Atlikus bagažo turinio rentgenogramą, alsių koridorių rankovėmis atsiduriu prie išvykimo vartų. Prieššventiniai keliautojų srautai Niujorko Kenedžio oro uoste rimuojasi alkūnėmis, galūnėmis ir lagaminų tūriais, o terminalo antisanitariniai rodikliai, spėju, viršija visas higienos normas. Po avalynės patikros vieni skraidūnai trypčioja basi, kiti suplyšusiomis kojinėmis – tokia amerikietiška imuniteto stiprinimo programa privaloma visiems be išimčių. Praleidus kiek daugiau nei šešias su puse valandos orlaivio salone, iliuminatoriaus regykloje atsiveria debesuota San Fransisko įlanka: kalvų ir slėnių kardiograma, kurios tektonines slinktis nuolat fiksuoja seismografo adatėlė, suvirpėjusi gana smarkokai prieš daugiau nei gerą šimtmetį. Šis Kalifornijos aukštųjų technologijų „raumuo“, dar žinomas Silicio slėnio pavadinimu, suspindo inžinierių ir jaunųjų programuotojų pastangomis. Tėvų garažai, po kurių stogais jaunieji genijai litavo mikroschemas, konstravo makintošus, programavo gūglus, išaugo iki korporacijų, kurių biudžetai šiandien viršija valstybių iždus.

Naujoji mūsų amžiaus ekonominė veislė – korporatyvinis kapitalizmas su chuliganizmo priemaišomis. Drąsesni apžvalgininkai nevyniodami vyniotinio atšauna: technofašizmas¹! Devintojo dešimtmečio pabaigoje vadinamieji antrepreneriai (nepainioti su suteneriais), tokie kaip George’as Gilderis ar Marcas Andreessenas, skelbė naują technoevangeliją su šovinistiniais obertonais ir falocentristiniais pasažais. O jūs dar stebitės, iš kur atkeliauja Elonas Muskas? Iš to paties raugo, mielieji. Kad ir kaip būtų, Kalifornijai informacinės technologijos išpranašavo tikrą aukso amžių. Lustų liustai! Tačiau pirmąja aukso karštine čia persirgta dar XIX amžiuje. Žemynu ar laivais atkakę nuotykių ieškotojai per auksaradybos ir auksadarybos žūklę mėgino sužvejoti savąją auksinę žuvelę prie suskilusios likimo geldos. Laimėjo vienetai. Bet Naujojo Pasaulio mitas nepaliko vietos pralaimėjusių vargdienių ašaroms. Jos išgaravo taip ir nepavirtusios į auksą. Laivų, atplukdžiusių avantiūristus, griaučiai šiandien palaidoti giliai po San Fransisko pamatais ar virtę žaliava to meto statiniams².

 

 

Kaip sekėsi ieškoti aukso, mums byloja „bohemietis“ Giaccomo Puccini – gana retai bestatoma jo 1910 m. opera „Mergina iš Vakarų“ neseniai įkvėpė minimalizmo klasiką Johną Adamsą (beje, taip pat iš Kalifornijos) sukurti savąją šio veikalo interpretaciją. Taip 2017-aisiais buvo pastatytos J. Adamso „Auksinių vakarų merginos“. Daugiskaita juk visada geriau negu vienaskaita, ypač – kalbant apie merginas, auksinius Vakarus ir jų auksinius miestus. O kaip iškyla miestai Rytuose? Štai vienoje esė Josifas Brodskis rašo apie gimtąjį Peterburgą, po kurio įtvirtinimais nugulė darbininkų, klojusių pamatus būsimajai Petro I sostinei Nevos žiotyse, kaulai. Trumpai drūtai, tokie kultūriniai skirtumai – Rytuose megapoliai iškilo ant jų statytojų griaučių, Vakaruose – ant aukso.

