalijimosi sukauptais turtais su visuomene linkme. Jei šie ketinimai taptų realybe, paroda „Ne vien grožis“ įgytų iš tiesų išskirtinio Lietuvos kultūros įvykio reikšmę.