Povilas Girdenis. Priešaušrio karta

Prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą

 D. Šateikauskas-Šatas, Čiumas, N. Pečiūra-Atsuktuvas tuomečiame Vilniaus „Dinamo“ stadione per „Roko maršo per Lietuvą“ koncertą.  1988 m. vasara. Nuotrauka iš Nėriaus Pečiūros asmeninioarchyvo

Baltai pavydėdamas sugebėjusiai deramai įsiamžinti Lietuvos hipių kartai, pagalvojau, kad ne mažiau įdomi ir spalvinga mūsų – dabartinių penkiasdešimtmečių – karta, verta dėmesio jau vien dėl to, kad mokyta gyventi „brandžiame socializme“ į savarankišką gyvenimą žengė visiškai kitokioje santvarkoje. Jeigu gėlių vaikai ir jų amžininkai turi savo herojus, simbolius – tai vėlesnių metų jaunimas lieka tarsi nepastebėtas, o Sąjūdžio išvakarės dažnai įsivaizduojamos kaip tylos prieš audrą metas, kai visi buvo įsitikinę, kad permainos neįmanomos.

Skusti smilkiniai, keisti drabužiai ir neišaiškintas ženklas

1980-ųjų vasarą buvau nerangus vaikėzas, iškilmingai dainavęs Pionierių rūmų dainų ir šokių ansamblio chore apie tėviškėlės kloniais žygiuojančius Didžiojo spalio vaikus, plevėsuojančias raudonas, tartum skaisčios aguonos šilkines vėliavas ir didį, visų mylimą Leniną. Meno vadovo už išsiblaškymą tėviškai pabaramas ir švelniai pavadinamas „asilo koja“, dalį vasaros leidau jau apgriuvusiame pirklio Abraomo Šliosbergo name, Kalnų parke ir Vilniaus senamiestyje, kur pirmą kartą išvydau ilgaplaukius dėdes. Buvau įspėtas prie jų nesiartinti, nes jie labai negeri, baisiai pikti, prašinėja kapeikų, o tuos vaikus, kurie kapeikų neduoda, skaudžiai primuša. Kelis kartus tyčia prisiartinau, bet nei prašė, nei mušė.
Po poros metų ilgaplaukių dėdžių beveik nelikus tėvas šmaikštavo, kad ilgi plaukai išėjo iš mados ir juos nešioja nebent kaimiečiai traktoristai, nes į plaukus patogu greitai nusivalyti tepaluotas rankas. Sklido kalbos, kad „paskutinis kapitalistų mados klyksmas“ – labai keistos šukuosenos, o su bičiuliais aptarinėdamas užsienietiškos muzikos naujienas, pirmą kartą išgirdau žodį „pankai“. Jis pasirodė girdėtas filme apie indėnus, tik ten gentis vadinosi ne pankai, o ponkai. Supratome, kad būti panku, arba pankuoti, gali kiekvienas, užtenka ties smilkiniais nusiskusti plaukus, ant kuprinės ar sportbačių nusipiešti tam tikrą ženklą ir apsirengti kuo keistesniais rūbais.
Nors mano kiek atlėpusios ausys atsikišo dar labiau, smilkinių skutimo procedūra vyko beveik neskausmingai, skustuvas „Neva“ tik vienoje vietoje nežymiai įbrėžė odą. Su ženklu sekėsi prasčiau – išdidžiai mojuojantį sodriai paženklintu portfeliu, mane pamatęs kaimynas pareiškė: „Tu, pasirodo, pacifistas!“ Išsiaiškinęs, kad pacifistas yra tas, kuris už taiką, supratau, kad kažkas čia ne taip, taigi simbolį teko nugramdyti, nors nieko prieš taiką neturiu.
Tėvo nurašytų švarkų, mano paties nukleiptų sandalų buvo pakankamai, bet bijodamas apsijuokti ilgokai stebėjau, kuo puošiasi vyresni bičiuliai.

Tegyvuoja pankai ir laisva Lietuva!

