Kas buvo nelaisvieji žmonės XVI–XVII a. pirmojoje pusėje?

XVI–XVII a. pirmojoje pusėje pačią žemiausią socialinę padėtį luominėje visuomenėje užėmė nelaisvieji žmonės – būtent tie, kurie priklausė griežčiausiai socialinės bei teisinės nelaisvės formai. Į amžiną nelaisvę patekęs asmuo visiškai priklausė nuo pono ir buvo traktuojamas kaip jo kilnojamojo turto dalis. Amžini nelaisvieji XVI a. pirmojoje pusėje, pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą, buvo tie asmenys: 1) kurie nuo seno buvo nelaisvieji ar gimę iš nelaisvųjų, 2) kurie iš priešo žemės į nelaisvę paimti, 3) kurie nuteisti mirties bausme ir pasidavę į nelaisvę, kad jų nežudytų, 4) susituokę su nelaisvuoju. Tačiau be šios nelaisvės formos greta egzistavo ir laikinoji nelaisvė, į kurią neturtėlis patekdavo už skolą¹ ir kurioje būdavo laikomas tol, kol skolą atiduos arba atidirbs. Jei jo gyvenimo skolai atidirbti neužtekdavo, į laikiną nelaisvę patekdavo skolininko vaikai.

Bajorų dvaruose nelaisvieji sudarė „nelaisvąją šeimyną". Tarp jos narių išskiriama rykūnė (moterė, vadovaujanti gyvulių ūkiui), moterės, mergos, bernai ir vaikai. Tačiau šeimynos struktūra buvo sudėtingesnė. Vieni nelaisvieji šeimynykščiai gyveno pačioje bajoro dvaro sodyboje su savo šeimos nariais arba vieniši, įkurdinti šeimyninėje gryčioje. Paprastai jie dirbo įvairius namų ūkio darbus ir buvo išlaikomi dvaro. Kiti –­ tai bernai su savo šeimomis – gyveno savo namuose, vadinamosiose padvarėse, už dvaro tvoros, toliau nuo ponų gyvenamųjų namų. Čia jie turėjo skirtinį sklypelį ir savo turto. Savo pono dvaro naudai dirbdavo žemės ūkio ir kitus darbus.

Tačiau XVI a. antrojoje pusėje vykę procesai į nelaisvųjų šeimynykščių gyvenimą atnešė tam tikrų permainų. Valakų reforma (1557 m.) paskatino padvarėse gyvenusių bernų šeimų virtimą baudžiaviniais valstiečiais. Bajoro sodybos gryčioje gyvenusios nelaisvųjų šeimos imtos perkelti už sodybos tvoros, ant nedidelių trijų margų žemės sklypelių. Tokiu būdu susiformavo daržininkų socialinė kategorija². Padėtį keitė ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.), apribojęs nelaisvųjų šaltinius, iš kurių palikęs tik karo belaisvius. Nelaisvą šeimyną imta keisti laisva, samdoma šeimyna. Tačiau privačiuose bajorų dvaruose nelaisvieji sutinkami dar XVII a. pirmojoje pusėje. Tai buvo susiję ir su laikinąja nelaisve.

Nelaisva vaikystė: pastovus gyvenimas ar netikėti gyvenimo pokyčiai?

Atskira nelaisvosios šeimynos vaikų problema Lietuvos istoriografijoje nėra iškelta. Tačiau vis dėlto yra šaltinių, galinčių atskleisti svarbius klausimus. Svarbu tai, kad šaltiniuose, vardijant nelaisvosios šeimynos narius, įrašomi ir vaikai, kadangi jie taip pat buvo svarbi bajoro turto dalis. Duomenų apie nelaisvuosius vaikus pirmiausia randama bajorų dvarų inventoriuose, taip pat teismų bylų aktuose, kuomet bylinėjamasi dėl nelaisvųjų priklausomybės vienam ar kitam ponui, ir testamentuose. Paprastai tai informacija, atskleidžianti vaikų skaičių nelaisvųjų šeimoje, lytį, vardus ir gyvenamąją vietą (kuriame bajoro dvare ar kurioje dvaro vietoje). Tačiau tik vienetiniais atvejais atskleidžiamas vaiko amžius ir veikla.

