Motiejus Strijkovskis (1547– apie 1593) – lenkų istorikas, poetas. Nuo 1564 m. gyveno LDK, buvo globojamas kunigaikščių Chodkevičių, Jurgio II Olelkaičio, Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio. Žemaičių vyskupijos kanauninkas, Jurbarko klebonas. 1573 m. parašė LDK ir gretimų šalių istoriją „Europos Sarmatijos aprašymas", kurios rankraštį, M. Strijkovskio teigimu, pasisavino A. Guagnini ir 1578 m. paskelbė savo vardu. 1578 m. parašė eiliuotą kroniką „Apie šlovingosios lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią", 1582 m. ją papildęs ir perrašęs proza išleido pavadinimu „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika".

Platesniam skaitytojų būriui iki šiol lieka mažai žinomas (ar ir visai nežinomas), rankraščio pavidalu išlikęs, 1577 m. eilėmis ir proza parašytas (pirmą kartą išleistas Varšuvoje 1978 m.) veikalas „Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžias, kilmes, narsumus, riteriškus ir naminius reikalus..." („O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domowych sławnego narodu litewskiego, żemojdzkiego i ruskiego..."), kurio fragmentą teikiame jūsų dėmesiui.

M. Strijkovskio raštai vertinami nevienareikšmiškai, nemažai jo teiginių ir išvadų laikomos abejotinomis ar net ginčytinomis. Tačiau jie buvo įkvėpimo ir istorinių žinių šaltiniu daugeliui istorikų. Štai Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijos" pradžioje tiesiog pareiškė: „...imuosi pagal rašytinio veikalo reikalavimus ir dėsnius tvarkyti istoriją, bet ne naujai savo triūsu sudėtą, o iš Motiejaus Strijkovskio metraščių išrankiotą."

---

LITVANIA VERO NOMEN NOVUM EX LATINIS SCRIPTORIBUS INCOGNITUM EST. Lietuvos vardas, – sako Jodokas Liudvikas Decijus¹, – yra naujas, o lotynų istorijos rašytojams nežinomas. Ir kuriame amžiuje tas kraštas gavo tokį pavadinimą, dėl seniai praėjusio laiko negalima nustatyti. Enea Silvio², italas, mokytas žmogus, sed Polonis et Sarmatis iniquus^3, buvęs pasiuntiniu daugelyje kraštų, pas­kui tapęs popiežiumi, daug dirbo aprašinėdamas lietuvių tautą. Bet visa jo darbo reikšmė ir nauda yra tik ta, kad galima nustatyti tautos buvimo vietą, o ne jos pradžią arba lietuvių vardo senumą. Kai jis su pernelyg didele elegancija dėsto iš kažkokio Jeronimo paimtas žinias apie ikikrikščioniškos lietuvių tautos pagonybės priėmimo būdus, apeigas, pamaldas ir papročius, tai niekur nei nurodo, nei moko, kokiu senu vardu ta tauta buvo vadinama. O tuo aprašymu, kaip ir kitomis jo išleistomis knygomis, sekė daug naujų istorikų, – todėl ir Decijus kalba apie Silvio, nors pats nežino, kas tas Jeronimas, iš kurio raštų arba pasakojimų Silvio gavo tam tikrų žinių apie lietuvius, kai sakė: „Dum enim ritus et mores ab Hieronimo quodam⁴." Bet aš išskaičiau, kad tai buvo mokytas žmogus, čekas (ne tas Jeronimas, Huso mokinys), kunigas iš Prahos, o Krokuvos pilyje jis buvo kanauninku. Paskui, kai Jogaila, tapęs lenkų karaliumi vertė gimtąją Lietuvą į krikščionybę, tą čeką Jeronimą jis paskyrė Vilniaus kanauninku, ir jau tasai skelbė Lietuvai Dievo žodį. O kartą kirsdamas lietuvišką stabą, medį, susižeidė koją ir iškart per Dievo stebuklą pagydė žaizdą, kad paliudytų pagonims prie karaliaus Jogailos [apie tikrą tikėjimą]. Ir turėjau to Jeronimo surašytą seną komentarą apie Lietuvą, kurį buvau gavęs iš velionio Vilniaus daktaro Sierpco, paskui karo tarnyboje jį praradau, dabar mielai brangiai jį atpirkčiau. Bet Decijaus pradėtą dalyką baigiu.

Taip pat yra ir kitų istorikų, kurie Lietuvą ir Prūsiją vadina finais, bet aš, jeigu verta tikėti Ptolemajumi⁵, neneigčiau, kad prūsai buvo finais, tačiau netikiu, kad Lietuva kada nors būtų vadinta tuo vardu. Nes Ptolemajas, kuris visą pasaulį lyg ant lentos nupaišė, tuose kraštuose talpina kitas tautas, kurios man šiandien atrodo buvusios lietuviais. Mano pasakojimas, daug žmonių genčių talpinantis Lietuvoje, daugeliui pasirodys abejotinas, bet jeigu jie prisimins, kad Lietuva, išskyrus lenkus, buvo maitintoja tokios daugybės žmonių, lengvai suvoks, kad Lietuva kažkada dėl laikų permainingumo buvo ne vienos tautos lopšiu.

