Iš ciklo „Atgal į mokyklą“

 

– Kuo tu užsiimi? – klausia senis ir žiūri į mane nepatikliai.

– Dirbu mokytoju, – sakau.

– A, tai mažai uždirbi. Ar turėsi iš ko kiekvieną mėnesį susimokėt už nuomą?

– Turėsiu.

– Gerai. Tai jei nori čia gyvent, susimokėk už mėnesį į priekį dabar. O paskui mėnesio pabaigoj paskambinsiu, ateisiu pasiimt pinigų.

Duodu seniui 200 eurų, jis juos atidžiai perskaičiuoja ir įsikiša į džinsinio švarko vidinę kišenę.

– Kartais užsikemša klozetas, bet papumpuosi pompa ir atsikimš, – priduria šeimininkas. – Ar turi kokią mergą?

– Ne.

– Tai ir gerai. Žiūrėk, jokių balių čia man nekelk, kad man kaimynai neskambinėtų.

Linkteliu.

– Ar klausimų bus?

– Kas gyvena tame kitame kambaryje? – paklausiu ir parodau galva į uždarytas antro kambario duris.

– Kažkoks menininkas, ką aš žinau, – gūžteli pečiais senis. – Fotografas, o gal žurnalistas. Retai būna namie, bet pinigus visada moka laiku, tai man netrukdo.

 

Autorė - Rūta Tranaitė

 

/ / /

Dirbti mokykloje nuostabu, nes vasaros atostogos trunka 40 darbo dienų. Tiesa, ką per jas veikti, jei turi mažai pinigų, ne visai aišku, tačiau man nuskyla – liepos pradžioje gaunu pinigus už atostogas bei paskutines dvi išmokas iš stipendijos romano rašymui. Taigi nutariu nieko nelaukti ir kuo greičiau surasti, kur gyventi, nes pas draugą svetainėje visą gyvenimą negyvensiu.

Taip ir atsiduriu Vilniaus Naujamiestyje, Vytenio gatvėje.

Mano kambarys nedidelis, bet butas atrodo visai patogus. Du kambariai izoliuoti vienas nuo kito, virtuvė gal ir nedidelė, bet esu matęs ir mažesnių. Vonios kambaryje ir virtuvėje padarytas remontas, o mano kambaryje dar ir parketas išklotas.

Kadangi daug daiktų neturiu, kambaryje įsikuriu greitai, paskui einu į parduotuvę nusipirkti būtiniausių daiktų ir maisto prekių. Grįžęs pasigaminu pirmą vakarienę naujuose namuose, o pavalgęs sėdu prie kompiuterio skaityti romano, kurį neseniai užbaigiau.

Pagrindinis veikėjas yra berniukas, auga su mama, neturi tėvo, užtat turi labai kietą močiutę. Močiutė moko anūką vienokių dalykų, mama – dar kitokių, o kadangi jis abi jas myli, tai klauso ir vienos, ir kitos. Gyvena skurdžiai ir vis laukia, kol į šeimą sugrįš tėvas, kurio berniukas net nėra matęs. Deja, kai tėvas sugrįžta, šeimos gyvenimas tik dar labiau apsunksta. Nepaisant visų patirtų negandų, berniukas užauga, bando susikurti normalų gyvenimą, deja, yra nepagydomai įsimylėjęs savo klasiokę.

Tas berniukas, žinoma, esu aš, o klasiokė – Ramunė.

/ / /

Kol dar gyvenau su Ramune, ji kartais paklausdavo, apie ką rašau, bet vis išsisukinėdavau. Jei būtų užmetusi akį į rankraštį, iškart būtų atpažinusi ir save, ir mane. Pradėjau rašyti romaną galvodamas apie jį, kaip apie mūsų su Ramune meilės įrodymą, tačiau dabar romanas kelia daugiau liūdesio nei džiaugsmo. Nepaisant to, kasryt atsikėlęs išgeriu didelį puodą kavos ir sėdu redaguoti, nes noriu, kad jis būtų išleistas. Kas bus, jei taip nenutiks, neįsivaizduoju, bet geriau apie tai dabar negalvoti.