Kalbėdami apie nelaisvosios vaikystės pastovumą ir sėslumą ar priešingai – nepastovumą ir netikėtumą, turime aptarti galimas nelaisvosios vaikystės lemties kryptis. Viena iš jų – vaikystė bus praleista pastoviai, t. y. vaikas visą laiką praleis vieno dvaro ribose, gyvendamas viename konkrečiame trobesyje. Jis ten pasiliks net ir tuo atveju, jei dvaras bus parduodamas, išnuomojamas ar kitaip disponuojamas. Tokiu atveju pasikeičia tik šeimininkas, bet ne gyvenamoji aplinka. Pavyzdžiui, 1646 m. Stanislovas Liulevičius išnuomojo Želvių dvarą (dab. Kelmės r.) kartu su nelaisvąja šeimyna: Anusu ir jo žmona Ona bei maža mergyte (z dziewczynką małą), dukra Barbora. Šios dukrytės tėvai toliau dirbs naujajam šeimininkui³.

Tačiau būta ir nelaisvosios vaikystės lemties krypčių, pažymėtų netikėtais pokyčiais. Teoriškai, pagal šaltinių duomenis, galima išskirti keturis atvejus. Pirma, vaikas kartu su tėvais bus parduotas, padovanotas arba išlaisvintas ir persikels į kito pono dvarą. Tokio atvejo pavyzdžiai: 1577 m. Žemaitijos žemionis Augustinas Jonaitis pardavė nelaisvąją Ganą Jokūbienę kartu su dviem jos sūnumis – Aleksėjumi ir Mikučiu. Jie buvo parduoti už 15 kapų grašių, už kuriuos tais pat metais buvo galima įsigyti 3 geležimi kaustytus iždo vežimus. 1596 m. Marina Liuboščanskienė savo šeimynykštę Peklušą su dukra Varka testamentu išlaisvino iš amžinosios nelaisvės⁴. Verta atsižvelgti, kad toks nelaisvųjų paleidimas į laisvę reiškė galimybę pasirinkti, kuriam kitam ponui jie tarnaus, tačiau jau nebe kaip nelaisvieji, bet kaip baudžiaviniai valstiečiai⁵.

Antrasis atvejis – vaikas bus atskirtas nuo tėvų ir tarnaus kitame to paties pono dvare arba bus parduotas kitam ponui. Tai nutikdavo iš tiesų retai, tačiau turimas ir tokio atvejo pavyzdys: štai 1546 m. bajorų Čižų nelaisvoji Barušica su vyru ir su keturiais vaikais gyveno Varnionių dvare, tačiau penktasis jos vaikas buvo Videniškėse (dab. Molėtų r.), dvare, kuris taip pat priklausė Čižams⁶.

Trečiasis galimas atvejis – vaikas kartu su šeima pabėgs į kito pono dvarą. Tokie atvejai, kai nelaisvieji savo ir vaikų likimą mėgina pakeisti pabėgdami į miestą ar į kito bajoro dvarą, buvo gana dažni. Tačiau paprastai ponui pavykdavo bėglius susekti ir jie grįždavo jo priklausomybėn. Įdomus pabėgimo pavyzdys, kai 1589 m. iš Jurgio Danilevičiaus Zdzitavo dvaro (dab. Baltarusija) naktį pabėgo nelaisvoji šeimyna: Zofija su savo vaikais Jakimu, Lukašu, Fedinoju, Romašku, Nasteja ir su suaugusiomis mergomis – Katerina ir Marina. Ponas teismo byloje skundėsi, kad Zofija su mergomis prieš pabėgdamos pavogė iš svirno nemažai drabužių. O Zofijos vyras Oksanas, kuris šio įvykio metu buvo su ponais pas jų bičiulį, sugrįžęs į dvarą, netrukus pabėgo paskui savo žmoną ir vaikus⁷.