Daugelio tėvai į atžalų šmėklojimąsi žiūrėjo gana ramiai. Aukščiau negu įprasta nuskusti smilkiniai atrodė mažesnė blogybė už ilgus, nešukuotus gaurus. Vaikai nustojo zyzti pinigų brangiems džinsams ir tenkinosi pigiomis darbininkiškomis pilkšvai melsvomis kelnėmis su plonais gelsvais dryžiais, o vietoj deficitinių čekiškų ar vengriškų sportinių batelių, mielai avėjo „tėvyninėmis basketkėmis“ ar neišvaizdžiais sandalais, praktikuojamais garbaus amžiaus kaimo žmonių. Kvailiojimą su aprašinėtais ir apipaišinėtais dujokaukių dėklais, kelnes prilaikančia viena petneša, nurėžtomis marškinių apykaklėmis ir visur segiojamais žiogeliais, visų vadintais grafkėmis, tėvai galėjo pakęsti.
O saugumiečiai į jaunimo stiliaus pakitimus reagavo labai rimtai. 1982–1983 m. dokumentuose įsitvirtino nauji terminai: „pankai“, „pankų judėjimas“, „vadinamųjų „pankų“ mėgdžiotojai“ ir t. t. KGB stropiai fiksavo naujųjų keistuolių „ideologiškai kenksmingą“ laikyseną ir stengėsi visais įmanomais būdais užkirsti kelią galimiems „ideologiškai nuostolingiems“ jų veiksmams.1 Operatyviniai darbuotojai skyrė patį rimčiausią dėmesį 1965–1971 m. gimusiems vaikinams ir merginoms, kurių dalis buvo dar visai vaikai.
Saugumiečiai nuogąstavo pagrįstai. 1983–1984 m. Vilniuje įsisiūbavęs jaunimo judėjimas skyrėsi nuo 6 dešimtmečio stiliagų, 7–8 dešimtmečių hipių drąsa, įžūlumu, naiviu, bet atviru antisovietišku nusiteikimu, radikaliu tautiškumu. „Politiškai kenksmingi reiškiniai“ užfiksuoti iš karto keliose Vilniaus mokyklose: sąsiuviniuose pastebėti „buržuazinės Lietuvos“ simboliai ir „pankų ženklai“, „nacionalistiniai eilėraščiai“, „politiškai kenksmingi“ svarstymai, ant kuprinių – tarpukario Lietuvos vėliavos spalvos, kiti tautiniai simboliai, ant mokyklų sienų – lapai su užrašu „Laisvę Lietuvai!“, ant skelbimų lentos – „buržuazinės Lietuvos spalvų“ vėliavėlė. Dalies tuomečio Vilniaus jaunuolių kredo galima laikyti šūkį, kurį ant popieriaus lapų 1984 m. kovą pašto dėžutėse rado ir perdavė KGB vieno daugiabučio gyventojai: „Tegyvuoja pankai ir laisva Lietuva!“
Žinojome, kad yra ne tik milicija, bet ir klastingas saugumas, tačiau susirinkę Kalnų parke ar prie atimtos iš tikinčiųjų, paveikslų galerijos funkciją atlikusios Vilniaus arkikatedros akmenų karštai diskutuodavome apie sovietų neseniai užgniaužtą lenkų bandymą gyventi žmoniškiau, drąsiai baimindavomės, kad netektų ginti tarybinės2 tėvynės tolimame Afganistane. Pasitaikydavo dėl intensyvaus trukdymo sunkiai pagaunamų užsienio radijo laidų aptarimų, istorinių-politinių svarstymų, kodėl Lietuva negali būti „bent jau tokia, kaip Čekoslovakija, Lenkija ar Vengrija“.

Muzika ir kitos pramogos

Nuo civilizuoto pasaulio geležine uždanga atskirtoje valstybėje-kalėjime mums aktualios muzikos buvo mažai, nes ją komunistinės moralės sergėtojai įnirtingai gniaužė. Būtent 1984 m. vasarą paskelbti draudžiamų užsienio grupių sąrašai, prasidėjo nelegalių plokštelių platintojų ir melomanų persekiojimas. Nepaisant kovotojų su „priešo ideologinėmis diversijomis“ pastangų, iš tarškančių portatyvinių kasetinių magnetofonų „Elekt­ronika“ aidėjo tuomečių metalistų dievinti AC/DC, klasikiniam rokenrolui pirmenybę teikusių rolerių dievaičiai „Stray Cats“, simpatiją nacizmui deklaravusių jaunikaičių numylėtiniai DAF ir jų „Der Mussolini“, visus vienodai žavėję inteligentiški padaužos „Trio“ su nemirtingomis „Da, da, da“ ir „Ja, ja, ja“, „antitarybinė pabaisa“ Nina Hagen su „visų baisiausia“ daina apie Jerevano radiją ir patį misterį Brežnevą. Iki šiol egzistuojančios ir pagal Berlyno rajoną pasivadinusios vokiečių grupės „Pankow“ nariai nustebtų sužinoję, kad jų šaukinio funkciją atlikusi trumputė kompozicija „Kille, kille Pankow“, dėl visiems suprantamų priežasčių, tarsi mantra dainuota-skanduota jaunųjų vilniečių. O 1984 m. kovą į saugumą pateko lapeliai, ant kurių užrašyta: „Tegyvuoja kapitalistinė muzika! Šalin Černenko!“
Buvome prisižiūrėję sovietinių „kovinių“ filmų Ant­rojo pasaulinio karo tema, prisižaidę žaidimų, kuriuose skirstydavomės į „rusus“ ir „vokiečius“, daugiabučių rūsiuose ar elektros skydinėse įsirengdami gestapo kankinimo kameras. Jeigu per istorijos pamokas kas nors būtų žmoniškai paaiškinęs, koks iš tiesų blogis buvo nacionalsocializmas, o ne nepaliaujamai skiedęs apie tarybinių žmonių didvyriškumą, gal būtume šį tą suvokę ir taip neišsidirbinėję. Pagal tuometę mūsų logiką, kad ir kokie baisūs tie vokiečiai būtų – vien dėl to, kad ant jų siunta atgrasūs karo veteranai, įžūlūs rusakalbiai kaimynai, „raudoniausi“ mokytojai, – verta jų ženklais apsipiešti sportinę avalynę, mokyklinę kuprinę, papuošti pastato sieną ar bravūriškai šį tą šūktelėti išmetant į priekį dešinę ranką. Nacistai atrodė šaunūs vien dėl to, kad net sovietiniuose filmuose visuomet tvarkingi ir pasitempę kovojo su apsmurgusiais bolševikais. Svastikų, laužtinių „S“ raidžių peckiojimą laikėme išdykaujamuoju protestu.
Aktyvus tų laikų neformalas Darius Šateikauskas-Šatas prisimena, kaip apie 1982 m. prie S. Neries vidurinės mokyklos būriavęsi 12–13 metų paaugliai pastebėjo medaliais apsikarsčiusį Antrojo pasaulinio karo veteraną. Vienas jaunikaičių garsiai, kad veteranas girdėtų, riktelėjo: „Hansai, pažiūrėk į nuotrauką, ar tik ne šitas kartais užmušė tavo senelį?!“ Sutrikęs veteranas greitu žingsniu pasileido Trakų gatve J. Basanavičiaus gatvės link, o maždaug dešimt berniūkščių sekė jam iš paskos, kol karo audrą perėjęs senolis pasileido bėgti.
KGB nerimavo, kad „kai kurie vidurinių mokyklų moksleiviai per daug aktyviai domisi Lietuvos buržuazine praeitimi, žavisi buržuazinės Lietuvos ir fašistinės Vokietijos atributika“. Per vienoje Vilniaus mokyklų vykusią diskoteką, „kurioje dalyvavo grupė moksleivių iš Maskvos“, demonstruotos skaidrės „su svastikos, tautininkų (Vyčio, – P. G.) kryžiaus, Gedimino stulpų atvaizdais“. Keli renginį vedę moksleiviai sušuko „Alle zusammen: Sieg heil!“ Toks vedėjų elgesys išprovokavo šokusius moksleivius skanduoti „Lietuva!“, „Laisvė!“, „Žalgiris!“. Taip pat užfiksuota, kad rašinyje, kurio tema „Jeigu aš turėčiau burtų lazdelę“, moksleivis parašė: „Lietuvą paversčiau nepriklausoma valstybe ir kad dabar būtų Smetonos laikai“, kitame tos pačios temos rašinyje išreikštas noras, kad „Lietuvos vėliava būtų raudona, geltona, žalia“. Buvo rašinių autorių, pageidavusių burtų lazdele „atgaivinti Hitlerį“ arba troškusių, „kad Musolinis būtų mano brolis“.
Neįtikėtina, tačiau už nacistinę simboliką grėsė gerokai mažesni nemalonumai ir bausmės nei už Gedimino stulpus, Vyčio kryžių ar „siaubingąjį“ geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinį.