Taip dirbu iki pietų, tada pavalgau, pasnaudžiu pusvalandį ir dirbu toliau. Iš esmės visą liepos mėnesį skaitau, taisau, skaitau, taisau, kažką prikuriu, tada skaitau iš naujo. Ieškau ar neliko klaidų.

Vakarais išeinu į Naujamiestį, apsuku ratą. Jei reikia, užsuku į parduotuvę, o visai neseniai radau vietinį barą, pasislėpusį tarp šalia stovinčių loftų.

Baras labai paprastas, neištaigus. Žmonės žaidžia smiginį, sėdi lauke prie staliukų ar tiesiog ant šaligat­vio bortelio. Kartais transliuoja krepšinio ar futbolo varžybas, kartą rodė kažkokį trumpametražį lietuvišką filmą. Būna, sutinku ten iš matymo pažįstamą aktorių ar kokią dainininkę. Kai ten užėjau pirmą kartą ir sėdėjau prie baro, kitoje baro pusėje atsistojo jau gerai įkaušusi žinoma Lietuvos atlikėja ir pasakė:

– Mes visi tuoj mirsim.

Kitą kartą bare sutinku tokį rašytoją. Nesame pažįstami, bet jis priėjęs sako:

– Tu parašei tą knygą apie savo giminę, taip?

– Taip, – sakau.

– Šitaip sudirbti savo giminę knygoje – reikia turėti daug drąsos!

– Arba kvailumo.

– Cha cha, – nusijuokė jis. – O ką dabar rašai?

– Dabar rašau apie meilę.

– Apie meilę? – susiraukia. – Niekas dabar nerašo apie meilę. Žmogau, niekas neskaitys tos tavo knygos. Va, aš rašau apie...

Ir tada pusvalandį klausiau, kaip tas rašytojas rašo distopinį romaną apie ateities žmones, kurie neturės jausmų, nes juos valdys kažkokia pasaulinė korporacija, kuri bus pavertusi visus žmones vergais, bet tada atsiras sukilėlių, jie norės viską pakeisti, pasinaudos laiko mašina ir nukeliaus į praeitį, kad galėtų sustabdyti įvykius, nulėmusius tokią blogą dabartinę žmonių padėtį.

Kol jis pasakoja, kartais linkteliu, bet neatrodo, kad jam išvis reikia klausytojo.

/ / /

Rugpjūčio pradžioje romanas jau baigtas. Paskutinėmis redagavimo dienomis man vis labiau ima rodytis, kad jis daug geresnis už pirmąjį romaną. Tiek įtikiu naujojo romano sėkme, kad net pradedu galvoti, ar nevertėtų iškart prašyti didesnio, nei įprasta, honoraro. Maža to, paskambinu mokyklos direktoriui ir pasakau, kad nusprendžiau po atostogų nebedirbti mokykloje, nes turiu kitų planų.

Tačiau, kai išsiunčiu romano rankraštį penkioms leidykloms ir po savaitės nėra nė vieno atsakymo, o ir niekas man neskuba skambinti, kaip reikiant sunerimstu.

Rugpjūčio vidury vis dar nė vieno atsakymo, todėl nutariu paskambinti pats.

– Laba diena, jūsų leidyklai neseniai siunčiau romano rankraštį. Gal turėjote galimybę jį perskaityti?

– Laba diena, kokia jūsų pavardė?

– Benetas, Nika Benetas.

– Palaukite, sujungsiu su vyriausiuoju redaktoriumi.

Laukiu.

– Klausau, – atsiliepia redaktorius.

– Laba diena, čia Nika Benetas. Noriu paklausti, ar turėjote laiko perskaityti mano neseniai atsiųsto romano rankraštį?

– Prašau priminti, apie ką rašėte.