Ketvirtasis galimas nelaisvojo vaiko gyvenimo pokyčių atvejis – vaikas su savo tėvais ar kitais šeimynykščiais bus pagrobtas ir išvežtas į kitą dvarą. Iš tiesų aptariamuoju laikotarpiu bajorų dvarų ir namų smurtiniai užpuolimai būdavo dažnas įvykis. Todėl tokie vaikų grobimai, paprastai su jo šeimos nariais ar kitais šeimynykščiais, buvo gerai žinomi to meto visuomenėje. Žinoma, vėliau nukentėjęs bajoras bylinėdavosi, kad atgautų jam priklausantį turtą. Tokio pagrobimo pavyzdys – 1542 m. iš Petro Rupeikavičiaus dvaro, be įvairių daiktų ir gyvulių, buvo pagrobta ir nelaisvoji šeimyna: senutė ir mažas vaikas⁸.

Gyvenimas šeimoje

Nelaisvoji vaikystė galėjo būti veikiau nenuspėjama nei pastovi, tačiau įvairių pokyčių vaikai patirdavo paprastai ne vieni, bet su tėvais ar vienu iš tėvų. Iš tiesų nelaisviesiems vaikams būdingas gyvenimas savo šeimoje. Patys bajorai skatino nelaisvuosius kurti šeimas ir nebuvo linkę jų ardyti. Tačiau pastebima, kad šeimos neretai būdavo nepilnos (be tėvo ar be mamos).

Vaikų skaičiaus problemą nelaisvųjų šeimoje gana sunku preciziškai nusakyti. Šaltinių duomenimis, vaikų skaičius šeimoje paprastai nebuvo labai gausus. 1547 m. Jono Čižo Varnionių dvare (dab. Baltarusija) bernas Netiškus turėjo du sūnus ir dukrą, Martynas – tik vieną sūnų, Pilypas su žmona – tris dukras, o Zonica – vieną dukrą. 1580 m. Petro Adamkavičiaus Kolainių dvare (dab. Kelmės r.) nelaisvasis Rudelis su žmona Zofija sugyveno du sūnus ir dukrą Liucę, Kasutis su žmona Alziute – sūnų Jokūbą, o Zapė Kavlelė gyveno su viena savo dukra Darata⁹.

Nelaisvųjų vaikų gyvenamoji aplinka

Vieni vaikai su šeima gyveno pačioje bajoro dvaro sodyboje, paprastai tame pačiame kieme, kuriame stovėjo ir pono gyvenamasis namas. Čia jiems buvo skirtas atskiras pastatėlis, šaltiniuose įvardijamas šeimynine ar tiesiog kepykla. Didelėse sodybose, ypač nuo XVI a. antrosios pusės, šeimyninė atitveriama nuo pagrindinio kiemo, statoma atskirame dvarelio kiemely kartu su tvartais.

Ši šeimynos gryčia buvo medinė, nedidelė, vienaukštė, drobiniais ar riebaluose išmirkytais popieriniais langais ir medinėmis langinėmis, dengta šiaudais, be kamino. Viduje buvo viena ar dvi patalpos. Jose stovėjo duonkepė krosnis, suolai, paprastas stalas ir įvairūs darbui skirti daiktai: girnos, grūstuvė ir pan. Trobesys buvo paprastas, tamsus ir ankštas, jei jame gyveno keletas šeimynykščių. (Tokiu atveju būdavo miegama susispaudus, paprastai ant suolų arba galbūt ant krosnių.) Visa, ką sutinkame šeimynos name, išskyrus suo­lus, buvo skirta darbui. Šeimynos nariai čia malė grūdus, kepė duoną, audė ir pan. Tad visa tai nuo pat mažumės matė vaikai ir greičiausiai turėjo prisidėti, o kartu ir mokytis dirbti, ką turės daryti visą gyvenimą.

Detalesnių duomenų apie laisvosios šeimynos namą randama didikų dvarų inventoriuose nuo XVI a. antrosios pusės, pavyzdžiui, 1606 m. Kristupo Radvilos Papilio dvare (dab. Biržų r.) „kepykla, kur gyvena rykūnė", buvo jau sena. Joje buvo paprasta krosnis, girnos ir grūstuvė. Priešais kepyklą, už priemenės, buvo pristatyta nauja seklytėlė su paprasta baltų koklių krosnimi, dviem langais be stiklų, su langinėmis. Kepykla buvo dengta šiaudais¹⁰.

Kiti vaikai su šeima gyveno už bajoro sodybos tvoros, padvarėje. Pora šaltinių teikia duomenų apie padvarėje stovėjusius pastatus. 1587 m. Stanislovo ir Mikalojaus Belozorų Pauslajo dvaro (dab. Kėdainių r.) padvarėje buvo gryčia, numas (tvartas), klėtis, kurioje tuo metu buvo 5 šiupininės statinės rugių, punia (pastatas javams džiovinti) ir klojimas. Ten gyvenę nelaisvieji turėjo ir savo gyvulių: karvę, kumelę, tris baltas avis, du juodus ožius ir dvi juodas kiaules¹¹. Tad kaip ir bajoro sodyboje, padvarėje nelaisvųjų gyvenamasis namas buvo gryčia. Deja, šaltiniai neatskleidžia, kaip ji buvo įrengta. Manytina, kad čia materialinė aplinka iš esmės nesiskyrė nuo anksčiau aptartosios.

Drabužiai ir maistas

Kaip ir būstu, kitais egzistenciškai būtinais dalykais –­ drabužiais ir maistu – padėjo apsirūpinti dvaras. Drabužiams dvaras duodavo žaliavų – linų ir avies vilnos. Iš jų nelaisvosios moterės ir mergos gamindavo šeimynos nariams drabužius. Šaltiniuose minimos drobinės sermėgos ir avies vilnos kailiniai. Greičiausiai tokius drabužėlius, pagamintus iš tų pačių medžiagų, vilkėjo ir vaikai. XVII a. šaltiniuose minimi ir batai – žieminiai ir vasariniai (boty, trzewiki).

Taip pat galima manyti, kad nesiskyrė ir vaikų bei suaugusiųjų valgis ar bent jau produktai. Apie nelaisvųjų valgį šaltiniuose teužsimenama tiek, kad jiems būdavo tiekiama „mėnesinė" – tam tikras grūdų (paprastai rugių) kiekis per mėnesį. Įdomiame 1556 m. Rusotos dvaro (dab. Baltarusija) inventoriuje dar užsimenama, kad šeimynai pavalgydinti buvo laikomi trys kubilai balandų ir kopūstų. Galime manyti, kad nelaisvųjų maistas mažai kuo skyrėsi nuo XVII a. pirmosios pusės laisvosios šeimynos maisto, kurį šie samdiniai gaudavo kaip dalį užmokesčio. Štai Jono Stanislovo Sapiegos laisvoji šeimyna iš dvaro gaudavo rugių, žirnių, kiaulienos ir druskos (1623 m. Jalovo dvaras, dab. Lenkija)¹².

Nelaisvųjų vaikų užsiėmimai

Keli informatyvūs šaltiniai atskleidžia, kad mažamečiai vaikai (2–4 metų) nėra atskiriami nuo mamos, gyvena kartu ir pamažu iš jos mokosi. Tačiau nuo 10 metų ar net anksčiau vaikas jau turėjo savo konkretų darbą ir galėjo tarnauti atskirai nuo tėvų. Iš šaltinių taip pat aiškėja, kad pagrindiniai vaikų užsiėmimai būdavo pagalba virtuvėje ir ypač – piemenavimas.

1571 m. Zofijos Goštautienės Raduškevičių pilies dvarelyje (dab. Baltarusija) kartu su rykūne Kachna gyveno du jos vaikai – ketverių ir dvejų metų berniukai. Tačiau jos trečiasis sūnus 12 metų Jančykas, prieš tai tarnavęs ponios Goštautienės kepykloje, dabar buvo pas poną Ratomską. Tame dvarelyje su rykūne gyveno ir Semenecas Muginovičius, 12 metų vaikas, vasaromis ganydavęs žąsis ir veršiukus. Tos pačios pilies Kostiuškos dvarelyje gyveno 15 metų piemuo Levonecas Iljiničius ir 10 metų piemuo Jankus Iljiničius. 1604 m. Stanislovo Vidros Linkuvos dvare (dab. Kauno r.) mažas vaikas Grigutis buvo nelaisvas piemuo¹³.

