In memoriam Mantas Kvedaravičius

„Gėla į širdį...“ – pirma atsitiktinė šeštadienio rytą perskaityta haiku eilutė. Vėjuota balandžio 2-osios diena, slinkdama į tamsą, augina nerimą. Apie vidurnaktį iš draugės sužinau apie Manto Kvedaravičiaus mirtį Mariupolyje. Protas ima kariauti su besismelkiančia gėla. Iš atminties išnyrantys prisiminimai ją didina.

2011 metai. Tarptautinis kino festivalis Berlyne. Konkursinėje „Panoramos“ programoje rodomas dar ir lietuviams nepažįstamo M. Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“. Po peržiūrų vykę pokalbiai su Mantu tarptautinę kino bendruomenę stebino atsakymų išsamumu ir sunkiasvoriškumu. Stebėtasi Manto, kaip mokslininko antropologo, drąsa vežtis kamerą į Čečėniją, ten rizikuojant filmuoti, kad užfiksuotų ir atskleistų pasauliui nusikalstamus faktus, kenčiančių artimųjų esatį, liudijimus, būsenas.

 

Mantas Kvedaravičius (1976–2022). Jurijaus Grigorovičiaus nuotrauka
Mantas Kvedaravičius (1976–2022). Jurijaus Grigorovičiaus nuotrauka 


Nustebino ir vėliau paaiškėjusi filmo sukūrimo istorija, kai Čečėnijoje filmuota medžiaga nebuvo tikėta, kaip galinčia tapti filmu, o ją pamatęs Aki Kaursimäki pasiūlė Mantui savo montuotojo paslaugas, tačiau profesionalo suomio montažas Mantui netiko. Todėl jis ėmėsi savarankiškai kurti savo norimą, jaučiamą, išgyventą filmo versiją. Filmuotą dokumentinę medžiagą sustiprino ne tik išaiškinti faktai, bet specialiai sukurti poetiniai vaizdų intarpai.

Nesijausdamas režisieriumi, o ir antropologu, bet kažkuo trečiu, Mantas tikėjo filmo svarba, turėjo aiškią nuojautą, koks filmas turėtų būti. „Filmas gavosi labai panašus į viziją prieš pradedant kurti „Barzakh“, – vėliau pasidalino Mantas.

Laukiant Berlinalės konkursinių programų apdovanojimo ceremonijos, kažkas pašnibždėjo, kad jūsų Mantas už „Barzakh“ gaus apdovanojimą. Pakilęs ant scenos atsiimti pirmojo – „Panoramos“ ekumeninės žiuri – prizo, Mantas be džiugesio veide, ramiu ir gana griežtoku balsu pasakė, kad dėkingas už ilgą sveikinimo kalbą, tačiau, matyt, ji skirta ne jam, mat vokiškai jis nesupranta. Festivalio organizatoriai ir ceremonijos rengėjai sutriko – puolė ieškoti auditorijoje vertėjo. Netrukus viskas buvo persakyta angliškai. Ceremonija tęsėsi jau ne tik vokiškai auditorijai, bet visai tarptautinei kino bendruomenei. Tąkart ant scenos Mantas pakilo ir antrąkart, atsiimti „Amnesty International“ (tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos) prizo. Taip pat santūriai ir... oriai.

Praėjus dviem dienom po žinios apie Manto žūtį, trindama laiškus iš perpildytos el. pašto dėžutės aptikau 2012 m. laišką – interviu su Mantu garso įrašą. Tąkart jo paklausiau, ar norėtų kažką keisti filme „Barzakh“, ar darytų jį kitaip?

Nieko nedaryčiau kitaip. Tuomet būtų kitas kinas. Darydamas šį filmą tuo metu buvau Tas aš. Dabar irgi esu aš, bet jau kitas. Mes darome tą patį kiną, bet tuo pačiu ir keičiamės. Tu gali reflektuoti į tai, kas tu buvai tada, žiūrėdamas tą patį filmą, kurį sumontavai. Ir tu matai išvirkščią save. Matai, kas tu buvai tuo metu, kas tau rūpėjo. Kažkuria prasme tai yra sustingdyta atmintis. Atmintis mūsų keičiasi. Tie patys įvykiai yra ne tie, kurie buvo prieš metus, prieš du ar prieš dešimt. Tai yra brangu kaip kažkieno dienoraštis ar laiškas.

