Povilas Girdenis. Kulkozo laike (I)

 Dažnas žemaitis išpučia akis, kai, paklaustas, iš kokio Žemaitijos krašto esu kilęs, atsakau, jog gimiau, augau ir gyvenu Vilniuje. Pašnekovui žiopčiojant ir kraipant galvą iš nuostabos, kad švariai, gal net per daug senoviškai žemaitiškai kalbantis žmogus gali būti kilęs iš sostinės, trumpai papasakoju apie žemaitišką kilmę.

Taip jau išėjo, kad vaikystėje ir paauglystėje vasaras leisdavau viename šio puikaus krašto kaime. Panašių kaimų – kuriuose kulkozo laike gyveno nuo šimto iki dviejų šimtų gyventojų, nebuvo nei bažnyčios, nei ambulatorijos, nei parduotuvės – apstu visoje Lietuvoje. Nuo mažų dienų televizijos laidose, laikraščiuose, vadovėliuose matydavau dailiai išpuoselėtą kolūkį su švytinčiais kultūros namais, sklandžiai javus kertančiais kombainais, pasitempusiais, būsimo derliaus gausa susirūpinusiais mechanizatoriais, besišypsančiomis baltachalatėmis melžėjomis švariose, į ligoninių operacines panašiose fermose. Vasarodamas Žemaitijos kaime, kolūkį toliau matydavau tik televizoriuje ir laikraščiuose, o aplinkui buvo kulkozas. Kulkozas su užuodžiamomis iš toli, oro negaivinančiomis, švelniai tariant, ne itin steriliomis karvidėmis, veršidėmis, kiaulidėmis, purvinais, dulkėtais, aplūžusiais, nelengvai užvedamais, dėl to ištisas paras birbiančiais traktoriais, su nerašytomis taisyklėmis, su savita, įdomia, spalvinga, kai kada nepelnytai niekinama žmonių paderme – kulkozninkais.

 

Tylios, miglotos kalbos

Miglotai vėlyvojo kulkozo laiko kaimiečiai prisimindavo pokarį ir kolektyvizaciją. Tik kartais iš kieno nors lūpų išslysdavo apie velniui dūšią po karo pardavusius, su komunistais susidėjusius kieno nors giminaičius, iškeliavusius į Cibirą ar trėmimų išvengusius kaimynus.

Brutali prieškario trėmimų banga nusinešė tik vieną mano vaikystės vasarų kaimo gyventoją. Nebuvo jis nei tautininkas, nei visuomenininkas, nei šaulys, nei pasiturintis ūkininkas. Tarpukario vagišius recidyvistas, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, be jokių skrupulų išgabentas į tolimus SSRS rajonus kaip socia­liai pavojingas elementas atsižvelgiant į jo septynis ankstesnius teistumus.2 

Pokario trėmimai nusinešė tris šeimas. Turėti 20–30 hektarų žemės, 2–3 arklius, keletą karvių, kiaulių bei avių, sezono darbams samdyti porą talkininkų 1949-ųjų pavasarį buvo didžiulė nuodėmė. Po priverstinės aštuonerių metų „komandiruotės“ į Krasnojarsko kraštą, taip ir nesupratę, kodėl juos išvežė, tremtiniai rašė LSSR vadovybei: „Dirbome savo žemėje kaip kurmiai nuo aušros iki vėlyvo vakaro, jokioms organizacijoms nepriklausėme, teisti nebuvome, nes nebuvo už ką.“3

Kaip ir visuose Lietuvos rajonuose kūrėsi „Pergalės“, Kirovo, Ždanovo, „Jaunosios gvardijos“, „Lenino keliu“, Mičiurino, S. Neries, „Už taiką“ ir kiti kolūkiai bei dažniausiai centrinės gyvenvietės pavadinimus turėję vadinamieji tarybiniai ūkiai. Iš skurdžių, negausių kalbų supratau, kad pačioje kolektyvizacijos pradžioje ir pirmaisiais – pačiais sunkiausiais – kolūkiniais metais mano močiutė darbavosi lauko brigadoje. Šneki, mėgdavusi prisiminti vaikystę ir jaunystę, žemaitiškai babūne vadinta tėvo motina, niekada apie tai nepasakojo. Kaimo žmonės nemėgsta prisiminti niūrių, nemalonių laikų, bet pasigardžiuodami, pafantazuodami gali ilgai kalbėti apie metą, kuris jiems atrodo bent truputį geresnis už esamą. Ir pokaris, ir tarpukaris jiems pasakojant apie kasdienius ūkinius darbus, įdomesnius nutikimus ar kuklius pasilinksminimus turėjo bendrą pavadinimą „seni laikai“.

