× Kornelijus Platelis

 

Pranešimas skaitytas 2021-09-04 Druskininkuose, konferencijoje „Ką galėjau, padariau“, skirtoje vertėjo, rašytojo Antano Dambrausko 110 metų gimimo sukakčiai paminėti. Jį parengiau papildęs apybraižą apie Druskininkų poetus, skelbtą esė knygoje „Ir mes praeiname“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).

 

Antanas Dambrauskas „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Gintaro Žilio nuotrauka

 

Tiksliai nepamenu, kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinau su Antanu Dambrausku, klasikinės literatūros vertėju, kaip jis sakydavo, tik retkarčiais einančiu poeto pareigas. Druskininkai – ne didmiestis, čia sunkiau prasilenkti. Tai galėjo būti 1981 ar 1982 metai. Antanas buvo vienas šviesiausių žmonių, kuriuos man tekę sutikti. Iškentęs Sibiro lagerius, jis kukliai dirbo besigydančių vaikų auklėtoju bei mokytoju „Saulutės“ sanatorijoje, iš pradžių kitų, o tarybiniam orui kiek atšilus ir savuoju vardu paskelbė didžiųjų Homero, Vergilijaus, Ovidijaus kūrinių redakcijas ir savo paties vertimus.

Antanas buvo nuoširdžiai praktikuojantis katalikas, be galo gerbiamas ir mylimas viso miestelio, o gal galima sakyti – visos Lietuvos tikinčiųjų bend­ruomenės, tikėjimo išpažinimu pagarsėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir už geležinės uždangos. Iki pat mirties išlaikė šviesų protą ir puikią atmintį. Jo istorijos apie tarpukario Lietuvos kultūros veikėjus bemaž niekada nesikartodavo, nebent būdavo pasakojamos kita dingstimi ir kitu aspektu. Laiškais bei retokuose susitikimuose bendraudavo su savo kartos Lietuvos inteligentais, kurie, jaučiau, gana skeptiškai žvelgė į tuometinę tarybinę kultūrą. Pamenu, kai būdamas jau žinomas autorius (tais laikais poetai būdavo ap­skritai gerokai žinomesni) 1988 m. „Literatūroje ir mene“ paskelbiau pokalbį su Antanu „Bet daugiausiai mes esam iškirtę sušalusios žemės“, išgarsėjau tarp šių žmonių ir tapau „tuo, kuris paskelbė pokalbį su Dambrausku“. Šio pokalbio atgarsiai buvo platūs. Įtariu, ir „Šiaurės Atėnų“ pavadinimas kilo būtent iš jame minimų Oskaro Milašiaus pranašysčių, kurias A. Dambrauskui lageryje perpasakojo Petras Klimas, nes O. Milašiaus pranašysčių knyga mūsų kultūrinėje apyvartoje atsirado daug vėliau.

A. Dambrauskas tuometinę literatūrą atidžiai sekė ir apie viską turėdavo aiškią nuomonę. Jo vertinimai kartais būdavo kietoki, ypač kai kalbėdavomės apie rašytojų „pyliavas“ valdžiai, bet kartu ir atlaidūs. Jo paties nusidėti tos valdžios pašlovinimu neprivertė nei lageriai, nei nuolatinis ujimas vėliau. Aš irgi nebuvau nusidėjęs, nors jau išleidęs pirmąją knygelę, todėl iš karto pajutau jo pasitikėjimą. Kaip nuoširdus katalikas, jis buvo kupinas užuojautos, kuklus, net nuolankus, nepasiduodantis jokiai puikybei, bet į reiškinius žvelgdavo labai blaiviai, kartais su humoru, niekada nė vieno žmogaus neidealizuodavo, visus, įskaitant save patį, matavo vienodu matu. Susitikdavome maždaug kartą per savaitę, bet kai 1991 m. rudenį pradėjau dirbti Kultūros ministerijoje, mūsų susitikimai tapo retesni.

Pamenu, kartą mane aplankė „Sietyno“ kompanija (Virgilijus Gasiliūnas, Liudvikas Jakimavičius, Darius Kuolys, Valdas Papievis) ir ėmė prašyti, kad padėčiau jiems gauti tą dideliu apkalbų gniutulu aplipusį tremtinių laišką Vincui Mykolaičiui-Putinui. Nuvažiavome pas A. Dambrauską į namus. Šis nesigynė, kad laiško nuorašą turi, bet duoti nenorėjo. Sakėsi nematąs jokios prasmės skelbti tą ypač sunkiose sąlygose atsidūrusių žmonių laiškelį buvusiam savo mokytojui, apie kurį neturėjo jokių žinių, išskyrus vieną jo publikaciją, aptiktą po lagerį vėjo blaškomo laikraščio puslapyje. Tačiau „Sietynas“ nenusileido motyvuodamas tuo, kad ši istorija jau plačiai žinoma, ir jos išviešinimas padarytų galą visokioms apkalboms. Galiausiai Antanas nusileido pabrėždamas, kad nekeičia nuomonės ir nepritaria šio laiško paviešinimui, nors gintis jį parašius ar tyčia slėpti taip pat nemato prasmės. Taip laiškas buvo paskelbtas, nuvilnijo pasipiktinimo ir pritarimo bangelės, ir ši istorija pasimiršo.