Taigi nelaisvieji vaikai XVI–XVII a. pirmojoje pusėje gyveno bajorų dvaruose ir sudarė artimą bajoro socialinę aplinką. Nors vaikų kasdienybė buvo skurdi, tačiau aprūpinta egzistenciškai būtiniausiais elementais. Svarbiausia, kad nelaisvieji vaikai paprastai gyveno kartu su savo šeima ar bent vienu iš tėvų, nepaisant ištinkančių netikėtų gyvenimo pokyčių. Būdingas nelaisvosios vaikystės bruožas –­ darbas. Nuo pat mažumės vaikai matydavo, kaip šalia dirba kiti šeimos nariai, ir, kai tik sugebėjo, patys turėjo prie to prisidėti. Tačiau liko ir neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, ką mąstė ir kaip jautėsi nelaisvasis vaikas būdamas tokios socialinės padėties? Galbūt tai jam buvo įprasta ir natūralu?

¹ E. Gudavičius. „Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atsispindėjimas I Lietuvos Statute (1529)". Vilnius, 1971, l. 286.
² J. Jurginis. „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje". Vilnius, 1962, p. 144.
³ Lietuvos valstybinis istorijos archyvas (toliau – LVIA). F. SA. B. 14666. L. 98v.
⁴ Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB. RS). F. 20. B. 64. L. 1; Акты издаваемые Виленскою археографическою комиссиею (toliau – АВК.). T. 3: Акты Брестскаго гродскаго суда. Вильна. 1870. Nr. 156. P. 287–288; Тастаменты шляхты i мяшчан Беларус другой половы XVI ст. (з актавых кнiг Нацыанальнага гисрычнага архiва Беларусi) Складальнiкi: А. Ф. Аляксандрова, В. У. Бабкова, I. М. Бобер. Мiнск. 2012. Nr. 47. P. 250.
⁵ R. Petrauskas. „Laisvi valstiečiai, laisvi bajorai, laisvas valdovas: laisvės sąvoka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltiniuose XIV–XVI a. pradžioje". Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis, sud. R. Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius, 2012, p. 74.
⁶ LMAVB. RS. F. 256. B. 3495. L. 3.
⁷ АВК. T. 6: Содержащий въ себе: 1) Акты Брестскаго гродскаго суда (поточные), 2) Акты Брестскаго подкоморскаго суда, 3) Акты Брестской магдебургии, 4) Акты Кобринской магдебургии и 5) Акты Кaменецкой магдебургии. Вильна. 1872, Nr. 41, p. 65.
⁸ „Lietuvos Metrika (1528–1547)". 6-oji teismų bylų knyga. Vilnius, 1995, Nr. 359, p. 243.
⁹ „Lietuvos Metrika (1546–1548)". 19-oji teismų bylų knyga. Vilnius, 2009, Nr. 133, p. 167–168; LMAVB. RS. F. 256. B. 3631. L. 3; LVIA. F. SA. B. 4613. L. 31–31v.
¹⁰ LVIA. F. Mikrofilmų kolekcija iš Lenkijos archyvų. Ap. 2. Nr. 3231, l. 9.
¹¹ LMAVB. RS. F. 256. B. 3012. L. 3
¹² Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Vilnius, 2001, p. 258; Vilniaus universiteto biblioteka. Rankraščių skyrius. F. 4. B. A4026. L. 58.
¹³ Документы Московскаго архива Министерства Юстиции. Москва. Т. 1. 1897, Nr. 7, p. 95, 108; „Lietuvos inventoriai XVII a.: dokumentų rinkinys". Vilnius, 1962, Nr. 3, p. 16.

Pranešimas skaitytas 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniuje, Žaislų muziejaus organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Vaikų ir vaikystės pėdsakai Lietuvoje: archeologija, antropologija, istorija ir etnografija"