 

Šventieji arai

Jeigu reikėtų reitinguoti kulkozinio kaimo žmonių kalboje dažniausiai girdėtus žodžius – tai vieną aukščiausių pozicijų iškovotų žodis arai, žemaitiškai tariamas su ilgąja „a“ galūnėje – arā. Į šuns urzgimą panašus skambesys mano sąmonėje buvo tiesiog suaugęs su kaimu. Net eilėraštuko apie karius, kurie žygiavo „narsūs, stip­rūs kaip arai“, eilutė asocijuodavosi su žemės ūkiu, o ne su jėgą simbolizuojančiu plėšriu paukščiu.

Šimtą kvadratinių metrų reiškiantis žodis kiekvienam doram kulkozninkui buvo nelyginant burtažodis. „Tėn mūsa arā“4 reiškė, kad kažkur prie namų ar kur nors toliau yra keli lopinėliai žemės, su kuria galima elgtis, kaip nori. Stambesnis ploto matas – aktāras (raidę „h“ žemaičiai vartoja nenoriai) – neturėjo tokio sakralumo, kadangi aktārais buvo matuojama kulkozo žemė. Žemė, kurią net ir uoliausi darbo pirmūnai – socialistinio lenktyniavimo lyderiai – dirbo be didelio ūpo, galvodami ne apie tai, kas toje žemėje užaugs, o apie būsimas padidintas algas ir galimas premijas.

Aruose augo vienai ar kelioms kiaulėms nusišerti, vienai ar porai karvių pašerti reikalingi miežiai, vikiai, daugiakultūris pašarinis mišinys, patiems paėsti reikalingos daržovės. Darbštesni ir kruopštesni iš nedidelių pievų sugebėdavo prišienauti, prisigrėbti pilnas standartinio-gyvenvietinio ūkinio pastato daržines. Dėdė atidžiai kontroliuodavo, kad grėbiant ir vežant šieną pievoje neliktų nė menkiausio šiaudelio. Neprisimenu, kad kas nors būtų auginęs rugius ar kviečius, namuose kepęs duoną, todėl didžiosios arų karalienės titulas, be jokios abejonės, atitenka bulvei!

 

Duonos kultas ir arų karalienė bulbė

Propagandinė spauda žemdirbius iškilmingai vadindavo duonos augintojais, didžiausią dėmesį jiems skirdavo sėjos arba javapjūtės laikotarpiu. Visoje Sovietų Sąjungoje egzistavo savotiškas duonos kultas. Jaunesnėse klasėse kalėme eilėraštukus „kaip duonelė auga“ ar „kepaliukų kelionė“, pasakojome apie 10 ir daugiau kartų už parduotuvinę kainą didesnę, tik­rąją nebrangaus, juodo kepalo vertę. Kultą neblogai iliustruoja riestainiu įsigudrinusius mėtytis moksleivius drausminusios mokytojos žodžiai: „Riestainis – beveik duona, juo žaisti nevalia!“

 

Povilas Girdenis. Kulkozo laike1  (I)
1953-iųjų gegužės pirmoji. Nė trupučio nesišypsantys kulkozo, apie kurį pasakojama rašinyje, darbininkai. Nuotrauka iš feisbuko paskyros „Kartą Tirkšliuose“ archyvo.

 

Kaimo kasdienybėje duonos kulto požymių nepastebėjau. Su visa pagarba puikiam rašytojui Romualdui Granauskui drįstu pastebėti, kad jo poetiškai apdainuoti vyresnio amžiaus duonos valgytojai, kuriems „duona – tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, apšarmoję rąstų vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi; pienas – jų dukterys, tvartai, švarus rankšluostis pas šulinį, baltas laukiantis veidas už kreivo stiklo, troškimas gražiai ir ramiai numirti“5, – perdėtai romantizuoti ir keistai idealizuoti. Nuo vaikystės akis badė, kad tiek vidutinio, tiek vyresnio amžiaus kulkozninkai parduotuvėse ar kartą per savaitę kaimą aplankydavusioje autoparduotuvėje – autolaukoje – nebrangią juodą duoną pirkdavo maišais ir be jokio sąžinės graužimo ja penėjo karves, veršius ar net paršus.

Kitą statusą turėjo bulvės. Televizinės kronikos bei propagandinė dokumentika skirtingai nuo javapjūtės, bulviakasį vaizduodavo daug proziškiau. Purvuose susmigusių bulbių ir palinkusių jų kasėjų nepalyginsi su dirvoje sklandžiai išsirikiavusiomis sėjamosiomis mašinomis, vėjyje dailiai banguojančiais, kombaino kertamais auksaspalviais javais ar į sunkvežimio priekabą melodingai byrančiais grūdais. Tačiau būtent bulbė buvo pati tikriausia arų karalienė, pats tikriausias sočios ateities garantas.

„Bulbiu yr – bāda nebūs!“ – iki šiol sako ne vienas žemaitis. Prisimenu kelias lietingas vasarų pabaigas, kai artėjant bulviakasiui ilgai, gausiai lijo, o menkai užderėjusios bulbės pradėjo pūti neprieinamuose, apsemtuose laukuose. Nuotaikos buvo gūdžios, gedulingos ir, atrodė, didesnės tragedijos būti negalėtų.

Kreivai žiūriu į kaimynams baltarusiams skirtus juokelius, nes vardan teisybės reikėtų pripažinti, jog esame tokie patys bulbašai.

 

Kompekorma

Kiaulėms, karvėms, vištoms ir rečiau laikomoms antims, žąsims ar kalakutams maitinti skirti kombinuoti pašarai, pritaikius žemaitiškiems liežuviams rusišką akronimą комбикорм, pavirto į kompekormą. Kiek prisimenu, retas kulkozninkas kompekormą yra pirkęs, tačiau visi šių specifinio kvapo pašarų turėjo pakankamai. Tikriausiai vyresni kaimiečiai – pensijonai – duoną maišais pirkdavo ir parsivežę neskubriai minamais dviračiais vaišindavo negausiai laikytus naminius gyvulius, nes neturėjo galimybės iš kulkozinio sandėlio parsitempti kompekormos ir kitokių pašarų.

Nepadoru kaltinti žmones vagiliavimu, nors tas parsinešimas beveik nebuvo laikomas vagyste. „Ne nu žmuōgaus, jug tēvag, tuoks čė tas er griēks“6, – sakydavo kaimiečiai. Anot sklidusių gandų, net kai kurie kunigai per pamokslus sakydavo, jog apie kolūkinės nuosavybės grobstymą neverta per išpažintį tuščiai aušinti burnos.

Kartą genialiai atrėžė nedidelį bidonėlį pieno iš fermos nešęs vaikėzas: „Juk tai mūsų pienas! Mes juk tą pieną į fermą priduodame, va dabar jį namo ir parsinešu.“ Viskas išeina teisingai: priduoda tą pieną, gauna už jį šiokių tokių pinigų, o paskui tą patį saviškį namo parsineša.

 

Povilas Girdenis. Kulkozo laike1  (I)
Javų derliaus dorojimas 1949 m. Šakė liko vienu pagrindinių darbo įrankių per visą kolūkių egzistavimo laikotarpį. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 1, l. 94-1

 

Ne vieną ištiko šokas kolūkių saulėlydžio metais pradėjus aiškėti, kad kompekormą ir kitą anksčiau nesunkiai parsinešamą gerą teks pirkti už savo pinigus. Dar labiau buvo pritrenktas vienas ekskolūkinis vairuotojas, kai, išlaikydamas seną darbo stilių ir po darbo vis parsigabendamas namo po maišelį kompekormo, miltų, grūdų ar kitokių gėrybių, už turto grobstymą iš savo darbdavio ūkininko sulaukė šaukimo į teismą. Nežinau, kuo tas teismas baigėsi, užtat puikiai prisimenu nelaimingojo šoferio reakciją: „No jug, žalty, tas pats sandielios, ta pati māšėna, vuo gaspaduōrios ta kėts! Kāp mon neatējė į to krāmė, ka gal prastē pasibėngtė?!“7

 

Nori gyventi – mokėk suktis

Visada svarbiausia gyvenimo taisyklė bylojo „nori gyventi – mokėk suktis“. Paprastas valstybinės nuosavybės parsitempimas namo buvo populiarus, tačiau ne itin aukšto lygio sukimosi būdas. Aukštesnio lygio gerovės kėlimo priemone laikytos makliorstvos. Žemaičių plačiai vartotas, dabar jau beveik užmirštas žodis bend­rine lietuvių kalba reikštų sukčiavimą, machinacijas, kombinacijas, ataskaitų „koregavimus“, įstatymų apėjimus ir daugybę kitų ne pačių sąžiningiausių veiksmų. Nuo pirmųjų kolūkių egzistavimo dienų makliavojimas vyko masiškai: doriems žemdirbiams buvo prirašomi nebūti darbadieniai, melžėjos „nežymiai“ padidindavo primilžio litrus, pareguliavę svarstykles galvijų augintojai atsiskaitydavo apie didesnius gan die­tiškai maitintų karvių ar kiaulių svorius.