Būsimi pavasariai jau bus kitokie. Kasmet užliejantis viltingas džiugesys nuo šiol bus sumišęs su gėla. O atmintis apie vis tą patį ir kitą Mantą liks sustingusi jo sukurtuose filmuose. Keisimės mes, keisis ir Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“, „Mariupolis“, „Partenonas“ – kaskart juos žiūrėsime vis kitomis akimis.

Sonata Žalneravičiūtė


/ / /

Žiauriai liūdna išgirsti apie Manto žūtį. Susipažinome bendro bičiulio namuose prieš keliolika metų, kai jis mums parodė tada tik kuriamo filmo „Barzakh“ kad­rus. Mantas ieškojo – kaip rodyti karo pėdsakus, ką rodyti. Iš tos peržiūros labiausiai įstrigo paties Manto filmuoti kadrai: kamera po vandeniu, o ant vandenį padengusio ledo matyti einančiojo pėdos.

Vėliau Mantas susipažino su Aki’u Kaursimäki’u ir su jo prodiuserine įmone „Sputnik Oy“ 2011-aisiais pabaigė „Barzakh“ – filmą, dėl kurio tiek jaudinosi. Ir nors filme yra daug atvirų ir stiprių scenų, iš po ledo filmuotos einančiojo pėdos yra tarsi filmą susiuvantis ir jam skambesį suteikiantis potėpis.

Po lediniu vandeniu filmuoti ant ledo pėdas – labai mantiška. Rizikuoti savo gyvybe, mokėti kalbėti tiesiai ir atvirai, bet drauge kurti ir subtiliais vizualiniais potėpiais – toks ir yra neužmirštamas Manto kinas.

Nerijus Milerius


/ / /

Su Mantu Kvedaravičium kartu mokiausi VU Istorijos fakultete, jis – archeologiją, aš – kultūros istoriją... Su Mantiniu – taip su kursiokais paprastai jį vadinom. Mantinis buvo uždaras, skvarbus, kitoks, nors visi ten buvome savaip kitokie, preparavę savus intravertų kosmosus. Bendravome frag­mentiškai. Vėliau jis nėrė į povandeninę archeologiją... dar vėliau – į antropologiją, kiną. Šis posūkis mane nustebino. Po „Barzakh“ sėk­mės dar susirašėme, norėjau jį pakalbinti „Litmeniui“, bet...

Žiūrėdamas retrospektyviai galiu tik pasakyti, kad Mantinis bandė išsiaiškinti kažką esminga, rasti ašį, ant kurios suvertas visas gyvenimas, mirtis ir gyvybė. Kraštutinės situacijos, užribis jį traukė ir įtraukė. Visa tai formavo ir jo autentišką žvilgsnį, prieigą prie žmogaus, objekto, kadro.

Pamenu, greičiausiai buvo kokie 1999-ieji. Atmintis gali ir išduoti, paprastai išduoda. Kurso draugai, atidavę kursinius darbus, pasišovėme visą naktį plaukti baidarėmis iki Kernavės. Pradėjome Karoliniškėse. Ties Gariūnais (plaukiant pro industrinį chaosą Neris tuomet priminė griuvėsių apspistą Stiksą ar Letą) jau po vidurnakčio aiškiai supratome – kad reikia lipti į krantą, avantiūra turi baigtis, nes paskui kelio atgal nebebus... Tuomet naktį praleidome pas netoliese (Lazdynuose?) gyvenusį Mantinį, iki aušros gėrėme arbatą ir buvo akivaizdu, kad plaukiam ta pačia upe, tik dabar jau aišku: kol kas esame skirtinguose tos upės krantuose.

Gytis Norvilas