– Apie berniuką, kuris gyvena su mama ir močiute, abi labai myli, paskui į šeimą grįžta tėvas, tėvas blogas...

– A, taip, prisimenu! Tema gal ir nebloga, bet kažko trūksta tam jūsų romanui.

– O ko trūksta?

– Nu, kažko esminio trūksta. Mes jame neradome nieko, kas užkabintų skaitytoją.

– Visai nieko?

Redaktorius tyli.

– Atleiskit, – galiausiai sako. – Linkime jums nesustoti kuriant!

/ / /

Kitą dieną skambinu kitai leidyklai.

– Pavardė?

– Benetas, Nika Benetas.

– Ačiū, tuoj sujungsiu jus su redaktore.

Laukiu.

– Klausau, – atsiliepia redaktorė.

– Laba diena, čia Nika Be...

– Žinau, žinau, – nukerta mane. – Tai skambinate dėl to romano?

– Taip, – sakau. – Ar kas nors leidykloje jį perskaitė?

– Perskaičiau ir pasakysiu jums štai ką. Rašyti mokate, bet šitas romanas labai naivus. Na, kam rūpi berniuko mokyklinė meilė mergaitei? Kad jis ten ją labai ilgai mylėjo – kas iš to? Geriau rašykite apie šeimos traumą, kad tą berniuką mama ir tėvas mušė, gal kur uždarę laikydavo ar panašiai, – siūlo redaktorė. – Jei parašytumėt, kad, pavyzdžiui, tėvas prievartavo tą berniuką, mamą ir močiutę, tai daug stipriau būtų.

– Bet aš visai nenoriu apie tai rašyti.

– Supraskit – kuo bjauriau parašai, tuo geriau. Žmones veža tokios skaudžios istorijos.

/ / /

Kol skambinėju vienoms leidykloms, dvi atsiunčia atsakymus el. paštu: „Ačiū, gavome, perskaitėme, bet nemanome, kad šiuo metu galime publikuoti jūsų romaną.“

Liko paskutinė leidykla – ta, kuri išleido mano pirmąjį. Jaučiau, kad su jais pasirašyti sutartį didžiausia galimybė – visgi esam pažįstami, gerai sutarėm leisdami pirmąjį romaną.

– Laba diena, čia Nika Be...

– Sveiki, Nika. Kaip tik norėjau jums skambinti, – sako leidyklos direktorė. – Perskaičiau jūsų naujo romano rankraštį.

– Ir?

– Ir mums neatrodo, kad jis vertas publikavimo. Pasitariau su kitomis redaktorėmis, deja, jų visų nuomonė buvo tokia pati. Man labai gaila.

/ / /

Nenorėdamas jausti kartėlio nueinu į vietinį barą. Užsisakau alaus ir išėjęs į kiemą prisėdu ant šaligatvio krašto. Tačiau alus, kad ir kiek jo geriu, visai nepadeda, greičiau priešingai – tik aštrina nusivylimą savimi.

Man 30 metų, bet atrodo, kad nieko nesuprantu ir nieko nesugebu.

O gal yra kitas aš? Kas nors, kas žino, ką daryti, kaip gyventi, kuo užsiimti?

Įsijungiu feisbuką ir paieškoje įvedu savo vardą ir pavardę. Be mano profilio, rodo kito vyro profilį – abu turim vienodus vardus ir pavardes.

Žiūrinėju jo profilį.

Šiaip mes nepanašūs. Jis šviesių plaukų, aukštesnis už mane. Aukšta, kiek praplikusi kakta, žydros akys. Jo amžiaus nerašo, bet matosi, kad vyresnis, artėjantis link keturiasdešimties.

Šitas Nika Benetas gyvena Telšiuose. Turi namą su ūkiu užmiestyje. Jis ten dirba traktoriumi, matau iš fotografijų.

Mėgsta rengtis baltais marškinėliais. Turi žmoną, ji jaunesnė. Dirba kažką su nagų priauginimu, galbūt manikiūru, nelabai suprantu.