Visa lietuvių žemė tada, atrodo, nuo seno buvo motina joje gyvenusių tautų, kurias Ptolemajas vadina: Galindae, Bodini, Genini, Sudini, kur šiandien Raigardas, vokiečių vadintas Sudavija, Coriones, gal Kurliandija, Amaksobii, Stabani, Sargaiti, Sturnii, Vibiones, Nasci, Acibi, gal kašubai ir kt. Tos tautos nuo seno Ptolemajo patalpintos toje vietoje.

(...)

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ta­da, pasak Decijaus ir Sigismundo Herbestyno⁶ bei mano įsitikinimo, iš rytų ribojosi su Maskva, iš vakarų su Lenkija, Palenke, Mazovija ir Prūsija, truputį palinkusi į šiaurę. Šiaurėje ji ribojasi su Žemaitija ir Lifliandija, pietuose su Voluine ir Podole bei rusiškomis žemėmis. Vytauto Didžiojo viešpatavimo metu lietuvių valstybė siekė nuo Kurliandijos jūros arba ežero iki Lifliandijos ir Prūsijos, o į rytus su Maskva iki Ugros upės ir net už Didžiojo Naugardo ir Pskovo šiaurėje, paskui už Putivlio, kuris yra už Kijevo, 60 mylių tarp rytų ir pietų. O nuo Baltijos ar Vokiečių jūros į rytus ir pietus siekė net iki Totorių jūros, kurią vadino Pontus Euxinus⁷, už Očakovo ėjo iki pat Azovo, kur Tanais įteka in Paludem Maeotim^8.

Tą jūrą, kuri prie Konstantinopolio per Propontidem in Hellespontum, per kurį aš tūkstantį į Skuderą ir Galatą važinėjau, įteka rapidissimo et strictissimo instar fluminis Gurgiti⁹, turkai vadina Juodąja jūra. Iš to Decijus spėliodamas apie pirmą Lietuvos pavadinimą ir naują vardą kalba tais žodžiais: kai kurie pagal tam tikrus įrodymus tiki, kad Lietuvos a Lituo pavadinimas kilęs iš rago, medžiotojų trimito. Bet tas jų spėjimas yra kaip niekingos pasakos pajuokai, o ne Lietuvos pavadinimo kilmės įrodymas.

Taip pat yra kitų, kurie teigia, kad italai, atėję į tas žemes, tą kraštą pavadino savo tėvynės, Italijos, vardu, o tuos žmones, kuriuos čia aptiko, pavadino „italianais". O paskui jų palikuonys, kaip rašo ir Miechovijus¹⁰, pridėję raidę L, savo žemę vadino Litalija, o save litalais. Laikui bėgant kaimynai juos ėmė vadinti iškreiptu žodžiu litvanais. O aš sakau (nes Decijus sako, kad Miechovijus itališkai nesuprato), kad italai savo kalboje plačiai vartoja tuos articulas: la citta –­ miestas, li paiesi – kraštai, il cavallo –­ arklys, la mulie – moteris, il bosco – miškas ir t. t. Tad jeigu norėjo vadinti Lietuvą savo tėvynės vardu, iškart pavadino ją patys, ne palikuonys, pagal italų kalbos paprotį: la Italia – italų žemė, tik paskui Litalia ir Litvania. Nes ir Prūsiją iš pradžių vadino Brukteri, paskui Pruteni, o po Pruteni Borusija, tai yra po Rusos, kol priėjo iki Prūsijos.

¹ Jodokas Liudvikas Decijus (Jodocus Ludovicus Decius; 1485–1545) –­ istorikas, diplomatas, Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo sekretorius ir patarėjas, tritomio veikalo „De vetustatibus Polonorum" („Apie lenkų senovę") ir kitų kūrinių autorius.
² Enea Silvio Piccolomini (1405–1464) –­ popiežius Pijus II (1458–1464).
³ Bet lenkams ir sarmatams nepalankus.
⁴ Kai apie apeigas ir papročius kažkoks Jeronimas.
⁵ Klaudijas Ptolemajas (apie 90–apie 168) –­­ graikų mokslininkas, geocentrinės pasaulio sistemos kūrėjas, jo astronomijos, geografijos ir kartografijos darbai turėjo esminį poveikį šių mokslų raidai.
⁶ Siegismundas von Herbersteinas (1486–1566) –­ austrų politikas, istorikas, diplomatas.
⁷ Juodoji jūra.
⁸ Azovo jūra.
⁹ Sraunia ir siaura Gurgito upės vaga.
¹⁰ Miechovijus (Maciej Miechowita) (1457–1523) –­­­ lenkų gydytojas, istorikas, geografas, „Chronika polonorum" autorius.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila