Povilas Girdenis. Metai, mėnuo ir dvi savaitės lygiagrečioje realybėje, arba Kareiviški etiudai (III)

Taštanas

„Ožiaragiai jūs utėlėti, bulvių maišais per buką vietą trinktelėti papuasai! Kad jums stimburiai ant kaktų išdygtų!“– pirmą tarnybos „Dovydo žvaigždėje“ dieną išgirdau aidint skardų balsą.

Tai mūsų šaunusis Taštanas! Sprendžiant iš žvaigždutės pėdsakų antpečiuose, neseniai iš kapitono į vyresnįjį leitenantą pažemintas, bet toliau kareivių pagarbiai vadintas kreipinio „tovarišč kapitan“ (rus. draugas kapitonas, drauge kapitone) santrumpa Taštan. Aštrialiežuvis odesietis, gyvas sakmių ir legendų apie šio miesto gyventojų šmaikštumą įrodymas. „Ar supranti, ką tu pridirbai, – šaukė jis ant poste užsnūdusio sargybinio, – draugas nėščias asile! Ar žinai, kas tau už tai gresia?!. Ir nežiūrėk į mane kaip Kyzylordos kupranugaris į traukinį Maskva–Taškentas! Baudžiamasis batalionas išlygins abi tavo kupras, mišrūne tu defektyvini!“

„Ožiaragiai avinai“, „suknisti asilai“, „trinktelėti papuasai“, „Kyzylordos kupranugariai“ Taštaną gerbė ir net mylėjo. Rėksnys paleisdavo į darbą sunkiąją žodžių artileriją vien dėl to, kad aukštesnė vadovybė iš tolo girdėtų, kaip jis itin jautriai vadovauja ir aktyviai vykdo auklėjamąją veiklą. Kareiviams jis sakydavo, kad seniai nebe tarnauja, o stumia paskutiniuosius tarnybos metus. Palikęs kelis patrulius nuo kalvos stebėti, ar horizonte nesimato kokio „šakalo“ – diviziono vado, zampolito, štabo viršininko ar kurio nors kito įskųsti galinčio karininko, – meškeriodavo arba pliekdavo nardais su ką tik išplūstais ožiaragiais papuasais. Mėgo buvęs kapitonas pakortuoti, žaisti biliardą, taip pat alkoholiniais gėrimais nykią kasdienybę pasiskaidrinti. Sklido kalbos, kad būtent dėl šio pomėgio žvaigždutė nuo jo antpečių ir nuskrido.

 Tai mūsų šaunusis Taštanas! Sprendžiant iš žvaigždutės pėdsakų antpečiuose, neseniai iš kapitono į vyresnįjį leitenantą pažemintas, bet toliau kareivių pagarbiai vadintas kreipinio „tovarišč kapitan“ (rus. draugas kapitonas, drauge kapitone) santrumpa Taštan. Aštrialiežuvis odesietis, gyvas sakmių ir legendų apie šio miesto gyventojų šmaikštumą įrodymas. „Ar supranti, ką tu pridirbai, – šaukė jis ant poste užsnūdusio sargybinio, – draugas nėščias asile! Ar žinai, kas tau už tai gresia?!. Ir nežiūrėk į mane kaip Kyzylordos kupranugaris į traukinį Maskva–Taškentas! Baudžiamasis batalionas išlygins abi tavo kupras, mišrūne tu defektyvini!“

Senųjų tradicijų sergėtojai

Visu frontu puolant nestatutinius santykius, būrelis karininkų ir keli į praporščikų mokyklą rengęsi stoti liktiniai seržantai stengėsi išsaugoti senąsias tradicijas. Karininkai negalėjo susitaikyti su, jų nuomone, bedieviškai neteisingomis naujovėmis. Kur matyta, kad jeigu vienas kareivis liuobs kitam per smakrą ir sulaužys žandikaulį, nubaustas bus ne tik mušeika, bet dar ir kažkam žvaigždučių antpečiuose sumažės. „Vaikų darželį iš armijos nori padaryti, – siuto mūsų baterijos vadas, – kai aš tarnavau Užbaikalėje...“ Visiems gyvenimo atvejams turėjo pavyzdžių iš savo tarnybos Užbaikalėje ir nuolat niršdavo, kad į auklytes verčiami karininkai nebeturi laiko pailsėti. Kaip supratau iš gausių pasakojimų, toje jo Užbaikalėje dienų dienas be priežiūros paliekami kareiviai auklėjo vienas kitą taip intensyviai, kad keleto tėvai gavo pranešimus apie žūtį per nelaimingą atsitikimą ar dėl neatsargaus elgesio su ginklu. O karininkai turėjo daug gražaus laiko, sprendžiant iš rausvo, pabrinkusio baterijos vado veido, turiningam poilsiui.