Tačiau esama tam tikro sunkiai apibrėžiamo bendro vardiklio, nusakančio visų uostamiesčių aurą. Ji esmingai kitokia nei miestų be vandens ženklų, be jūros, vandenyno horizonto... Stokholmas, Hamburgas, Ryga, Niujorkas – jų padangėje azartiškas žuvėdrų klyksmas. Tai ne apspangusių karvelių purptelėjimai ant palangės ar pavargusio asfalto. Dar būna miestai, apsupti kalvų, arba miestai, trykštantys vaizduotės fontanais, surežisuoti Marco Polo ar Italo Calvino kerų. Sufantazuoti miestai irgi plečia žvilgsnio perspektyvą, nes urbanistika ir grožinė literatūra – susiję žanrai. Sufantazuoti miestai – sakinių pavaromis klajūnus lydintys maršrutizatoriai. Uostamiesčiai šiek tiek įtartini: juos kausto paslaptingas netikrumo rūkas. Prekybiniai keliai, konteineriai ir uosto akvatorija įaudrina vaizduotę pasakodami apie tolimus kraštus, civilizacinę kraujomaišą. Kadaise prieplaukos kvepėjo šafranu, tabaku, arbata... O šiandien kvepia didelių kruizinių laivų ir jų keleivių (amžinų turistų) piniginėmis. Galbūt todėl uostamiesčiai tokie estetizuoti, nelyg Venecija. Jų grožis pasmerktas pranykti. Ne vien dėl civilizacinės kraujomaišos. San Fransisko populiacijai grasina seismografo bangos, Venecijai ir Amsterdamui – kylantis vanduo (kaip pasakytų viena lietuvių eseistė, vandenligė). O kas gi gresia miestams be uostų? Kas gresia Vilniui? NT vystytojai, antrepreneriai (vertelgos)? Žinau. Rašytojai! Jį sunaikins Ričardo Gavelio paskutinioji Žemės žmonių karta. Bet grįžkime į Kaliforniją.

Nutūpęs ant žemės, patraukiu ieškoti savojo aukso. Vaizdinės asociacijos – tarytum būčiau Ciuriche ar Bazelyje. Kažkas čia itin gimininga! Galbūt kalnuotas reljefas, galbūt flegmatiškų tramvajų dundesys ar elektrinių troleibusų zvimbtelėjimai... It būčiau ne kitame žemyne, o gerai pažįstamoje Vidurio Europos sostinėje. Prieš susikraunant lagaminą, bičiuliai protino išlikt budriam, nes pastaraisiais metais San Fransiskas (apskritai visa auksinė valstija) išgyveno popandeminę socialinę infliaciją, kurios ženklai – benamių palapinės, narkotikų dozatoriai ir adatos... Įspėjo: miestas ištuštėjęs, gatvės pavojingos, vitrinų akys – užmerktais vokais. Bet nieko panašaus regėti čia neteko. Vienas kitas griuvena gal sušmėžuodavo, tačiau labiau kaip privalomas atributas tikrovės pulsui pamatuoti. Regis, po naujojo mero rinkimų ir pandemijos miestas gavo šviežią urbanistinio dopamino injekciją.

 

 

O štai daugiau nei prieš metus klajojant po Los Andželą įspūdžiai liko nykesni. Skid Row ar Venice Beach vietovės jau po pirmosios pažinties pasufleravo rinktis tolimas apylankas. Arba užsimerkti ir nekvėpuoti. Benamių apkasai ten pernelyg skausmingai disonavo su dirbtinio rojaus pažadu – tingioj dangaus žydrynėje linguojančių palmyrų galvas triuškinamai svėrė purvinos pagalvės ant asfalto, miegmaišių ir palapinių kaugės. Centre! Kita vertus, kai kurie klajokliai pasirinkę savanorišką valkatavimo būdą. Nameliuose ir vagonėliuose ant ratų kuo puikiausiai prisitaikę mūsų amžiaus hipiai arba frykai, kuriuos, beje, inauguravo ne kas kitas, o lietuvių kilmės pasaulietis... Vito Paulekas³! Vartydamas Franko Zappos biografiją ir atsitiktiniame antrų (trečių ir ketvirtų) rankų knygynėlyje nusižiūrėtą Barry Mileso veikalėlį „Hippie“ pageltusiais foliantais, staiga sulėtinu žvilgsnį: „Maždaug apie 1963 m. V. Paulekas, jo žmona Szou (Suzanne C. Schaffer) ir jųdviejų bičiulis Carlas Franzoni, dar žinomas kaip „Captain Fuck“, pradėjo lankytis vietiniuose klubuose su grupele frykų, gyvenusių komunose, užsiminėjusių orgijomis bei laisvai improvizuotais šokiais.“ Influenceris Paulekas! Tad perduokit linkėjimus Valstybinei kalbos inspekcijai ir drąsiai pildykite daiktavardžių katalogą frykais ar kitais giminingais naujadarais, nes tokia lietuvio dalia.