Jis turi motorolerį ir mažytį šunį. Tiesa, šuo figūruoja 2012-ųjų fotografijose, o vėliau jo visai nesimato. Galbūt šuns jau nebėra?

Šitas Nika Benetas, atrodo, labai mėgsta vandenį. Visai kaip aš. Trečdalyje fotografijų jis vis maudosi jūroje, ežere arba baseine. Atrodo, kad šitas Nika nemažai keliavo po pasaulį, jo žmona – irgi. Bet iš fotografijų sunku spręsti, ar jie keliavo po pasaulį kaip turistai, ar tiesiog dirbo užsienyje. Tiek jo, tiek žmonos profiliai neatnaujinti nuo 2017 metų pavasario.

Kuo vyresnis Benetas domisi? Pirmiausiai – vandens pramogomis, tada – „Formule-1“. Tuomet mažiau svarbūs dalykai. Domėjosi puslapiu „Kaip gaminami čipsai“, „Pamatyk kaip gyvatė prarijo kengūrą“, „Juokingesnių girtų merginų dar nematei FOTO“ ir „Žmogus nukrito iš 5 aukšto, pagulėjo, atsistojo ir išėjo namo“.

Kai kuriose fotografijose šitas Nika atrodo šiek tiek pašėlęs. Ypač kai daro triukus su vandens motociklais. Bet šiaip jis toks žmogus prie ūkio. Didžiąją dalį fotografijų užima kaimo vaizdai. Purvini keliukai, sužėlusi žolė, kiemas. Visa tai jis vadina kaimuku.

Ir šiaip mėgsta mažybinius žodžius: žiemužėlė, darbukas ir panašiai.

/ / /

Kol peržiūrinėju Nikos profilį, nuotaika dar labiau subjūra. Liūdna, nes radau kitą save, bet jis manęs netenkina, nežavi. Neatrodo, kad turi planą. Ar žino kryptį. Tiesiog kažkaip gyvena.

Užeinu į barą dar vieno alaus. Dabar per didelį ekraną rodo „Rembo“. Prisėdu prie baro ir pradedu žiūrėti.

Filme Rembo bėgioja ir visus šaudo. Tiesiog bėgioja ir šaudo. Jam sekasi visai gerai, lavonų krūvos aplinkui vis auga, bet vėliau jį kažkas pašauna – kulka įstringa pilve.

Rembo pasislepia oloje. Ten išsitraukia peilį, sukiša ašmenis sau į pilvą, pakrapšto, pakrapšto, išsitraukia kulką. Nei rėkia iš skausmo, nei verkia.

Dabar jam gausiai bėga kraujas, reikia kažką daryti, kad nenukraujuotų. Jis paima liepsnojantį fakelą ir įsmeigia į žaizdą – uždegina, kad nekraujuotų. Nei rėkia iš skausmo, nei verkia. Paskui atsikelia ir lyg niekur nieko nueina toliau šaudyti žmonių.

Jis atrodo kietas. Užsispyręs, nepasiduodantis. Toks nemirtingas.

Ir tada galvoju, kad gal neturiu tokių raumenų kaip jis, gal nesu toks šaltakraujis, bet aš irgi nemirtingas, irgi savotiškai kietas vyrukas, savotiškas Rembo.

Tiesiog trisdešimtmetis vyrukas, kuris štai sėdi bare ir geria alų peršauta širdimi.

Nei rėkia iš skausmo, nei verkia.

/ / /

Kitą dieną paskambinu mokyklos direktoriui.

– Mano planai pasikeitė. Gal dar galėčiau vienus metus padirbėti mokykloje?

– Žinoma, – atsako kiek patylėjęs. – Ar galėtumėte papildomai dirbti ir vienos klasės auklėtoju?

– Žinoma, – sakau.

Tik tą akimirką net nesuprantu, į kokią beprotybę veliuosi.

Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.