Kacapai ir montanos

Kiek nutolęs nuo gimtojo, universiteto dėstytojams skirto daugiabučio namo kiemo, rusų kalbą girdėdavau dažniau negu lietuvių. Rusiškai su klientais bendraudavo daugelis paslaugų sferos darbuotojų, o viena nevalyva, amžinai ką nors kramtanti, už Antakalnio „Neries“ parduotuvės prekystalio stovėdavusi pardavėja net nereaguodavo, jeigu pirkėjas paprašydavo „atleisti“ kokį nors maisto produktą lietuviškai.
Kacapais rusakalbius vadino ir senjorai, ir mūsų tėvai, taip darėme ir mes. (Toliau nuo Vilniaus buvo paplitęs keistas „skeltanagių“ pavadinimas.) Nemėgome jų, nes jautėsi šeimininkais, o jie nemėgo mūsų, nes mes jų šeimininkais nelaikėme. Vakariniam viešajam transporte dažnai kildavo kivirčų tarp savo tvarką įvedinėti bandydavusių kacapų ir nepaklusnių įvairaus amžiaus litofcų. Kadangi daugelis rusakalbių buvo itin lojalūs sovietų valdžiai ir tą savo lojalumą aktyviai demonstruodavo: triukšmingai švęsdavo sovietines proletarines ir militaristines šventes, uoliai žygiuodavo per demonstracijas, daugelis neapykantą jiems tapatino su neapykanta sovietiniam režimui.
Jeigu hipių kartos jaunimo grupuotės buvo internacionalinės ir jose, kaip ir derėjo gėlių vaikams, gražiai sutardavo lietuviai, rusai, žydai, lenkai ir kitų tautybių atstovai, tai pirmosios pankų kompanijos faktiškai buvo vien lietuviškos. Pankų nelietuvių nežymiai padaugėjo maždaug 1986-aisiais. Jeigu hipiai atvirai beveik neprotestavo prieš sovietinę santvarką, tai pirmieji pankai ėmėsi akiplėšiškų protestų. Vargu ar paaugliai galėjo padaryti didelės žalos tada dar gana tvirtai sovietų valdžiai, tačiau ši su „vakarų propagandos suklaidintais“ jaunuoliais elgėsi griežtai.
1984 m. kovą saugumas partijos komitetui pranešė, kad „įvykdžius priemones“ užkirstas kelias „antivisuomeninės grupuotės“ MK („Mušk kacapus“) susikūrimui. Pranešime rašoma, kad vienas MK lyderių teigė, jog „mūsų visuomenėje yra daug trūkumų“, ir siūlė draugams „studijuoti marksizmo-leninizmo teoriją, siekiant išaiškinti ten esančias klaidas“, o kitas jaunuolis dėstė, kad socializmas yra ydinga santvarka ir dėl to „ilgai egzistuoti negali“.
1984 m. pavasarį, pradėjęs vos ne kasdien lankytis Kalnų parke, dažnai girdėjau apie MK chebrą. Buvo kalbama, kad tai tvirti, bebaimiai vyrukai, slapta besitreniruojantys uždraustą karatė3 ir nuolat duodantys atkirtį prakeiktiems montanoms. Pagal, rodos, Vokietijoje siūtų džinsų prekės ženklą „Montana“ vadinome rusakalbius chuliganus, nekentusius mūsų ir nepraleisdavusius progos duoti į snukį. Gerokai vyresni, fiziškai tvirtesni, didelį gatvės muštynių stažą, o kartais ir teistumą turėję verzylos, pajutę, kad už pankų vaikymą jų milicija nepakuoja, vis apsilankydavo prie Katedros akmenų ar Kalnų parke ir talžė menkai pasipriešinti galėjusius jauniklius. Teko dalyvauti keliuose susirėmimuose, gelbėtis pasinaudojus patikimiausiu kovos metodu – bėgimu, patirti smūgių krušas, vėliau graužtis, kad sutrikęs nesugebėjau bent truputį atsilyginti.