Ak, taip, ieškoti aukso. Jį atrandu San Fransisko Brodvėjaus ir Kolumbo (kitokių pavadinimų čia nebūna – one way only) aveniu sankirtoje, šiek tiek į šiaurės vakarus nuo Transamerikos piramidės – istorinė leidykla ir knygynėlis „City Lights“, poetų atskalūnų, eksbytnikų ir šiaip visokių nuotykių ieškotojų kampelis. Alleno Ginsbergo „Kauksmas“ nuskrieja bičiulio Kasparo Pociaus, kurio patarimu ir aplankau šią mielą teritoriją, adresu. Čia pat už slenksčio, gatvėje, mažytė kapela lyg prisukamas mechanizmas griežia kreivą pentatoniką. Iš kinų kvartalo nosį pakutena šviežios žuvies kvapas. Patraukiu į kitą pusę, į bytnikų muziejų, labiau primenantį rekvizito kambarį nei ekspoziciją. Norintiems patekti vidun – simboliška penkių dolerių indulgencija. Žvilgsniu nušluostęs dulkes ir paspoksojęs į vieną kitą artefaktą, užkalbinu čionykštį šeimininką vardu Brandonas. Jo rankose – knygelė „The Beats Abroad“. Deja, joje pasigendu spalvingo epizodo apie bytnikų ekskursą į Marijos žemę.

Nedaug kas žino, kad barzdočius A. Ginsbergas ir dar keli jo plunksnos broliai lankėsi tarybiniame Vilniuje gūdžiais 1985-aisiais. Anuometiniuose Menininkų rūmuose amerikiečių poetai dalyvavo diskusijoje nekaltu pavadinimu „Rašytojo vaidmuo puoselėjant žmogiškąsias vertybes“⁴ – tema beveik apie viską ir nieką, pretekstas, dėl kurio kairieji vakarų rašytojai galėjo pasimėgauti komandiruotėmis socialistiniame rojuje. Kaip sykį iš atminties bylojo vienas lietuvių eseistas, diskusijai vadovavo drg. Eduardas Mieželaitis, liaudies poetas, „nesupratęs“ A. Ginsbergo klausimo: „Kokia pas jus padėtis su žodžio laisve ir homoseksualų teisėmis?“ Valstybėje (atleiskite, kalėjime), kurioje seksas pagal apibrėžimą neegzistavo, toks klausimas labiau priminė anekdotą. Beje, eseistui vėliau pavyko patekti net į A. Ginsbergo viešbučio kambarį, tačiau šioje istorijos vietoje ir padėsime tašką.