Visų lygių vadovai makliavojo savaip, todėl buvo priversti palaikyti gražius, draugiškus tarpusavio santykius. Viena moteriškė augino viršininkams skirtas žąsis. Pats pirmininkas apžiūrėdavo augintines ir nustatydavo, kurios bus skirtos rajoninei valdžiai, kurios – respublikinei. Ilgai juokiausi, kai Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą išvakarėse per giminaičių pasisėdėjimą, vienas svečias pareiškė: „Su Maskva buvo paprasčiau, nes Euruōpas puōnams su kėlbasās, kōmpēs er lietovėškuom trauktiniem nepasigėrinsi.“ Linksmai atrodytų Briuselyje iš žvilgančio limuzino kraunami kumpiai, skilandžiai, „Palangos“, „Dainavos“ buteliai ir kitos gėrybės, kurias Maskvos centriniai partiniai vadovai pasigardžiuodami šveitė ir papildomus finansavimus skyrė.

Sukosi kaimo žmonės gražiai. Žinojo, kiek ir ko galima susikombinuoti, ką galima susiveikti, o kada reikia ir rimčiau pasidarbuoti. Valdžia elgėsi kūrybiškai, per daug nespaudė, daug ko stengėsi nepastebėti, nes per stipriai prispausti nemažai žinantys kulkozninkai galėjo būti pavojingi. Vienas giminaitis, kalbėdamas apie saiką praradusį, per stipriai apsivogusį veikėją, kuriam net vadinamojo draugiško teismo neužteko ir buvo iškelta baudžiamoji byla, pareiškė, kad jeigu pirmininkas bandys kabinėtis prie kartais truputį pamakliavojančių jo paties ir bendradarbio-bend­rininko – tai „garantuotai sėsime visi trys: aš, mano draugelis, ir pirmininkas“.

 

Povilas Girdenis. Kulkozo laike1  (I)
Iškilmingas traktoriaus atvykimas į Žemaitijos kaimą! Mažeikių r. Ant dešinio rato – rašinyje ne kartą minimas autoriaus dėdė. Apie 1971–1973 m. Nuotrauka iš Povilo Girdenio asmeninio archyvo.

 

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, atrodo, kad visuotinėms makliorstvoms ir kombinacijoms toną duodavo aukščiausioji Sovietų Sąjungos vadovybė. Kelti žmonių gerovę, „nepastebint“ smulkių nusižengimų, nedidelio masto grobstymų ir kitų smulkių nuodėmių buvo ir taupu, ir patogu. Be to, bet kurį akiplėšą, išsišokėlį burnotoją ar naivų kovotoją už teisybę visuomet buvo galima nesunkiai susemti ir griežtai nubausti.

 

Vėsė tēp dėrb!

Kreivai šypsodamiesi kaimo žmonės klausydavosi radijo čiulbėjimo apie geresnius negu praėjusiais metais derlius, anksčiau laiko įgyvendintus penkmečio planus, sėkmingai įvykdytus socialistinius įsipareigojimus. Nejaudino jų socialistiniai lenktyniavimai, darbo raudonosios vėliavos ordinai, medaliai už šaunų darbą ir kiti blėkgaliai, tačiau nepastebėjau ir didelių kolūkinės santvarkos priešininkų. „Šūdinas reikalas tas kulkozas, bet gyventi galima“, – sakydavo dėdė, o babūnė dar palankiau vertino naujus laikus. Juk senovėje nei radijo, nei televizorius nebuvo, mokslus baigti galėjo tik patys bagočiausi. Jeigu prie bažnyčios ta valdžia nesikabinėtų ir leistų žmonėms ramiai pasimelsti – būtų iš viso kas ne kāit (t. y. tiesiog puikiai)!

Buitinis progresas atėjo drauge su kolūkine santvarka, ne tik radijo imtuvas, bet ir televizorius tapo nors nepigūs, bet daugeliui prieinami, ir kaimo žmonės tai laikė dideliu sovietų valdžios nuopelnu. Beveik visi pasiklausydavo kaime silpniau slopinamų „Amerikos balso“, „Vatikano radijo“ ar „Laisvosios Europos“, kartais piktokai paburnodavo ant „durnai dirbančios“ valdžios, tačiau, drįsčiau teigti, daugelis jaunesnio bei vidutinio amžiaus kulkozninkų buvo visiškai lojalūs valdžiai ir palankiai vertino sovietinę santvarką. Didžiausiomis jų antisovietinėmis nuodėmėmis buvo nebent tai, kad, būdami serijinio štampavimo būdu pagaminti komjaunuoliai eidavo šliūbo, krikštydavo vaikus ar keletą kartų per metus atlikdavo spaviednę – išpažintį. 

Kai kurie to meto vestuviniai papročiai kelia kreivą šypseną ir juoką. Tai, kad jaunavedžių pora iš zagso keliavo į bažnyčią arba atvirkščiai, buvo įprasta. Keisčiau atrodydavo, kai iš bažnyčios jaunavedžiai vykdavo padėti gėlių ant memorialo Didžiojo tėvynės karo metais žuvusiems tarybiniams kariams, į klausimą, kodėl jie ten vyksta, atsakydami: „Vėsė tēp dėrb!“8

 

Kulkozinis tikėjimas

Savo stabus ir savo religijai artimą ideologiją turėjusi valdžia kaip įmanydama stengėsi kovoti prieš Katalikų bažnyčią ir kartais ta kova jai neblogai sekėsi. Iki ausų darbu apkrauti, priebutelinį poilsį mėgę kulkozninkai nedažnai lankydavo bažnyčią, o kai kurie atvirai ją ignoravo. „A konėgou kuoju ēināt bočioutė?“ – šaipydavosi sekmadienių rytais iš žingsniuodavusių bažnyčios link moterėlių jau suspėję pasivaišinti ar iš po vakarykščio dorai neišsipagirioję kaimo ateistai. Vyresnės moterys stengėsi lankyti mišias kiekvieną sekmadienį, kiti tikintieji dažniausiai pasimelsdavo per atlaidus, komjaunuoliai nuo bažnyčios laikėsi atokiau: apsilankydavo per didžiąsias religines šventes, krikštynas, vestuves ar laidotuves.

Man su katalikybe išėjo prastai. Pirmosios Komunijos priėjau miestelio bažnyčioje būdamas devynerių drauge su keliais šiek tiek vyresniais vaikais. Pirmą išpažintį, prieš kurią tėvas liepė atsakingai pergalvoti nuodėmes, kunigas nutraukė man išpažįstant nebaigusių nokti vyšnių ir serbentų skynimą kaimynų darže, guosdamas ir kažką kuždėdamas apie nekaltą vaiko širdelę. Tą vasarą didžiausia svajonė buvo patarnauti mišioms, o po metų turėjau priimti Sutvirtinimo sakramentą. Deja, tėvas neišdrįso manęs leisti Telšiuose, vyskupijos centre vykusios konfirmacijos. Pabūgo dėl karjeros, nes Žemaitijos sostinėje galėjo budėti ne vienas agentas ar šiaip skundikas, po kurio pranešimo mokslinės karjeros laiptais sėkmingai kopusio docento būtų laukę rimti nemalonumai. Tai, ką pajutau matydamas baltai apsirengusius, dirmavojimui išruoštus draugus, su kuriais prieš metus mokėmės katekizmo, tai, ką jaučiau keletą dienų po to, tikriausiai galima vadinti vaikiška depresija. O dar vasaros pabaiga, kaip tyčia, pasitaikė šalta, niūri, lietinga.

 

1 Kalbėdami apie tarpukarį kaimo žemaičiai sako, kad veiksmas vyko Lietuvos laike, kalbėdami apie sovietmetį – kulkozo laike. Būtent kulkozo, o ne kolchozo, nes žemaičiai į savo šneką nenoriai įsileidžia garsą „ch“.

2 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-5, ap. 1, b. 37194.

3 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-5, ap. 1, b. 18963, l. 18.

4 „Ten mūsų arai“.

5 Romualdas Granauskas. „Su peteliške ant lūpų“. – Vilnius: „Presvika“, 2000, p. 214–225.

6 „Ne iš žmogaus vagia, anokia čia ir nuodėmė.“

7 „Bet juk, žalty, tas pats sandėlis, ta pati mašina, o šeimininkas tai kitas! Kaip man į galvą neatėjo, kad gali prastai pasibaigti?!“

8 „Visi taip daro.“

Draugai