Į Druskininkus Antanas atvyko 1957 m. ir pradėjo dirbti „Saulutės“ sanatorijoje. Apie valdžios persekiojimą ir dorų žmonių paramą šiame mieste jis nuodugniai aprašė atsiminimų knygoje „Viskas praeina“ („Vaga“, 1991). „Saulutėje“ jį ir susirado Valstybinės grožinės literatūros leidyklos direktorius Jonas Čekys. Klasikinės graikų bei romėnų literatūros vertimų padėtis tuo metu buvo apverktina, išsilavinusių žmonių stigo, todėl leidyklos šviesuomenė negalėjo sau leisti šiam darbui nepasitelkti A. Dambrausko. Nors persekiojimo bei intrigų, kuriomis kai kurie žmonės bandė kompensuoti išsilavinimo ir gabumų stoką, netrūko. Sovietų valdžia spaustuvės mašinoms ištarti A. Dambrausko vardą leido ne iš karto. Iš pradžių jis atsirado vidiniuose leidyklos raštuose, paskui – didesniame redaktorių būryje 1961 m. išleistoje Jeronimo Ralio verstoje „Iliadoje“ (nors kaip XII–XXIV giesmių vertėjas buvo pažymėtas), galiausiai, jau kaip vienas redaktorius – 1964 m. (tais pačiais metais leidykla pervadinta „Vaga“) išleistoje J. Ralio „Odisėjoje“. Tas peripetijas Antanas taip pat aprašė prisiminimuose. Darbą prie „Odisėjos“ jis apibūdino taip: „Nebeliko Ralio, bet neišėjo ir Damb­rauskas. Nuo to kentėjo ir Homeras (...).“ Ten pat jis rašo, kad jaučiasi nusižengęs autoriaus teisėms redaguodamas jau mirusio J. Ralio vertimus. Tačiau, kiek man teko skaityti, tie vertimai dar nebuvo tokie vykę, kad būtų galima kalbėti apie autorių teises. Vėliau Antanas pats išvertė šiuos ir daugelį kitų veikalų. Jo milžinišką indėlį klojant šiuolaikinės mūsų kultūros pamatus liudija vien tai, kad iki šiol niekas nebandė tų veikalų versti iš naujo.

 

Antano Dambrausko memorialinis kambarėlis (darbo stalas, jo paties pasidarytas krėslas, rašomoji mašinėlė, dalis knygų rišimo instrumento medinėje dėžutėje) Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje. Dariaus Aleknos nuotrauka

 

Nemažai su Antanu kalbėdavome apie tuos dalykus, apskritai apie antikinę literatūrą, jos vertimo ypatumus, formas, kalbą, mitologiją. Jį drąsiai galiu vadinti savo graikų-lotynų literatūros mokytoju. Į antikinę mitologiją Antanas žvelgė iš meninės pusės. Jo pasaulėžiūra buvo tvirta. Religiją jis labiau praktikavo, o ne svarstė apie ją, ir niekada fanatiškai neprisirišdavo prie kokių nors dogmų ar interpretacijų. Daug diskutuodavome apie Senąjį Testamentą. Kaip tik tuo metu buvo bebaigiąs versti deuterokanonines jo knygas (tas, kurių originalai yra išlikę tik graikiški), o aš „Vagos“ prispirtas rašiau paaiškinimus naujam, pasaulietiniam Juozapo Jono Skvirecko vertimo leidimui PLB. Kartais mūsų nuomonės dėl kai kurių vietų aiškinimo skirdavosi, ir mudu imdavome gyvai ginčytis. Neretai man tekdavo pripažinti jo kompetenciją, bet kartais pavykdavo taip priremti prie sienos, kad jis nekantriai išdroždavo: „Na, taip, taip, bet kam tu tai pasakysi?..“

Manau, turiu paminėti ir jo Biblijos vertimų likimą. Iš graikiškos Septuagintos, lygindamas naujausius prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų vertimus, jis išvertė visas 17 Pranašų knygų, Saliamono išminties knygą, Sirakidą, Makabiejų, Esteros, Juditos, Tobijo knygas, t. y. apie pusę to didžiulio veikalo. Deja, Lietuvos krikšto jubiliejaus metais Senasis Testamentas neišėjo, ir niekas tada nežinojo, kada išeis. Man pasirodė, kad šį savo darbą jis vertino net labiau už klasikinės literatūros vertimus ir jo vaisių norėjo dar gyvas sulaukti. Sakau tik tai, ką girdėjau iš jo, o kiek teko patirti, jis niekada nieko nebūta neprisigalvodavo, visada kalbėdavo tiesą, net jei ji būdavo nelabai maloni klausytojui. Rėždavo savo tiesą net persekiojusiems kagėbistams argumentuodamas taip, kad jie nežinodavo, ką atsakyti.

Antanas įteikė rankraštį Biblijos vertimus koordinavusiam kunigui Vaclovui Aliuliui. Iš pradžių ketinta jį vienokia ar kitokia forma išleisti, bet paskui rankraštis buvo išsiųstas į Ameriką, kaip sakyta, patikrinti. Iš ten jis nebesugrįžo. Paskui pasirodė Antano Rubšio išverstos Šventojo Rašto dalys, kurias Antanas kažin kokiu būdu perskaitė, o paskui ir visa knyga. Taktiškasis Antanas niekada nesakė, kad šiame veikale yra jo išverstų vietų, tačiau tam tikrą nuoskaudą jautė ir išreikšdavo ją, kaip jis vienas temokėjo: „Gal kai verti tą patį dalyką, tie vertimai ir išeina labai panašūs, bet nesitikėjau, kad šitaip jau visai tokie patys... Labai lengva versti, kai po ranka jau turi vertimą.“ Visas, leidybiniu požiūriu save pateisinantis Šventojo Rašto tomas pasirodė tik 1997 m., taigi po Antano mirties. Tarp šio solidaus „Katalikų pasaulio“ leidinio vertėjų, redaktorių ir kitų darbuotojų A. Dambrausko pavardės nėra.

O kartą sodria kalba Antanas papasakojo tokią istoriją. Ratnyčios bažnyčioje vyko kažkokios šventinės pamaldos. A. Dambrauskas, kaip visada, pasirėmęs lazdele kukliai stovėjo šoninėje navoje. Pamaldose dalyvavo ir kunigas V. Aliulis, tuo metu viešėjęs Druskininkuose. „Pamatė Aliulis mane, kad stoviu navoje, – porino Antanas, – ir įlindo į klausyklą. Mano – gal eisiu išpažinties. Pamatęs, kad neinu, prisigretino ir klausia: „Ko, ponas Antanai, nebeskambini, nebeužeini?“ – „Tai kad elgiatės su manim šitaip“, – sakau. „Kaip, kaip mes elgiamės?“ – klausia. „Nagi elgiatės kaip su prostitute“, – sakau.“ Tose šventinėse pamaldose Antanas dar nežinojo, kuo baigsis jo Biblijos vertimų istorija. Giliai tikintis Antanas vis dėlto norėjo, kad Bažnyčios tekstuose ne tik Dangaus administracijai, bet ir žemės žmonėms matytųsi jo nedidelis, bet nuoširdus bei kruopštus indėlis. Kita vertus, jis tuos tekstus vertė Bažnyčiai, o ne šiaip kokiai leidyklai, tad rimtai dėl to nesisielojo ir ant nieko nepyko. Suprato, kad pasaulietiškas požiūris į autorystę čia nelabai tinka, ir greičiausiai pats šios istorijos taip pat nebūtų viešai papasakojęs. Apskritai į savo paties autorystę jis žvelgė kiek pro pirštus, svarbiausia jam buvo rezultatas – išėjusi knyga. Tai liudija ir Antano atsiminimuose papasakota Jano Amoso Komenskio „Raštų“ leidybos epopėja. Kažkaip keistai dvi pastarosios istorijos siejasi.

Išėjo Antanas 1995 m. lapkričio 21 d. kruopščiai sudėjęs drabužius, su kuriais norėjo būti pašarvotas, surinkęs reikiamus dokumentus į krūvelę, kad tiems, kurie jį laidos, nekiltų kokių nors nenumatytų sunkumų. Nes žmona Aleksandra, tvirčiausia jo gyvenimo atrama, jau buvo anapus. Visą gyvenimą jis stengėsi niekam jokių sunkumų nesudaryti. O poeto pareigas atliko kvalifikuotai, oriai ir atsakingai.