Papildęs kuprinę bibliofiliniu turiniu, patraukiu į visai greta esančią „Caffe Trieste“ (galūnė netariama, vietovardžio su veiksmažodžiu prašom nepainioti). Vidurdienį kavinės kontingentas tirštas kaip stiprus espresas iš katiniškai urzgiančio kavos aparato pilvo. Vietiniai čia ateina ne pritūpti, o prisėsti. Valandai ar dviem, kurios prabėga nė nemirktelėjus, arba apskritai be jokių laiko lokatorių. Kiekvienas personažas prie stalelio vertas atskiros pastraipos. Barzdoti, kepurėti, bet dar nenuvytę gėlių vaikai (meilės revoliucija mirė, tegyvuoja revoliucija!), jų dialogų nuotrupos... Kažkas prisimena jaunystės autostopus Mongolijoje. Čia pat vėžimėliu įrieda elegantiška ponia su makiažo tortu ant veido. Nutinkuota moteris. Kiekviena era turi savo erosą, – susimąstai. Tai vietinės reikšmės lizdelis, žmonės vieni kitus pažįsta, bendrauja asmeniškai – vardais. Ir nesvarbu, kad stalviršiai pavargę nuo alkūnių, kad rėmuose ant sienų kiek pageltę ar išblukę žvilgsniai... Čionykštės faunos veiduose senatvės dėmės ženklina ne tik galiojimo datas, bet ir savotišką vintažo prabą, kuri yra neatsiejama ir neįkainojama interjero dalis. Epochų dėmėmis paženklinta kišenė juk kur kas smagesnė negu blizganti anoniminė franšizė su nuolat besikeičiančia publika. Juk galėjo Vilniuje išlikti bent menamas Česlovo Milošo stalelis buvusioje „Literatų svetainėje“. Ką jau kalbėti apie visus „Suokalbius“ ir jų vaiduoklius... Galbūt, išėjus pagrindiniams aktoriams, spektaklio dailininkui irgi tenka vilko bilietas? Tik štai kur paradoksas: iki kaulų smegenų kapitalistai amerikiečiai sugeba išsaugoti istorinius interjerus, o mes – istoriniuose interjeruose įkurdiname amerikietiškas franšizes, makdonaldus ir „KFC“. Tai kas gi čia kapitalistas, broli?

 

Autoriaus nuotraukos

 

Amerikietiški miestai natūroje išnyra keistu pavidalu, atrodo, kad jau esi čia kartą buvęs. Šis paradoksas, be abejo, atklysta iš kino filmų, todėl negaliu neprisiminti Alfredo Hitchcocko „Svaigulio“, jo San Fransisko. Kaip teigia amžinai sloguojantis slovėnų filosofas Slavojus Žižekas, „Kinematografas – aukščiausia perversyvaus meno forma. Ji nekelia geismo, bet pasako, kaip tau geisti“. Na, ir kaip be kino filmų kompozitoriaus Bernardo Herrmanno dramatiškų orkestro sąskambių (jų geidžiu!), palydinčių montažą... Amerikietiški miestai savaime skamba kaip didelis simfoninis orkestras. Ne veltui vengras György Ligeti po pirmojo apsilankymo Stanfordo universitete 1974 m. sukūrė opusą pavadinimu „San Francisco Polyphony“, kuriame melodinės nuotrupos tarsi spindinčių dangoraižių viršūnės vaiduokliškai išneria galvas tirštame polifoniniame rūke (kas mane pažįsta, žino, kad G. Ligeti muziką laikau genialia – visą be išimties).

Vakarėjant įlanka panyra į tirštą, purpurinę miglą, lyg užsirūkęs hipis pūstų dūmų dūmą. Prie vandenyno horizontą išvagoja debesėlių lysvės, tačiau peizažas kiek nerimastingas. Ir vėl tas pranašiškas, dylantis ir nykstantis grožis... Jau po kelių dienų kaimyninio Los Andželo apylinkės bus virtusios pelenais. Momentiniu krematoriumu, kultūriniu memento mori, nes miestai irgi sudega kaip Morės iš šiaudinio kūno. Draudimo kompanijos paskaičiavo, kad nuostoliai perkops šimtą milijardų dolerių – tokie skaičiai mirtingųjų buhalterijoje reiškia viską ir nieką išsyk. Liepsnose supleškėjo dodekafonijos vyskupo Arnoldo Schoen­bergo laiškai, nuotraukos, daiktai⁵. Skausminga disonanso emancipacija.