„Jauni turi tempti tarnybą, negailėdami jėgų!“ – sakydavo neūžauga liktinis seržantas, ėjęs kažkokias pareigas maisto sandėlyje, o jei tiksliau – savindavęsis tai, ko nespėdavo nukosėti sandėlio viršininkas. Kartą savo kailiu patyriau jo pasaulėžiūros esmę. Aš ir keli pirmamečiai skynėme kolūkines vynuoges vadovaujami šio nemalonaus tipo. Arėme kaip jaučiai, o būsimas šmotas su būreliu senių drybsojo pavėsyje, lošė kortomis ir ragino mus šlykščiai šūkaliodamas. Geriau ištisas paras marširuoti „su daina per gyvenimą“, negu šitaip dirbti.

Vargas tam jaunam kareivėliui, kurį besiilsintį ar rūkantį draudžiamoje vietoje pamatydavo radiotechnikų kuopos vadas. Netrumpas, pasibaigiantis visišku išsekimu pasibėgiojimas su dujokauke ar net su visu priešcheminiu kostiumu – garantuotas. Antrus metus tarnaujantieji galėjo nesislėpti, kadangi jų drybsojimą ir rūkymą neleistinose vietose griežtasis radiotechnikas toleruodavo.

 

Fašistas

Prieš patekdamas į lygiagrečią realybę, buvau prisiklausęs kalbų, kad lietuviai sovietų armijoje būdavo piktai pravardžiuojami fašistais. Mukačevo mieste dislokuotoje pulko būstinėje vykusiuose seržantų kursuose susibičiuliavau su Kazachstano rusu Kolia Proskurinu. Vyrukas buvo už nepažangumą pašalintas iš karininkų mokyklos ir atsiųstas baigti karinės tarnybos, o po seržantų kursų paskirtas į mūsų divizioną. Daugelis kareivių laisvalaikiu mėgdavo juokais imituoti muštynes, o mudu su Proskurinu sparinguodavome žodžiais. „Jūs, pabaltijiečiai, prakeikti išdavikai, niekšai, policajai, vokiečių pad­laižiai, kiek mūsų vaikinų karo pradžioje ir po karo iššaudėte!“ – varydavo Kolia, kad stebint iš šalies atrodė, jog tuoj kibs man į atlapus. „O tu, – atsikirsdavau, – pažiūrėk veidrodyje į savo marmūzę, kurios vieta ne ant pečių, o kelnėse, ir pagalvok, ką mums reikėjo daryti, kada tokių šiknažandžių dešimtys tūkstančių nekviestų privažiavo!“ Išsibarę, išsikrovę, draugiškiausiai juokaudavome ar kalbėdavomės apie reikalus.

Vieną vienintelį kartą išgirdau piktą, prakeiksmui prilygstantį žodį „fašist“ (norint atkurti skambesį, raidę „i“ reikėtų tarti kaip rusišką „ы“, o „š“ rašyti mažiausiai tris). Tai atsitiko 1989 m. pavasarį, vykstant pasaulio ledo ritulio čempionato rungtynėms tarp Sovietų Sąjungos ir Kanados. Prie televizoriaus užsimiršau, įsijaučiau ir, kanadiečiams įmušus įvartį, su džiaugsmo riksmu pašokęs nuo kėdės išvydau kelias dešimtis į mane nukreiptų smerkiančių žvilgsnių. Visi suglumę tylėjo, ir tik ukrainietis Sergejus – žmogus, kokius aplinkiniai apibūdina žodžiais „nors prie žaizdos dėk“, – lyg įsiutęs katinas apšnypštė mane, išvadindamas Benito Mussolini’o partiečiu. Kelias dienas vyrukas su manimi nesikalbėjo, vėliau susitaikėme, tačiau bet kokios pastangos paaiškinti, kad nei JAV, nei Kanados lyginti su nacistine Vokietija negalima, būdavo nevaisingos. Sumanus, dosnus, geraširdis žmogus į šipulius sukuldavo mano visas gražbylystes kūjo smūgiui prilygstančiu argumentu: „Mano senelį vokiečiai sušaudė, o tu drįsti už Kanadą sirgti!“

 

Mažos ir didelės kvailystės

Populiarus to meto anekdotas buvo apie tai, kad, atsižvelgdamas į žvalgybos duomenis, Pentagonas parengė kovos su Sovietų Sąjunga planą – paskelbti karą ir jo nepradėti. Pasipils begalinės inspekcijos, parengties tikrinimai, karo tribunolai, griežtos bausmės, aplaidžių, bet garbingų vadų savižudybės, pratybos realaus mūšio sąlygomis ir sovietų armija susinaikins pati.

Pasakojimai apie žolės dažymus pasitinkant inspektuojančius karininkus – neišgalvoti. Prieš atvykstant labai jautrios sielos pulkininkui, kuriam padžiūvusios žolytės gelsvumas galėjo nepataisomai sužaloti nervų sistemą, pats vaikščiojau su teptuku bei žalių dažų stiklainiu ir šlaksčiau pavytusius plotus. Prieš apsilankant kitam pulkininkui-mimozai, tepiau batų tepalu automobilių ratus, dažų ir klampaus skysčio mišiniu terliojau sunkvežimių kėbulus, kad šie žvilgėtų.

Prieš atvykstant komisijoms, diviziono vadovybė viską žinodavo apie jos narių pomėgius, skonius, silpnybes. Žvejo mėgėjo laukdavo Taštanas su meškerėmis, melomaną pasitikdavo zampolitas, į nemalonią procedūrą įtraukdamas ir mane su gitara. Stikliuko mylėtojai būdavo draugiškai laukiami visų, o su mėgėju gardžiai pavalgyti išėjo nesusipratimas. Armėnas virėjas pagamino pietus „pagal aukščiausią kategoriją“, o atvyko arba ne tas generolas, arba informacijos teikėjai apsiriko, nors gali būti, kad ir pajuokavo. Garbaus amžiaus inspektorius po pirmo aštrios sriubos šaukšto susiraukė, sodriai nusikeikė ir ilgiausiai tikrino kiekvieną pozicijos užkaborį, koneveikdamas diviziono vadovybę ir niurnėdamas: „Tokiems kaip jūs Stalino verkiant reikia!“

Po M. Rusto skrydžio pareigų neteko daug priešlėktuvinės gynybos kariškių, juos pakeitė kiti, iš sklidusių kalbų supratau, kad ne patys protingiausi. Kaip galima logiškai pagrįsti įsakymą zenitinių raketų divizionų kanalizacijos liukus nedelsiant nudažyti musmirės spalvomis ir dar pažymint, kad balto taško skersmuo privalo būti dešimties centimetrų? Arba įsakymą estetikos tikslais pilkšvas kareivinių taburetes skubiai pakeisti natūralaus medžio spalvos taburetėmis? Keitėme skubiai ir kariškai: pusę nakties skutome stiklais, šlifavome, lakavome, įnirtingai siekėme „estetikos“, ir nesvarbu, kad per didelius vargus ją pasiekus, teko stiklinti neliečiamų atsargų sandėlio langus, kuriuos iškūlė pats viršila. O iš kur kitur jis galėjo gauti stiklo dažams skusti?

Nors buvo griežtai draudžiama į poziciją įsinešti magnetofonus ir fotoaparatus, bet kasdien iš kabinų garsiai sklido karininkų numylėtinio Aleksandro Rozenbaumo balsas, o pasidabinę paradinėmis uniformomis prie raketų iškilmingai fotografuodavosi vairuotojai, virėjai ir kiti ūkio tarnybos karžygiai. Gaila, kad bjaurybė ūsuočius štabo viršininkas, niršdamas ir grasindamas tribunolu ir visais kitais velniais, sudraskė mano slaptą neoficialių nuotraukų kolekciją. Raitas ant raketos, lyg kardą aukštai iškėlęs didžiulį samtį – bent jau tuo metu sau atrodžiau puikiai!

Niekada neužmiršiu prietrankos leitenanto Brylevskio „draugiško“ rytinio žadinimo. Vietoj įprasto šūksnio „Divizione! Kelt!!!“ ir įprastų, sveikai tonizuojančių keiksmų tas lyrikas atsitempdavo nedidelį kasetinį magnetofoną ir garsiai paleisdavo populiarios infantilų grupės dainą apie baltas rožes. Šleikštus popsas ir kvailai besišypsantis, į suimtą baltagvardietį „ideologiškai teisingame“ vaidybiniame filme panašus Brylevskis versdavo pradėti dieną tulžingais keiksmais.

 Seržantų rengimo kursuose Mukačeve su savo tiesioginiais vadovais vilniečiu Giedriumi dešinėje ir Volodia-Mažiumi viduryje. Juokindami bičiulius, kartais smaginomės seržanto Volodios-Mažiaus man skaitomais teatralizuotais moralais. Nuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo

Karininkų siaubas

Sovietinė priešlėktuvinės gynybos sistema buvo gana sudėtinga: žemiausia grandis – divizionas, kuriame aš ir tarnavau, trys keturi koviniai ir vienas techninis divizionai bei vadinamasis komandinis punktas, arba vadavietė, sudarydavo pulką, keli pulkai – korpusą, keli korpusai – armiją. Mūsų pulko vadovybės būstinė buvo Mukačevo mieste, korpuso – Lvove, armijos – Minske.

Anot patikimų, beveik slaptų specialistų pasakojimų, vokietis M. Rustas sėkmingai išdūrė sovietinę priešlėktuvinę gynybą, nes įsakyti šaudyti į skrendantį taikinį turėjo teisę tik armijos vadas. Kol su pastaruoju buvo susisiekta neregėto sudėtingumo ryšio priemonėmis, kol jam pagal formą buvo raportuota apie padėtį, vokietaitis jau tupdė savo sportinį lėktuvėlį Maskvos širdyje. Juokavome, kad daug paprasčiau būtų buvę armijos vadui tiesiai iš diviziono paskambinti paprastu telefonu, bet instrukcijos griežtai reikalavo laikytis slaptumo ir subordinacijos: specialiuoju ryšiu pranešti apie padėtį pulko vadui, kuris informuodavo korpuso vadovybę, ir tik tada informacija pasiekdavo lemiamo sprendimo teisę turėjusį armijos vadą.

Po M. Rusto skrydžio įvyko reforma, po kurios įsakyti šaudyti galėjo net ir zenitinių raketų pulko vadas. Įgyvendinant šią reformą, prasidėjo begaliniai ginkluotės techninės būklės tikrinimai, kuriuos dažniausiai vykdė iš korpuso būstinės atvykdavęs papulkininkis Švaigertas.

„Pažiūrėkite į Švaigertą ir suprasite, kodėl karo pradžioje vokiečiai mus buvo nejuokais pastatę atitinkama poza“, – ne kartą sovietų ideologijos atžvilgiu labai šventvagiškai kalbėjo zampolitas, ir jis buvo teisus. Nepaisant amžiaus, puikios fizinės formos, visuomet pasitempęs, jeigu ne ūsai po graikiška nosimi – beveik idealus Vermachto karininkas filmui apie Antrąjį pasaulinį karą. Kategoriškai atsisakydavo bet kokių lengvatų: užtrukęs keletą dienų, miegodavo jam paklotoje kareiviškoje lovoje kareivinėse į kuklią gyvenamąją patalpą pertvarkytoje karininkų valgykloje, valgydavo kartu su kareiviais ir griežtai tik tą maistą, kuris buvo tiekiamas aniems. Jeigu ši jo savybė, dėl kurios maistas visiems bematant pagerėdavo, kareiviams patiko, tai jo ankstyvas kėlimasis ir mankštinimasis visus varė iš proto. Antrus metus tarnavę seniai tokį dalyką kaip rytinė mankšta būdavo užmiršę ir snausdavo iki pusryčių, seržanto vejami jaunikliai išbėgdavo tik dėl akių pastraksėti. Atvykus šiam fricui, keltis privalėjo visi, išskyrus poilsiaujančius sargybinius, kadangi tas gyvatė kas rytą bėgdavo krosą, darydavo mankštą ir stebėdavo, kaip mankštinasi kareiviai. Jokiais gyvenimiškais malonumais vokiškos pavardės savininkas buvo nepaperkamas, niekuomet jam atvykus nebuvo dengiamas stalas karininkų valgykloje, pro langus neskambėdavo vis linksmėjantys ir garsėjantys diviziono vado, zampolito ir kitų karininkų balsai.

Rodos, korpuso vado pavaduotojo ginkluotės ir kovinės parengties klausimais pareigas ėjęs papulkininkis nuodugniai ir pedantiškai tikrino raketas, leidimo įrenginius, radijo aparatūrą, lokatorius ir kitą karinę techniką. Nuo jo buvo neįmanoma nuslėpti net ir nedidelių trūkumų, kadangi papulkininkis puikiai žinojo visas gudrybes, patikrinimo ataskaitas rašydavo ilgai ir preciziškai. Niekada nekeldavo balso, tačiau visiškai užtekdavo jo negarsių „nieko nepadarysi“, „negerai“, „blogai“ ar „padėtis nepatenkinama“, o jeigu ištardavo „labai blogai“, tai jam išvykus karininkai kelias dienas vaikščiodavo perbalę. Visada išlikdavo oficialus, niekada su karininkais nesileido į familiarumus, nevartojo „magiškų rusiškų burtažodžių“, su kareiviais mėgo persimesti keliais linksmesniais žodžiais, pajuokauti, bet visuomet nenusižengiant statutui.

Žodžiai „rytoj atvyks Švaigertas“ beveik prilygo žodžiams „rytoj prasidės karas“.

 

Juodai įgriso lietūs ir migla

Saulėtą liepos popietę drybsojau pavėsyje ir skaičiau Chalilio Džibrano „Pranašą“, kurį man kruopščiai ranka perrašinėjo ir siuntė laiškais kurso draugas Vaidotas Ilgius, taip pat sovietų armijos karys. Jeigu per kovinį budėjimą būčiau užtiktas su knyga, žurnalu ar laikraščiu, gaučiau pipirų, o laiškai buvo šventas reikalas, juos galėjai skaityti beveik visur ir beveik visada.

„Ir kas gi tau tokius ilgus laiškus rašo?“ – susidomėjo verslusis praporščikas Kurta. „O jums kaip atrodo?“ – atsakiau klausimu į klausimą. „Aaa, – blykstelėjo supratingas žvilgsnis, – ruoškis į savo maištaujančią Lietuvą ir, kai grįžęs eisi mušti okupantų, būk žmogus, bent jau savų patrankininkų1 neskriausk. O tiems suskiams raudonais antpečiais2 – tai dar ir nuo manęs įkrėsk!“ Šitaip sužinojau apie 1989 m. vasarą įvykusią aukštųjų mokyklų studentų demobilizaciją.

 

/ / /

Traukiniui važiuojant per Karpatų kalnus, užgriuvo tunelis, keleiviai išsivaikščiojo į autobusus, visam ešelone liko tik du lietuviai ir du gruzinai. Jie gėrė degtinę, sunku pasakyti, ar užsikąsdami, ar užsigerdami saldžiu sutirštintu pienu, gruzinams kiekvieną gurkšnį palydint ilgais, gražiais tostais. Atidarius trečią butelį, nė kiek neprastesnius tostus skėlė ir lietuviai, ypač vienas dvimetrinis ilgšis, kažkodėl rusiškai kalbantis taip pat su ryškiu kaukazietišku akcentu.

Atvykusi į Lvovo geležinkelio stotį civilių rūbais3 vilkėjusi ketveriukė nebijojo stotyje šmirinėjusių karinių patrulių, o šie nesikabinėjo prie įkaušusių jaunuolių, nors neblogai žinojo, kad tik grįžtantys iš armijos dainuodavo:

 

į Užkarpatę nebegrįšiu niekada

juodai įgriso lietūs ir migla

 

1 Zenitinių raketų daliniuose tarnavusių karių skiriamasis ženklas antpečiuose buvo kaip artileristų – sukryžiuotos patrankos, o karininkai ir kareiviai vieni kitus mėgo vadinti patrankininkais (rus. „пушкари“).

2 Uniformas su raudonais antpečiais vilkėjo pėstininkai, tačiau praporščikas tikriausiai kalbėjo apie tamsiai raudonus antpečius turėjusius vidaus kariuomenės karius, kurie prižiūrėjo kalinius bei malšino riaušes. Šie buvo taip nekenčiami Sovietų Sąjungos gyventojų, kad, bijodami susidorojimo, baigę tarnybą neretai namo vykdavo prisisiuvę juodus antpečius ir nepažįstamiems apie tarnybą vidaus kariuomenėje neprasitardavo.

3 Apie 1988–1989 m. atlikusiems tarnybą sovietų armijos kariams pradėta leisti vykti namo vilkint civilių rūbais.