Kartą prie įėjimo į Paveikslų galeriją dalyvavau trapiomis paliaubomis pasibaigusiose derybose su Jaunimo (dabar – Bernardinų) sode siautėjusia Sadūchos chebra. Jos įvyko 1984 m. vasaros pabaigoje, kai vienas pankėzas, aistringas sunkiojo metalo ir akustinio Vytauto Kernagio mėgėjas, prikimusiu balsu, metaliniu stiliumi dainuodavęs „Baltos lelijos po langais susivijo...“, vienų bičiulių vadintas Bimbamu, kitų – Mustafa, peiliu sužalojo vieną jį puolusių montanų. Prisijungti prie derybose dalyvavusių kiek vyresnių pankų buvau pakviestas, nes geriau mokėjau rusiškai. Sadūchininkų logika stulbino: penkiems baladoti vieną jiems buvo normalu, o tai, kad baladojamasis besigindamas bakstelėjo skriaudėjui peiliu – baisiai nesąžininga ir negarbinga. Kadangi incidentas vyko pačiam miesto centre ir vidury dienos, Bimbamą-Mustafą sučiupo suaugę praeiviai ir nutempė į milicijos skyrių. „Legenda apie šaunuolį Bimbamą-Mustafa“, perpjovusį užpuolikui kepenis ir pavertusį pastarąjį priverstiniu abstinentu, dar ilgai ėjo iš lūpų į lūpas, įgydama naujų spalvų ir atspalvių.
Kalnų parke lankydavosi mergina, kuri išsiskyrė drąsesne ir solidesne išvaizda, labai panašia į šiuolaikinių pankų madai prijaučiančių jaunuolių: dailiai sušiauštais, padažytais plaukais, stilingai apiplyšusiais džinsais, dailiai išmargintais marškinėliais. Girdėjau ją pasakojant, kad dėl išvaizdos šeimoje nekyla nesutarimų, nes tėvai jaunystėje buvo hipiai. Daugeliui mūsų ji patiko ir, norėdami prieš ją pasirodyti, varžydavomės šmaikštumu, vengdami paplitusių proletarinių žodžių bei posakių. Didžiulė gėda būdavo išgirsti protingos merginos replikas: „...ne bl..., o tarybinė moteris“, „ne nach..., o į šviesų rytojų“ ir kt. Kalbėdavusi, kad reikia ne vien kvailai maištauti, o kuo daugiau skaityti ir kitaip šviestis, ji skyrėsi nuo mūsų. Iš jos pirmą kartą išgirdau, kad buvo rašytojas Jackas Kerouacas, kurio pavardė pasirodė labai juokinga, ir rašytojas Julio Cortázaras, kurio juokingas pasirodė vardas. Kartą išdykaujant išbyrėjo jos rankinuko turinys, mes puolėme į pagalbą ir į mano rankas pateko užrašų knygelė. Ne iš paiko smalsumo, o grynai automatiškai ją atvertęs išvydau ryškiai, kaligrafiškai užrašytą, širdžiai mielą PUNK ir „santrumpos“ iššifravimą: „Pankai ugnimi naikina kacapus.“

Salama

1961 m. įvedus sustiprintą anglų kalbos mokymą nuo pirmos klasės, prestižine tapusi Lietuvos išdavikės vardo ir pravardės mokykla pasižymėjo tuo, kad joje mokėsi daug, jeigu taip galima apibūdinti, sveikai įžūlesnių moksleivių negu kitose mokyklose. Būtent ant Salomeikės sienų 1984 m. balandžio mėnesį, galbūt pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pasirodė anglų kalba purškiamais dažais užrašytas šūkis „Russian go home!“. Šios mokyklos moksleiviai inicijavo organizaciją „Laisvos Lietuvos sūnūs“, kurios tikslai – antisovietinio turinio atsišaukimų gamyba, platinimas ir „rusų tautybės paauglių mušimas“.
1984 m. vasarą pankams prijautusių jaunuolių susibūrimo vietose netilo kalbos apie gerai organizuotą ir vieningą Salamos chebrą. Daugelis norėjo būti priimtas į šią kompaniją ar bent palaikyti su jos nariais draugiškus santykius. Vienas pažįstamas išsijuosęs skiedė, kad priėmė „Salamos krikštą“ ir tapo „tikruoju Salamos chebros nariu“. Neslėpdami susižavėjimo slaptomis apeigomis, nuoširdžiai jam pavydėjome.
Pasakotojų vienbalsiai įvardijamas kompanijos lyderiu Darius Šateikauskas-Šatas kalbas apie krikštą ir kitas apeigas paneigė, tačiau patvirtino daugelį kitų sklidusių legendų. Salamos vyrukai ne tik duodavo montanoms atkirtį, bet ir patys atakuodavo jų teritorijas. Pašalinių į savo ratą neįsileisdavo, nes jautė, kad yra sekami. „Rūsyje, kuris buvo tarsi mūsų būstinė ir kurio sienos buvo išmargintos atitinkamais šūkiais, – pasakojo Šatas, – kartą pastebėjom skiautę fotojuostos. Galvojome, kad kuris nors iš mūsiškių fotografavosi, bet maždaug po mėnesio milicijos skyriuje man buvo pateiktas visas pluoštas nuotraukų. Kiekvienas užrašas buvo nufotografuotas.“

1 Rusų kalba rašytose saugumiečių ataskaitose figūruoja sąvoka „идеологически вредный“ („ideologiškai kenksmingas“) ir kita, tarsi „sunkesnius“ atvejus apibūdinanti sąvoka „идеологически ущербный“ („ideologiškai nuostolingas“), vartojama kalbant apie bandymus kurti antisovietines organizacijas, pogrindinės spaudos, atsišaukimų platinimą, platesnio masto antisovietinę agitaciją ir kt.
2 Tekste vartojami žodžiai „sovietų“, „sovietinis“, „sovietinė“ ir t. t. Anuomečiai terminai „tarybų“, „tarybinis“, „tarybinė“ vartojami tik dokumentų citatose arba kai kuriose ironiškose frazėse.
3 Apie 1981–1982 m. Sovietų Sąjungoje civiliams buvo griežtai uždraustos bet kokio pobūdžio karatė treniruotės. Už nelegalų treniravimą grėsė baudžiamoji atsakomybė.

Užsienio atlikėjų, kurių repertuare pastebėti „idėjiškai kenksmingi kūriniai“, sąrašas. Sunku suvokti, dėl kokių priežasčių grupės „Blondie“ ir „Village People“ galėjo būti kaltinamos prievartos kurstymu, „Styx“ – vandalizmu, o „10cc“ – neofašizmu. Iš uduba.com