Bet apie ką byloja teksto pavadinimas, klausiate. Kodėl čia Castro? Todėl, kad tai aukščiausia šios kelionės altitudė, kurią pavyko įveikti oru, geležinkeliu ir pėdomis. Tramvajaus bėgiai kartais nuneša, kur nė nesitiki, bet juk esminis kelio ir kelionės atributas – atsitiktinumas. Ir štai, išsilaipinęs paskutinėje stotelėje, atsiduriu visų vaivorykštės spalvų (ir atspalvių!) profsąjungos bastione, istoriniame Castro kvartale. Ne, tai ne Fidelis. Bet ištikimybė (lot. fidel – tikintis) kastai (ir spalvai) čia svarbi. Įdomu, kad aukso karštinės metu šią panoramišką apylinkę užplūdo... suomiai. Masiškai! Nuo Helsinkio lig San Fransisko. Štai ką gali auksas ir ko negali... Santa Klausas! Tiesa, laisvosios meilės kvartale regiu savotišką keistą nuovargį, niūrokus veidus-instaliacijas suklypusiuose vėžimėliuose, raukšlėtas griuvenas su doze akyse. Už kampo – „Castro Theatre“. Deja, faneros plokštės skelbia renovacijos epochą, tad lankytojai nepageidaujami. Kadaise čia vienas lietuvių smuikininkas netgi griežė ilgakasės Judy Garland hitą „Somewhere Over the Rainbow“. Vietos himną! Jo garbei šešiaspalvės kaimynystėje galėtume iškelti trispalvę. Arba visomis kryptimis paskelbti, kad lietuviškas „Šilelis“ persijungia į spalvotą „Technicolor“ juostą. Pereina į kitą elektros sistemą!

Po apžvalgų ir apeigų nutariu prisėsti tavernoje „Twin Peaks“. Davidas, bet ne Lynchas. Castro, bet ne Fidelis. Tai kas čia, po paraliais? Pavardės be vardų, serialai be režisierių? Po kelių dienų angelų mieste nukris dar vienas angelas (ne, ne Palangoje, o Los Angelėj), juodojo (kokio gi daugiau) noire’o meistras, Kalifornijos vizionierius (ir misionierius) Davidas Lynchas. Juodasis angelas anglėjančiam Los Andžele. Mintyse autopilotu suskamba Sigito Gedos posmai:

 

Tai krintančio angelo balsas,

Iš purpuro – balų,

Skvernai debesų, debesų,

Debesylų – gauruoti.

 

Tamsus jo drabužis,

Žiedadulkių gausmas,

Sparnuočiai ūmai išbaidyti,

Jo balso,

Jo balso – iš balų.

 

Taip besėdint tavernoje „Twin Peaks“ baigėsi epocha. Kalifornijos mitas pavirto partija šachmatų lentoje. Išspręsta lygtimi. Metai praėjo. O aš tebestoviu su keleivio drabužiais dar nenujausdamas, kad paskutinis „Twin Peakso“ kadras baigėsi bendravardėje tavernoje pas Castro. Bet ne Fidelį. Ir basta.

 

1      https://www.theguardian.com/technology/ng-interactive/2025/jan/29/silicon-valley-rightwing-technofascism 

2      https://www.nps.gov/safr/learn/historyculture/buried-ships-of-san-francisco.htm 

3      https://www.latimes.com/california/story/2022-02-22/the-ultimate-influencer-born-100-years-too-soon 

4      https://archive.nytimes.com/www.nytimes.com/books/98/11/01/specials/gass-lithuania.html 

5      https://www.nytimes.com/2025/01/13/arts/music/arnold-schoenberg-scores-fire.html 

 

Ankstesnės dalys:

Didžiojo obuolio skiltelė (I). Užrašai iš Naujojo Pasaulio

Didžiojo obuolio skiltelė (II). Užrašai iš Naujojo Pasaulio

Didžiojo obuolio skiltelė (III). Užrašai iš Naujojo Pasaulio